Lietuvoje viešintis A. Phibbsas lankosi archyvuose, vyksta į prosenelių gimtąsias vietas. Ypač daug dėmesio jis skiria Kaunui, kur prabėgo gražiausi jo protėvių gyvenimo metai. Padedamas JAV gyvenančios močiutės, J. Genso dukters Ados Gensaitės-Ustjanauskas, ir kitų šeimos narių, surinktą medžiagą jis ketina paversti informaciniu tinklalapiu, o galbūt net ir knyga.

Laisvos dvasios žmonės

Į mudviejų pokalbį A. Phibbsas atėjo po apsilankymo Kauno centriniame archyve, kur surado privačioje Marijos Pečkauskaitės mokykloje išduotą močiutės mokslų baigimo atestatą. A. Gensaitė gimnaziją baigė būdama vos keturiolikos su puse! Gabi mergaitė lankė baleto pamokas, sportavo, mokėsi muzikos.

Ados tėtis J. Gensas kilęs iš Šiaulių. Būdamas septyniolikos prisijungė prie Nepriklausomybės kovų, dalyvavo Giedraičių mūšyje, įgijo kapitono laipsnį, buvo apdovanotas Savanorių ir Nepriklausomybės medaliais. 1925 m. J. Gensas mokytojavo Jurbarke – žydų mokykloje dėstė lietuvių kalbą. 1924–1935 m. studijavo teisę ir ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete.

Ados mama Elvyra Budreikaitė-Gensienė gimė Sankt Peterburge, mokėsi Rygoje. Ji taip pat dalyvavo pirmosios Lietuvos Vyriausybės veikloje. „Proseneliai buvo labai drąsūs ir laisvi žmonės, 1924 m. susituokė, nors Jokūbas buvo žydas, o Elvyra – Romos katalikė. Jie pasirinko meilę, ne religiją. Kiek žinau, abi šeimos juos gerai priėmė. 1926 m. spalio 9 d. gimus dukrai Adai, jos gimimo liudijimą įregistravo pasienyje, Smalininkuose. Kai Ada mokėsi mokykloje, tikybos pamokas vedė katalikų kunigas ir rabinas, bet ji nelankė jų. Nė vienas iš tėvų neprimetė savo religijos, buvo labai liberalūs“, – pasakojo puikiai šeimos istoriją žinantis provaikaitis.

Idilišką šeimos gyvenimą atspindi prieškario Kaune darytos nuotraukos. Jose – elegantiška E. Gensienė, J. Gensas ir paauglė Ada užfiksuoti laimingi, besišypsantys. Neretai fotografijose matoma ir Elvyros sesuo Bronė Budreikaitė.

Kaune, Kęstučio gatvėje, veikė šeimos krautuvėlė, Vilijampolėje J. Gensas turėjo žemės sklypelį, gautą už Nepriklausomybės kovas. Kai J. Gensas dirbo sunkiųjų darbų kalėjimo departamente, šeima gyveno Kęstučio gatvėje, o vėliau persikėlė adresu Aušros g. 6.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Rusijai okupavus Lietuvą, šeimos gyvenimas pasikeitė. J. Gensas neteko darbo „Lietūkyje“, dėl antisovietinių pasisakymų jam netgi buvo uždrausta dirbti. Šeimos laukė tremtis į Sibirą. Turėdamas ryšių Vyriausybėje, kariuomenėje, J. Gensas galėjo sėkmingai emigruoti, tačiau išvyko į Vilnių.

Tikslas: A. Phibbsas siekia surinkti visas skausmingos jo šeimos praeities detales ir sukurti vientisą pasakojimą. / Gensų šeimos fondo nuotr.

Gyvenimas gete ir už jo sienų

Kaip pasakojo Alexanderis, jo prosenelis pagalbos kreipėsi į gerą bičiulį daktarą Juozą Ūsą, vadovavusį sveikatos priežiūrai, ir įsidarbino žydų ligoninės valdytoju. Kai buvo formuojamas getas, 1942 m. liepos 15 d. Jokūbą vokiečiai ir žydų seniūnų taryba paskyrė Vilniaus geto policijos viršininku. Jis, kartu su savo šeimos nariais žydais, gyveno nedideliame bute geto širdyje, o Ada su motina Elvyra įsikūrė už geto sienų. Abi turėjo leidimus lankytis gete ir niekas iš geto gyventojų neprasitarė vokiečių administracijai, kad tai – J. Genso žmona ir dukra.

Skaičiau kalbas, kurias J. Gensas sakė būdamas gete, bet išgirdus su kokia emocija jas taria aktorius, šios tarsi atgijo.

Iš kur, būdama penkiolikos, mergaitė sėmėsi jėgų ištverti tokius išbandymus? „Ada – tarsi maža tėvo kopija; jos laikysena, tvirtumas – lyg jos tėvo“, – pasakojo A. Phibbsas. Jis sakė iš pačios močiutės girdėjęs: „J. Gensas nesiskundė – priėmė situaciją tokią, kokia ji yra.“

„Žinote, jis gimė 1903 m. Po poros metų Lietuva atgavo savo kalbą, 1915 m. jis su šeima turėjo palikti Lietuvą – Kauno gubernijos žydai buvo ištremti į Mėmelį, paskui sugrįžo. Būdamas paauglys, penkiolikos metų, matė tokius didelius pasaulio pokyčius, anksti išėjo į kariuomenę. Jo paauglė dukra taip pat susidūrė su labai dideliais gyvenimo išbandymais, pokyčiais. Ada matė, kad klasės vaikai tiesiog dingsta dešimtimis – ji mokėsi su ambasadorių, Vyriausybės narių atžalomis. Gete ji tapo įvairių baisių įvykių liudininkė, padėjo mamai, buvo slaptoji tėvo patikėtinė“, – apie sudėtingą laikmetį, formavusį artimųjų gyvenimą, pasakojo pašnekovas.

Gavus gestapo leidimą, gete buvo įsteigtas teatras, tapęs prieglobsčiu menininkams ir aktoriams. J. Genso dukra tapo savotišku tiltu, jungusių du Vilniaus kultūros pasaulius: lankydavosi miesto teatruose, kad naujienas perduotų žydų teatrui. Per visą geto gyvavimo laikotarpį buvo surengta 111 spektaklių, į kuriuos parduota beveik 35 tūkst. bilietų. Žinoma, ne visi palaikė šią idėją, teigė, esą kapinėse negali vykti pasilinksminimai.

Jautru: po susitikimo su „Geto“ kūrybine komanda. Nuotraukoje pirmas iš dešinės – aktorius Sigitas Šidlauskas, vadinantis J. Gensą. / P. Gagaitės nuotr.

Atgijusi istorija

Praėjus 40 metų, Izraelio dramaturgas J. Sobolis apie geto teatrą parašė pjesę „Getas“. Nuostabu, kad dramaturgui taip tiksliai pavyko atkurti tikrus gete veikusius žmones, tarp jų – ir J. Gensą. Veikiausiai padėjo tai, kad buvo išgyvenusių geto teatro dalyvių, – aktorius Izraelis Segalis (pjesėje – Srulikas) po karo išvyko į Izraelį. Taip pat išliko geto bibliotekininko ir archyvo kūrėjo Hermano Kruko dienoraštis.

Pašnekovas pasakojo prieš devynerius metus su šeima ir močiute yra matęs šios pjesės pastatymą Niujorke – po spektaklio vyko susitikimas su publika, kuri A. Gensaitei nešykštėjo klausimų. Sužinojęs, kad viešnagės Lietuvoje metu spektaklis bus rodomas ir NKDT, A. Phibbsas nedelsdamas įsigijo bilietus, susisiekė su režisieriumi G. Varnu, o po spektaklio susitiko ir su teatro trupe.

„Buvo labai jaudinanti patirtis. Sužavėjo puiki aktorių vaidyba, scenografija, dainavimas ir scenarijus. Režisierius atkūrė labai autentišką Vilniaus geto nuotaiką ir atmosferą, kokią tik buvo galima įsivaizduoti ten nebuvus. Skaičiau kalbas, kurias J. Gensas sakė būdamas gete, bet išgirdus su kokia emocija jas taria aktorius, šios tarsi atgijo, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas. – Pjesė svarbi ne tik savo menine verte, bet ir tuo, kad saugo Vilniaus geto atminimą“, – sakė J. Genso provaikaitis.

Kelias į prieglobstį

1943 m. rugsėjo 14 d. J. Gensas buvo iškviestas į gestapą ir nužudytas už pagalbą žydų partizanams gete. Vienam iš jo padėjėjų įspėjus Adą ir Elvyrą, jos spėjo pasislėpti, kad nebūtų suimtos.

„Močiutė ir jos mama turėjo leidimus važiuoti traukiniu. Nežinodamos, kur tiksliai vyksta, jos įsėdo į traukinį, važiuojantį į Šiaulius. Vienas žmogus pastebėjo moterį su mergaite. Pilkas moters veidas sakyte sakė, kad jai nutiko kažkas blogo, tad nepažįstamasis pasiūlė pagalbą. Taip jos atsidūrė Venclauskų šeimoje. Sunku patikėti, bet jų dukra Danutė Venclauskaitė – buvusi J. Genso sužadėtinė! Ada ir Birutė tapo geromis draugėmis, o po emigracijos į JAV – netgi netolimomis kaimynėmis“, – neįtikėtinus likimo viražus pasakojo Alexanderis.

Po dvejų metų slapstymosi Šiaulių rajone Ada ir Elvyra išgyveno vokiečių okupaciją, Kaune susitiko su dar gyvais šeimos nariais, kurių istorijos vertos atskiro pasakojimo.

Organizatorių nuotr.

Elvyros sesuo B. Budreikaitė iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dirbo Pauliaus Bagrianskio sekretore Ratnerio ir Bagrianskio bendrovėje Kaune. Kai darbdavio šeima atsidūrė Kauno gete, iškasę duobę po geto tvora, Bronei perdavė savo šešiametę dukrelę Rosian Bagriansky. Bronė mergaitę priglaudė, surado saugius namus ir visus įtikino, kad tai jos nesantuokinė dukra. Šiandien Kaune mažosios Rosian ir jos mamos Gertos portretas atvaizduotas ant A. Mickevičiaus gatvės 30 numeriu pažymėto namo. Šis piešinys Alexanderiui simbolizuoja neeilinę jų šeimos istoriją.

Iš Kauno Ada su motina išvyko į Lenkiją, iš ten – į pabėgėlių stovyklą Vokietijoje. Septynias kalbas mokėjusiai Adai nebuvo sunku susirasti darbą Tarptautinėje pabėgėlių organizacijoje Vokietijoje. Per veiklas mergina susipažino su būsimu vyru Antanu Ustjanausku. Gavusios vizas, abi su mama įsikūrė Australijoje. Ten galiausiai atvyko ir Ados mylimasis, jie sukūrė šeimą – susilaukė pirmųjų dviejų vaikų, įsitraukė į daugybę skirtingų lietuvių organizacijų veiklų. Ji dirbo Vyriausybės Imigracijos departamente, dažnai teismo vertėja.

1953 m. Ustjanskai persikraustė į JAV – Konektikute gyvenę Alexanderio artimieji pakvietė įsikurti šalia.

Vardan Lietuvos

Ustjanauskai susilaukė šešių vaikų. Vidurinėlė – Henrieta Birutė Ustjanauskas – vieno iš penkių anūkų, A. Phibbso, mama.

Hartforde Ustjanauskai įkūrė savo verslą – siuntų agentūrą, per kurią emigracijoje atsidūrę lietuviai galėjo siųsti giminaičiams maisto ar drabužių. Ypač gausiai lietuvius šelpė jų šeimos draugė Danutė Venclauskaitė. Pora atidarė keletą labdaros organizacijų, nes puikiai suvokė, ką reiškia parama, kai jos labiausiai reikia.

Ustjanauskai bendradarbiavo su JAV Demokratų partija, skelbė prezidento kampanijos reklaminius įrašus per radiją ir lietuvių laikraščiuose Ilinojaus valstijoje, ragindami gyventojus balsuoti už Johną F. Kennedy, kuris žadėjo dirbti dėl Baltijos šalių nepriklausomybės. Dėl nuveiktų darbų, Nacionalinio demokratijos komiteto pirmininkas Johnas M. Bailey paskyrė Antaną Ustjanauską Amerikos lietuvių grupių kampanijos koordinatoriumi. 1972 m. jis Ustjanauskas mirė.

Šviesa: 98-erių A. Ustjanauskas Floridoje; 2025 m. vasaris. / Gensų šeimos fondo nuotr.

Ada Ustjanauskas karjera JAV Vyriausybėje prasidėjo XX a. septintajame dešimtmetyje. Ji padėjo vykdant teisingumą nacių karo nusikaltėliams, tvarkant emigracijos dokumentus tūkstančiams šeimų, lydėjo daugelį garbingų užsienio svečių jiems lankantis JAV. Kartu su keliais JAV prezidentais ir viceprezidentais aplankė ne vieną šalį – taip pat ir Lietuvą, kitas Baltijos valstybes.

Vienas vizitas buvo išskirtinis: 1990 m. gruodį A. Ustjanauskas dalyvavo prezidento George'o Busho ir JAV viešinčio prof. Vytauto Landsbergio susitikime Baltuosiuose rūmuose. A. Phibbsas džiaugėsi iš prezidento G. Busho archyvo gavęs šio įvykio nuotraukų.

„Ji dalyvavo tokiuose svarbiuose įvykiuose Lietuvai siekiant visiškos nepriklausomybės. 1992-ųjų vasarį Ada lydėjo viceprezidentą Daną Quayle‘ą Vilniuje. Šio apsilankymo metu viceprezidentas turėjo keletą susitikimų su Lietuvos valdžios atstovais, įsteigė JAV ambasadą Vilniuje ir kartu su prof. V. Landsbergiu pasakė dabar jau žymiąją kalbą Nepriklausomybės aikštėje. Visos Ados karjeros kulminacija buvo vertėjauti viceprezidentui D. Quayle'ui jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Praėjus pusei amžiaus, Ada vėl stovėjo laisvos tėvynės žemėje, kaip ir jos tėvai 1918 m.“, – pasididžiavimo neslėpė pašnekovas.

1990 m. gruodį A. Ustjanauskas dalyvavo prezidento G. Busho ir JAV viešinčio prof. V. Landsbergio susitikime Baltuosiuose rūmuose.

Lankydamasis Lietuvoje, Alexanderis susitiko ir su prof. V. Landsbergiu, parodė nuotraukas, surengė vaizdo pokalbį su savo močiute. „Tai neįtikėtina. Jie kalbėjosi po daugiau kaip 30 metų. Profesorius paragino Adą užrašyti savo prisiminimus, nes tai yra didžiausias turtas. Tą ir darome, nes močiutės atmintis labai gera“, – pasakojo A. Phibbsas. Jis prisiminė ir dar vieną neįtikėtiną istoriją. 1994-aisiais Ada, kaip oficiali vertėja, lydėjo JAV specialiųjų pajėgų antiteroristiniuose mokymuose dalyvavusius aukšto rango Lietuvos teisėsaugos pareigūnus. Po kelių mėnesių, mokymams pasibaigus, ji kartu su JAV pareigūnais keliavo į Lietuvą įsitikinti, kad visos procedūros atliktos tinkamai ir valstybės apsauga bus tinkamai užtikrinta. „Mano 67-erių močiutė vertėjavo ir aiškino, kaip veikia įvairių rūšių ginklai!“ – šypsodamasis pasakojo Alexanderis.

Nerimauja dėl ateities

Šiandien A. Ustjanauskas – 98-eri. Prižiūrima artimųjų ji gyvena Majamyje. Penkiolika metų su močiute praleidęs A. Phibbsas su užsidegimu ėmėsi tyrinėti šeimos istoriją, rūpintis jos išsaugojimu ir viešinimu.

Profesionalus golfo treneris yra sukaupęs daug darbo archyvuose patirties. Jis nori surasti prosenelės Elvyros nepriklausomybės laikų medalį, Vilniaus geto kalinės parašytą knygą. A. Phibbsui padeda istorikė, vertėja, gidė Regina Kopilevič – ypač kai tekstai parašyti kirilica.

Holokaustą studijuoja ir tolima pusseserė Alisa Miller, kuri Vilniaus universitete doktorantūroje rašo disertaciją apie partizaninį pasipriešinimo judėjimą Vilniaus ir Kauno getuose.

„Manau, kad praeities įvykius yra svarbu įvertinti iš šiandienos perspektyvos, atsigręžiant į tai, kas vyksta JAV, Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, – susirūpinimo dėl šiandienos įvykių neslepia pašnekovas. – Rusija padirbėjo siekdama JAV sunaikinti iš vidaus. Neramu ir gėda dėl to, bet atėjo laikas pasakyti, kad dabar turime demokratiją, o po dvejų ar trejų metų jos gali ir nebūti. Rinkimai po ketverių metų gali ir nevykti. Tai reikštų JAV, kokias mes žinome dabar, pabaigą. Ir kas žino, kas po to nutiks Europai.“

Jo žodžiais, dauguma amerikiečių nepritaria tam, ką daro naujasis prezidentas Donaldas Trumpas, jis nuogąstauja dėl Elono Musko ryšių su radikalais Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ar Italijoje.

„Brexit“ atvejis Anglijoje kilo iš hipernacionalizmo ideologijos. Tokios jėgos turėjo 80 metų mokytis iš Adolfo Hitlerio, iš kiekvieno režimo praeityje, bet dabar jie turi technologijas, kurių A. Hitleris niekada neturėjo, ir gali padaryti daug daugiau žalos turėdami finansavimą. Šiandien suprantame, kad prieš 80 metų vyko Antrasis pasaulinis karas, vyko Holokaustas. Manome, kad esame labiau pažengę, manome, kad žmonėms labiau rūpi, bet vyriausybėms – ne. Protestai Amerikoje prieš E. Muską, prieš D. Trumpą įkvepia, bet kasdienis naujienų sekimas išsekina. Reikia kažkokio švyturio, kaip getas turėjo teatrą. Būtina turėti ką nors, kas palaikytų normalų gyvenimą“, – situaciją apibūdino pašnekovas.