I.Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje ketvirtadienį atidaryta čionykščio fotomenininko Vaclovo Strauko fotografijų paroda ir pristatytas naujas autoriaus albumas.

Pastarasis – tik antras žymaus fotografo kūrybinėje biografijoje. Pirmasis irgi pasirodė vos prieš ketverius metus, fotomenininkui švenčiant 85-metį. Įdomu, kad abu juos atspausdino maestro kolegos, irgi fotografo Sauliaus Jokužio spaustuvė. Tik antrąjį autorius išleido jau savo iniciatyva ir lėšomis.

Naujasis fotografijų albumas „Neringos peizažas“, kaip ir paroda, įkurdinta I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“, nustebino ne vieną V.Strauko kūrybos gerbėją. Visi žinom, kad jis fotografavo ir savo garsiuosius ciklus sukūrė dar tuomet, kai nebuvo nei skaitmeninės fotografijos, nei fotošopo. Jo visos fotografijos buvo nespalvotos, unikalios, rankų darbo. Ir niekas nepasigedo meistro darbuose spalvų net tuomet, kai jos užplūdo fotomeną. Priešingai. Ne vienas fotografas V.Straukui pavydėjo jo sugebėjimo pagauti šviesą, bergždžiai bandė įminti maestro kūrybos paslaptį. Bet jam pačiam, matyt, magėjo ne tik įsivaizduoti, bet ir iš tikrųjų pamatyti, kaip jo fotografijos atrodytų spalvotos. Šiais modernių technologijų laikais tokią svajonę nesunku įgyvendinti – tereikia kompiuterio, fotošopo ir dizainerio. Ir štai, lyg burtų lazdele pamojus, – prieš autoriaus ir publikos akis buvę nespalvotos legendinės jo fotografijos ėmė ir nušvito šiuolaikinėmis spalvomis. Ir albume, ir parodoje – tas pats sumaištį keliantis technologinis „stebuklas“. Kiek ir kieno kūrybos čia įdėta, sunku pasakyti. Bet autoriaus gyvo prisilietimo akivaizdžiai neliko, perdirbtos jo fotografijos virto „saldžiais“ vaizdais, neteko subtilumo, prarado buvusius minties akcentus, įgijo naujų, svetimų, technologijų primestų...

Nežinau, kam to reikėjo ir kas iš to ką laimėjo. Nesvarbu, ar tai eksperimentas dėl eksperimento, o gal mados ar komercijos pagundos. Svarbiausia, kad tai pakišo koją menui.

Tačiau šioji avantiūra anaiptol nenubraukia autoriaus nuopelnų šio krašto kultūrai ir Lietuvos fotografijai. Pastarojoje jau penktą dešimtmetį V.Strauko kūryba užima žymią vietą. Nuo 1968-ųjų pradėjęs fotomenininko kūrybos kelią Lietuvos fotografijoje V.Straukas laikomas lyrinio realizmo atstovu. Jo kūryba visuomet buvo glaudžiai susijusi su Klaipėda, pajūrio kraštu ir jo žmonėmis, fotografijų filosofiškumas ir epiškumas susiliejo su asmenine V.Strauko menine nuojauta, nepaneigiama meile gyvenimui. Jautri prigimtis, atida ir gilūs jausmai gimtajam kraštui formavo jo pasaulėjautą, kuri nugulė klasikinės fotografijos lakštuose. „Mano visas gyvenimas grįstas ir pamatuotas jausmu“, – nesyk yra pabrėžęs fotomenininkas.

Jau pirmajame fotografijų cikle „Pamario motyvai” (1972) jis atskleidė Klaipėdos bei pamario žvejų kaimų gyvenimo akimirkas. Pajūrio vaizdus įamžino kitame cikle „Kopos” (1975). Ilgamečio lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo bendravimo su mokiniais rezultatas buvo fotoserija „Jaunoji Klaipėda” (1977) bei plačiai menininką išgarsinęs fotografijų ciklas „Paskutinis skambutis” (1975–1987). 2003-iaisiais minėdamas  savo 80-metį, V.Straukas vėl  sugrįžo prie ciklo „Kopos” ir meno gerbėjams pristatė unikalių Kuršių nerijos peizažų fotografijas, vėliau sudėtas į ciklą „Neringa“ (2004).

V.Straukas kaip menininkas pripažintas ne tik Lietuvoje. 1976-aisiais jam suteiktas Tarptautinės meno federacijos (FIAP) fotografo-menininko, o 1994-aisiais – nusipelniusio fotografo-menininko garbės vardas, 1993-iaisiais  – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės vardas. Jis yra pelnęs FIAP aukso, sidabro medalių bei kitų prizų, 1999-aisiais apdovanotas penktojo laipsnio kunigaikščio Gedimino ordinu.

Dabar jis parodoje pateikė paspalvintas fotografijas daugiausia iš „Neringos“ ir „Paskutinio skambučio“ ciklų, taip pat esama pamario kaimo ir miesto žmonių gyvenimo vaizdų, įamžintų prieš kelis dešimtmečius. Apžiūrinėjant šią ekspoziciją, vartant albumą, apninka begalinis ilgesys tų pirmapradžių, tikrų, nespalvotų, dar sidabrinėmis vadinamų fotografijų, kurias pats V.Straukas padarė prieš 20, 30 metų. Tos kūrybos retrospektyvai, tikiu, irgi ateis laikas. Juolab kad tikram menui nėra senaties termino.