Anksčiau jis atskrisdavo, patys poetai vargu ar begali girdėti tą nusibodusią frazę apie „ir vėl nusileidusią Poezijos pavasario paukštę“, tačiau šįsyk festivalio reikalų ėmėsi jaunesnė ir entuziastingesnė komanda, nusprendusi viską daryti kiek kitaip. Visiškai „kitaip“ čia nepadarysi, festivalis su šimtais savo renginių jau toks tradicinis ir toks sunkiasvoris, kad keisti jo struktūrą – tikras Heraklio (gal net Sizifo) darbas. Vis dėlto kai kas iš tiesų vyksta kitaip. Pastebimiausias atsinaujinimo ženklas – „Poezijos pavasario“ almanachas.
„Poezijos pavasaris‘2012“ (sudarė Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas ir Benediktas Januševičius), Rašytojų sąjungos fondas, 304 p.

Almanachas ligi šiol būdavo gana chaotiškas ir atsitiktinis darinys, priklausantis nuo to, ką kas į jį „duodavo“ (dažniausiai „antrojo ešelono“ autoriai), arba ką pavykdavę „išvilioti“ (iš geriausių autorių). Rezultatą poetai pavadindavo „bendru kapu“ ir neretai būdavo teisūs. Todėl dabar pasirinktas kitas kelias. Sudarytojai atrinko, jų nuomone, geriausias poezijos publikacijas iš kultūrinės spaudos. Tai išsyk susilaukė „atstumtųjų salono“ reakcijos, sudarytojai kaltinti arogantiškumu ir kitomis nuodėmėmis, nors akivaizdu, kad sudarytojas remiasi ne baime išgirsti analogiškus kaltinimus, o tik savo poetiniu skoniu bei išmanymu ir yra visateisis sudaromo leidinio šeimininkas. Tuo labiau kad rezultatas šįsyk tikrai vertas aplodismentų.

Tai iš tiesų gera poezijos knyga. Ne vieną publikaciją buvome praleidę pro akis, o čia galime rasti, nustebdami, kad gerus tekstus rašo ir tokie autoriai, kurių pavardžių dar nebuvome įsiminę. Kiek mažiau „didžiųjų“ poetų (jų nuolat mažėja ir tarp gyvųjų), kiek daugiau dar tik mėginančių jais tapti. Kad sudarytojams nerūpėjo kokie nors „klano“ reikalai, rodo į almanachą patekusios kad ir tokios autorės kaip Stasė Lygutaitė-Bucevičienė arba Marija Macijauskienė. Akivaizdžiai silpnų publikacijų čia, ko gero, nėra nė vienos.

Patys poetai, atsakydami į almanacho klausimus, bando apibrėžti poezijos vietą šiandienėje Lietuvoje ir pasaulyje. Verta pacituoti Gyčio Norvilo žodžius: „Daug vidutiniškos, susimuliuotos, suvaidintos poezijos... Išmanant tam tikrą žodyną, turint išsilavinimą, lengva ją klastoti, imituoti, ir paskui prastūminėti už gryną pinigą. Tokią poeziją iš pirmo žvilgsnio sunku demaskuoti, atpažinti.

Dažnai tokia poezija pasitelkia žodžių griūtį, skaldo bajerius arba iš įžvalgų klijuoja būties vaizdelius, atskiestus egzistenciniais padūsavimais. Kiekvienas, parašęs panašų vaizdelį, jaučia pareigą tai kaišioti laikraščiams, žurnalams, spausdinti...“

Taigi, viena vertus, diagnozuojama poezijos devalvacija (tiesą sakant, pašauktųjų visada buvo daug daugiau nei išrinktųjų), kita vertus, netiesiogiai liudijama, kad poezija tam tikrai visuomenės daliai tebėra svarbi. Jei nebūtų, niekas jos nepultų „imituoti“ ir kaišioti laikraščiams. Poetų atsakymuose kalbama ir apie poezijos viršukalnes. Knygas. Visi mini daugmaž tas pačias, tik G.Norvilas netikėtai prisipažįsta visiškai nesupratęs ir nepriėmęs absoliučios favoritės – Donaldo Kajoko „Kurčiam asiliukui“. Ir tai taip pat geras ženklas, nes poezijos skaitytojas ir turi skaityti, o ne melstis stabams. Man „Kurčiam asiliukui“ – puiki knyga, G.Norvilui – ne, o D.Kajokui, manau, patiktų ir viena, ir kita nuomonė.

Yra almanache ir kitų gyvų eseistinių svarstymų, pasirodo, labai neakademiškai įmanoma parašyti ir apie Maironį, ir apie Dionizo Poškos Baublius, tereikia tinkamo autoriaus. O poezijos „bendrasis kontekstas“ atrinktas taip kruopščiai, kad sunku čia ką nors ir išskirti. Savaime išsiskiria, jei kas žaismingai pažeidžia tokį aukštą tradicinį kanoną, kaip, tarkim, Milda Baronaitė eilėraštyje „Pasimiršo skėtis“: „ir toumet dnagus sjpvoė man į videą“. Smagi marginalija, tokių gal kiek net per mažai.

Daug kas varijuoja Aido Marčėno citatą „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Tai ir šių metų poetų konferencijos pagrindinė tema. Manyčiau, jei visi mestų daryti, ką darę, ir pultų rašyti eilėraščius, pasaulis pasibaigtų labai greitai. Tačiau turbūt šis imperatyvas skirtas patiems poetams. Pastarieji lyg susitarę tvirtina, kad pasaulis baigiasi kasdien, kiekvieną sekundę. Rašto žmogui kiek baisu, kad jis baigiasi neaprašytas, neparašytas.

Anot Marcelijaus Martinaičio, „nieko nėra gražiau ir įspūdingiau, kaip jaustis, kad kuri, groji, rašai grimzdamas į pasaulio gelmes“. Gal iš tiesų kūrėjas (ypač šiandienis) yra savotiškas dekadentas, stabilų antikinio pasaulio vaizdinį iškeitęs į degančios Romos grožį?

Almanache šįsyk pakanka duomenų bet kokiems svarstymams, meditacijoms, implikacijoms, teorijų kūrimui ar jų laužymui. Trūksta tik šiek tiek grafomanijos. Grafomanija irgi tam tikra prasme reikalinga, be jos poezijos bendrasis fonas atrodo dirbtinai išgrynintas, tad mažiau gyvas. Tai, be abejo, tik subjektyvus ir kiek kaprizingas pastebėjimas taip gražiai besibaigiančio pasaulio akivaizdoje.