Balandžiui baigiantis klaipėdiečiai galės susitikti su didžiulį populiarumą ir žiūrovų simpatijas televizijos laidoje „Pagauk kampą“ pelniusiais aktoriais ir patys dalyvauti jų improvizacijų spektaklyje.

TV laida virto spektakliu

Vyksta improvizuotas spektaklis... Nėra pjesės, nėra režisieriaus, nėra išmokto mintinai teksto ir mizanscenų. Veiksmas vyksta spontaniškai, gyvai, viskas kuriama ir atliekama tuo pat metu, čia ir dabar. Žiūrovai, daugiausia jaunimas arba pagyvenę jaunos sielos žmonės juokiasi, verkia, sulaiko kvapą iš smalsumo ir stingsta iš siaubo. Visas teatras - tie, kurie scenoje, ir tie, kurie salėje, - susijungia bendrame kūrybiniame procese į vieną pulsuojantį, vibruojantį iš džiaugsmo organizmą.

Didžiulį populiarumą ir žiūrovų simpatijas televizijos laidoje „Pagauk kampą“ pelniusį improvizacijos žanrą į teatro sceną perkėlė Andriaus Žebrausko improvizacijos teatras „Kitas kampas“. Šiuo metu „Kitas kampas“ rengia improvizuotus pasirodymus Vilniaus Mažojo teatro scenoje, kaskart pritraukia pilnas sales publikos. Be to, talentingi aktoriai nuotaikingą improvizacijos „virusą“ skleidžia gastroliuodami po visą Lietuvą.

Maždaug 80 minučių trunkančiame improvizacijų spektaklyje vaidina Audrius Bružas, Ramūnas Cicėnas, A.Žebrauskas, Rimantė Valiukaitė, Ineta Stasiulytė, Kirilas Glušajevas, Balys Latėnas, Mantas Vaitiekūnas, Martynas Nedzinskas ir Andrius Kulikauskas.

Improvizacijos pradininkai Lietuvoje

Improvizacijos pradininku Lietuvoje vadinamas aktorius A.Žebrauskas į komandą pasikvietęs aktorių A.Bružą, siekia suburti improvizacijos gerbėjų ir puoselėtojų bendruomenę. Jų profesionalus teatras „Kitas kampas” savo pasirodymais džiugina žiūrovus įvairiuose šalies kampeliuose, o Vilniuje įkurta improvizacijos mokykla kviečia atskleisti savo charizmą, ir tai padaryti gali visi norintys - jaunimas nuo 14 iki 100 metų.

A.Žebrauskas juokėsi, kad žmonės kartais mano, jog tam, kad gerai improvizuotum, nereikia jokio pasiruošimo. Vis dėlto taip nėra. Reikia žinoti tam tikras improvizacijos taisykles. „Improvizacija - ne vien vaidyba. Galima šokti, dainuoti, tapyti, kalbėti, rašyti improvizuojant. Improvizacija naudinga ir kasdieniame gyvenime, nes ji moko spontaniškumo, komunikabilumo, moko priimti save tokį, koks esi, - tobulą su visais netobulumais. Lavėja žmogaus jautrumas, reakcija, gebėjimas žiūrėti ir pamatyti, klausyti ir išgirsti“, - mano A.Žebrauskas.

A.Bružas apgailestavo, kad Lietuvoje mažai kas žinoma apie šį žanrą, nes tai pas mus yra nauja. „Tačiau mūsų tikslas buvo supažindinti su improvizacija, suburti jos gerbėjų bendruomenę, sujungti ne tik improvizacijos senbuvius, bet ir mėgėjus, ir mes tą tikslą po truputį įgyvendiname. Įkurta A.Žebrausko improvizacijos mokykla, Improvizacijos teatras „Kitas kampas”, Vilniuje nuolat vyksta jo pasirodymai, o dabar pradėjome ir gastroles po Lietuvą...“, - dėstė aktorius.

Kuo rimčiau - tuo juokingiau

„Kitas kampas“ jau spėjo pabuvoti ir didmiesčiuose, ir mažesniuose miesteliuose. A.Bružas pastebėjo, kad miesteliuose žiūrovų azartas ir dalyvavimas aktyvesnis: „Improvizacija tai toks menas, kuris skatina būti natūraliais, atvirais, ir galbūt mažų miestelių žmonės nebijo leisti sau emocingiau reaguoti bei atviriau siūlyti įvairias temas. Nors... Žmonių natūrali prigimtis ir intuicija visur vienoda, ir tai nepriklauso nei nuo intelekto, nei nuo išsilavinimo, nei nuo gyvenamosios vietos“.

Anot A.Bružo, žiūrovams labai patinka, kai jiems patiems tenka lipti į sceną ir dalyvauti pasirodyme kartu su aktoriais. „Ir jie to nebijo! Nes mes nesiekiame iš jų pasišaipyti, o stengiamės suteikti komfortabilumo ir saugumo jausmą“, - pabrėžė aktorius.

A.Žebrauskas priminė, kad vienas iš tradicinio humoro akcentų yra pažeminti kitą, tačiau jo teatro principas ne toks: „Mes kitą stengiamės išaukštinti. Juokingiausia improvizacijoje yra tiesa. Vaidini esamą situaciją, klausai, girdi, atsakinėji, išgyveni - ir gimsta natūralios scenos, frazės, kurios sukelia juoką. Kuo rimčiau viską darai, tuo salei juokingiau“.

Kartais nustebina net save

Vis dėlto gera improvizacija nėra banalus menas. Be to, tai nėra ir labai lengva A.Bružas tikino, kad viskas gimsta ir vyksta būtent tuo metu, kai jau rodomas spektaklis. „Tačiau mūsų vizija yra tokia, kad bent pusė žiūrovų nepatikėtų, jog tai yra suimprovizuota, - aiškino jis. - Man labai patinka, kai gaunu iš žiūrovų inspiruojantį pasiūlymą. Tada ir tos eilės, kurias tenka sukurti tuoj pat, liejasi geriau, kartais net pavyksta kaip kokiam Brazdžioniui surimuoti...“ (juokiasi).

A.Žebrauskui per spektaklius tenka vedėjo vaidmuo. Jis turi stebėti, kad viskas vyktų sklandžiai. Jis - gi trupės vadovas, suplanuoja, kokius pratimus komanda atliks, tačiau priklausomai nuo atmosferos, gali vieną pratimą pakeisti kitu ar sumažinti jų skaičių, užbaigti pasirodymą ar papildyti nauju pasiūlymu. „Mano vaidmuo - kaip erdvės laikytojo“, - šypsojosi A.Žebrauskas. „Jis kaip dirigentas!“ - patikslino A.Bružas. „Ne visai... Nes dirigentas žino, kokia muzika gros. O aš duodu ir nežinau ką gausiu“, - juokėsi trupės vadovas.

Kiekvienas „Kito kampo“ aktorius turi tam tikrų išskirtinių gabumų. Apie savuosius A.Bružas kukliai nutylėjo: „Mūsų gabumai yra tai, ką mato žiūrovai. Kartais beimprovizuodami mes atsiveriame ir nustebiname ne tik savo partnerius, nustembame ir patys“ .

A.Žebrauskas nešykštėjo kolegai komplimentų: „Improvizacijai labai tinka Audriaus charakterio savybės - nesusireikšminimas, atvirumas, rizikavimas, spontaniškumas. O jei kalbant bendrai, tai pacituočiau aktoriaus L.Olivjė žodžius, kad geras aktorius privalo turėti visus 5 kozirius, t.y. balsą, plastiką, ritmo jausmą, išvaizdą ir charizmą“.

Kaip žvirblis kamine

Aktoriaus teigimu, kone visi jo paminėti 5 punktai reikalingi ir improvizatoriui. Tik jis nesutiko dėl išvaizdos, nes improvizacijai, anot A.Žebrausko, „tinka ir bet kokios formos, bet kokio ausų dydžio žmogus. Svarbiausia, kad improvizatorius nebijotų rizikuoti, turėtų kuo mažesnį ego, gebėtų klausytis ir išgirsti kitą, būtų jautrus. Taip pat jis turi atsiminti, kas vyko prieš tai, kad galėtų tęsti istoriją, būti geros nuotaikos ir nebijoti „susimauti”“.

„Dar reikia turėti platų akiratį, būti apsiskaičiusiam - nuo filosofijos iki šiuolaikinio konteksto, - pridūrė A.Bružas. - Pavyzdžiui, neseniai gavau žiūrovo užduotį, susijusią su pandemija... Net nežinojau, kas tai yra, nes niekada nesidomėjau. Paprastam žmogui tuo gal ir nereikėtų domėtis, o improvizatoriui štai - reikia.“

Jo nuomone, blogos improvizacijos nebūna, nes net nepavykus tobulai suimprovizuoti, aktoriai sugeba iš savęs pasijuokti, prajuokindami ir žiūrovus - taip visi išlieka geros nuotaikos.

Improvizacijos menas tai nėra žiūrovams pasakius „žvirblis“ - paimti ir sparnais paplasnoti. Paklaustas, kaip padaryti, kad tas žvirblis būtų įdomus ir juokingas, A.Žebrauskas tvirtino, kad jis gali būti ir nejuokingas: „Nes mūsų tikslas nėra vien tik prajuokinti - turi būti ir dramos, ir siaubo, ir ašarų. Siekiame paliesti visas žmogiškas emocijas. Aktorius gali taip įsijausti į žvirblio vaidmenį, papasakoti visą jo gyvenimo istoriją, kad salė pradės verkti dėl jo graudžios patirties“.

Pasak A.Bružo, improvizacijoje, kaip ir spalvų gamoje, yra begalė atspalvių, tad ir žvirblis gali būti labai skirtingas - baikštus, gražuolis, kovotojas... „Arba žvirblis kamine...“ -pratęsdamas kolegos mintį suimprovizavo A.Žebrauskas.

Koks tas žvirblis kamine ir kuo gali virsti „Kito kampo“ spektaklis publikos akivaizdoje jai dalyvaujant, klaipėdiečiai jau galės pamatyti ir savo kailiu išbandyti balandžio 25-ąją 18 val. Klaipėdos koncertų salėje. Bilietai - po 30, 35 ir 40 litų, moksleiviams, studentams ir su „Laisvalaikio“ kortele - su 20 proc. nuolaida. Bilietais prekiauja Bilietai.lt.