Ketvirtadienio vakarą Klaipėdos širdyje netikėtai galingai nuskambėjo Karlo Jenkinso kūrinys „Stabat Mater”, nustelbdamas siautulingą Jūros šventės šurmulį.
Pirmąsyk Lietuvoje
Susirinkusieji į Teatro aikštę galėjo palyginti savo įspūdžius su trečiadienio naktį piliavietėje atlikta Giedriaus Kuprevičiaus oratorija „Miestas ir žmonės”, teatralizuota režisieriaus Gyčio Padegimo. Visais atžvilgiaus fiasko patyrusią ambicingą dedikaciją jubiliejiniam uostamiesčio gimtadieniui atpirko tik skoningas, profesionalus ir išties unikalus fejerverkas, nupirktas už pačių klaipėdiečių jam duotus pinigus.
Pasitikėdami Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, Jūros šventės organizatoriai gal dar labiau rizikavo nei Klaipėdos miesto savivaldybė, sukrapščiusi lėšų oratorijai. Teatro idėja pirmąsyk Lietuvoje atlikti žymaus šiuolaikinio britų kompozitoriaus K.Jenkinso (g. 1944) „Stabat Mater” (2008) gal ir ne beprotiška, bet labai drąsi. Ir dėl laiko (per Jūros šventę), ir dėl vietos (Teatro aikštėje), ir dėl pajėgų (beveik pusantro šimto atlikėjų). Ir net dėl paties kūrinio, kurį galima vertinti įvairiai: gal ir ne toks rimtas, kaip kitų garsių kompozitorių „Stabat Mater” interpretacijos, bet gana sudėtingas atlikėjams. O ir jo tema – anaiptol ne pramoginė. Kaip jis bus priimtas aikštėje?..
Tačiau rizikuoti buvo verta.
Pasiekė ir sujaudino
Daugeliui nelauktai netikėtai K.Jenkinso „Stabat Mater” išniro minioje lyg skambus Jūros šventės perliukas. Ir privertė stabtelėti, nutilti, suklusti net mažus vaikus, krykštavusius aikštėje. Seną ir jauną, muzikos žinovą ir tik mėgėją. Net tuos, kurie, akivaizdu, nevaikšto į koncertus, nes dėkingai plojo po kiekvienos kūrinio dalies. Tiek to. Svarbiausia, kad muzika juos pasiekė ir sujaudino.
Tikrai ne visi buvo tam pasiruošę. Net ir tie, kurie žino apie K.Jenkinsą kaip džiazo multiinstrumentininką, grupių „Nucleus” ir „Soft Machine“ narį, populiaraus pasaulyje ambient muzikos projekto „Adiemus” autorių. Tačiau po ilgo džiazavimo laikotarpio, paženklinto rimtų pasiekimų tarptautiniuose festivaliuose (pvz., Montrė prizu), Velso muzikantas ir kompozitorius K.Jenkinsas pasinėrė į akademinę kūrybą, išrasdamas savitą kalbą, kurioje klasikiniai elementai susipynę su etniniu vokalu bei liaudies instrumentais.
Britų Imperijos ordininko K.Jenkinso diskografijoje – 17 auksinių bei platininių plokštelių, išleistų EMI bei „Sony Classic“ kompanijų. Jungtinės Karalystės akademinės muzikos radijas „Classic FM“ įtraukė jį į garsenybių „panteoną“, skirdamas aštuntąją poziciją – aukščiausią tarp visų gyvųjų kūrėjų. Jo muzikos atlikėjai – Londono simfoninis orkestras, Maratas Bisengalievas, Brynas Terfelas, Catrin Finch, ir kiti žymiausi britų bei viso pasaulio klasikos meistrai.
Sutelkė pajėgas
Ir šiame kontekste klaipėdiečių užmojis pirmiems Lietuvoje atlikti K.Jenkinso „Stabat Mater” atrodė kaip dar vienas ambicingas iššūkis. Vis dėlto gerai pamatuotas.
Kūrinio atlikimui Klaipėdos muzikinis teatras pasitelkė ne tik savo vyriausiąjį dirigentą Dainių Pavilionį ir orkestrą, chorą bei chormeisterį Vladimirą Konstantinovą. Prie jų entuziastingai prisijungė Klaipėdos žvejų rūmų mišrus choras „Cantare” su savo vadovu Artūru Dambrausku bei Latvijos Liepojos miesto mišrus choras „Laiks” su vadove Ilze Balode.
Solistai irgi pakviesti ne atsitiktiniai.
Iš Italijos, kur dabar reziduoja, atvyko daugkartinė tarptautinių vokalistų konkursų laureatė Jurgita Adamonytė (mecosopranas). Ji buvo pirmoji K.Jenkinso „Stabat Mater“ atlikėja, dirbusi su pačiu kompozitoriumi 2008-aisiais, ruošiantis kūrinio premjerai Liverpulyje. Po premjeros šis kūrinys žaibiškai tapo žinomas visame pasaulyje.
Kitą – etninio vokalo – partiją atliko Andrė Pabarčiūtė – dainininkė, kompozitorė, pianistė, performerė, džiazo ir akademinės muzikos kūrėja.
Tradiciniu Artimųjų Rytų mediniu pučiamuoju instrumentu – duduku solavo Saulius Petreikis, tarp kitko, grojantis įvairiausiais pasaulio muzikos instrumentais.
Abiejų labai skirtingų, bet savaip puikių solisčių balsai, jų skambesį tarsi pratęsiantis ir sujungiantis duduko solo, galingi chorų ir orkestro pasažai, dirigento sugebėjimas suvaldyti šias didžiules jungtines pajėgas ir vidinė kosmopolitiško kūrinio jėga užbūrė publiką.
Visa aikštė atsistojo
Sakoma, jog K.Jenkinso muzika naikina sienas ir ištrina kalbos bei kultūrų ribas. Kompozitorius ir savajame „Stabat Mater” suderino europietiškos kultūros tradicijas su Rytų sąskambiais, kūrinį paversdamas viso pasaulio muziką ir dvasines vertybes vienijančiomis apeigomis.
K.Jenkinso „Stabat Mater” – XIII a. katalikiškos poemos (giesmės) šiuolaikinė adaptacija. Tai virtuoziška liturginio kūrinio interpretacija, susiejusi Rytų ir Vakarų pasaulių kultūras. Savajam „Stabat Mater“ kompozitorius pasirinko Artimųjų Rytų tradicinius instrumentus, aramėjų giesmes, skambančias autentiška kalba bei maniera, Gilgamešo epo bei senuosius persų poetų tekstus. Visa tai meistriškai sujungė vakarietiškos simfoninės bei chorinės muzikos priemonėmis, suteikdamas kūriniui ne tik didingos erdvės, bet ir holivudinio spindesio. Dėl to K.Jenkinso kūryba dažnai lyginama su epinių filmų garso takelių muzika.
Klausantis jo „Stabat Mater, vaizduotėje veriasi kultūrinai vartai tarp Rytų ir Vakarų, iškyla tradicinės žmogiškos vertybės, bendros visoms kultūroms visais laikais. Autoriaus mintys perteikiamos šiuolaikine muzikos kalba, priimtina šių dienų žmogui.
Po beveik pusantros valandos trukmės kūrinio, nuskambėjus paskutiniams jo akordams, pilnutėlė Teatro aikštė nuvilnijo ovacijomis. Sėdėjusieji atsistojo ir visi ilgai plojo stovėdami.
Štai jums ir įrodymas, kad gerai, jaudinančiai ir įkvepiančiai muzikai neegzistuoja jokie etniniai, kalbos ar išmanymo barjerai. Ir nereikia jokių manieringų teatralizacijų, kad priimtum ją į širdį.
P.S. Rugpjūčio 25-ąją Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, teatro ir „Cantare” chorai bei solistai vokalistai Indrė Jurgelevičiūtė (etninis vokalas), Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas) ir solistas instrumentalistas S.Petreikis K.Jenkinso „Stabat Mater” atliks Mykolo Oginskio festivalyje Plungėje.
Naujausi komentarai