Nesyk Klaipėdoje viešėjęs Vilniaus mažojo teatro „Maskaradas“ šįkart atvyks atsisveikinti. Spektaklis paskutinįkart bus vaidinamas gruodžio 7-ąją Žvejų rūmuose.

Tikri burtai

Pieš 13 metų pastatytame ir į Lietuvos teatro „aukso fondą“ įėjusiame šiame užburiančio grožio spektaklyje, sklidiname svaigaus ir ilgesingo A.Chačaturiano valso garsų, ir tuščioje juodoje scenos erdvėje krintančio sniego, nostalgiškai atsispindi kultūrinė praėjusiojo amžiaus patirtis, primenanti B.Brechto ir G.Strehlerio teatrą, brodvėjiškus šėliojimus ir F.Fellini’o filmus.

Žvelgiant į „Maskarado“ pasaulinę sceninę istoriją, Rimo Tumino spektaklį galima įrašyti į žymiausių ir sėkmingiausių romantinio Michailo Lermontovo kūrinio interpretacijų sąrašą, nors kai kurie šio rusų klasiko tyrinėtojai ir yra priekaištavę, kad Vilniaus mažojo teatro pastatyme pernelyg mažai Lermontovo ir pernelyg daug Tumino...

Anot teatrologės Ramunės Balevičiūtės, R.Tumino „Maskarade“ ryškus individualus režisieriaus romantizmo pajautimas, susijęs ne vien su XIX a. kultūra, o bet ir su folklorine pasaulėjauta, commedia dell’arte žanru. Šio žanro elementai kerinčiam reginiui neleidžia virsti vien sentimentalia melodrama, kuri režisieriaus rankose tampa ekscentriška tragikomedija. „The Independent“ pastebėjo, kad „režisieriaus R.Tumino traktuotė atskleidžia geliančią pjesės tragediją, primenančią ir „Otelą“, ir „Žiemos pasaką“, kuri rutuliojasi laukiniame, sūkuringame sniego pūgų, valsų ir elegantiškos klounados išdaigų pasaulyje”.

R.Tumino „Maskarado“ burtai kyla ne iš kaukių baliaus šėlsmo. Aktorių vaidyba, režisūra, scenografija perteikia vos akimirksnį trunkančią šventę ir nuolatinį jos ilgesį, neapleidžiantį dar ilgai pasibaigus spektakliui.

Ekstremalios aplinkybės

„Maskarade“ kunigaikštį Zvezdičių vaidinančiam aktoriui Vytautui Rumšui jaunesniajam tai buvo vienas pirmųjų vaidmenų dirbant su režisieriumi R.Tuminu.

– Kaip jis buvo kuriamas? – pasiteiravome aktorių.

– Pirmą kartą Kunigaikštį suvaidinau 2002-aisiais. „Maskarade“ prie aktorių trupės prisijungiau kaip dubleris ir pakeičiau iki tol šį vaidmenį atlikdavusį Vytautą Šapranauską. Labiausiai įsiminė ekstremalios to vaidmens aplinkybės. Prisimenu, kad buvo likusios vos kelios dienos iki Kalėdų, kai režisierius mane, tuomet dar studentą, sustabdė einantį teatro koridoriumi ir pasidomėjo, ar aš gerai įsimenu pjesės tekstą. Atsakiau, kad jokių problemų, atmintį turiu gerą. Tuomet R.Tuminas jam labai būdinga maniera po truputį pradėjo kalbėti užuominomis, jog norėtų, kad šiame spektaklyje vaidinčiau Zvezdičių. Žinoma, labai apsidžiaugiau. Kol nesužinojau, kad spektaklis bus rodomas sausio 2-ąją. Turbūt nieko keisto, kad tų metų Kalėdos man buvo įsimintinos tik tuo, jog nepaliaujamai mokiausi savo personažo žodžius. To pirmojo spektaklio iš tiesų beveik neprisimenu, tik žinau, kad labai stengiausi tiksliai pasakyti išmoktą tekstą ir vis žiūrėjau į kitų aktorių akis, mėgindamas nuspėti, ką ir kaip reikės vaidinti toliau.

Ne tik žaidimas

– Koks yra jūsų Kunigaikštis?

– Kadangi šį vaidmenį iki tol labai ryškiai ir įdomiai atlikdavo aktorius V.Šapranauskas, pirmiausia bandžiau perprasti patį personažą ir atrasti jame kažką savo. Pats spektaklis sukurtas išties talentingai ir toje puikioje dermėje privalėjau atrasti sau vietą, kad kitų personažų kontekste mano vaidmuo nesuskambėtų prastomis natomis. Man atrodo, kad savąjį Kunigaikštį sukūriau šiek tiek romantiškesnį, galbūt vaikiškesnį. Iš esmės, šiame spektaklyje visą laiką jaučiuosi kaip vaikas smėlio dėžėje, lyg vis dar būčiau mažas berniukas. Kostiumas gražus, kardelį turiu, o ir vaidmuo man suteikia daug galimybių žaisti...

– Kuri „Maskarado“ scena jums įdomiausia ir galbūt sukėlė daugiausia apmąstymų?

– Labiausiai įsimenantis tikriausiai yra spektaklio finalas, kai mano Kunigaikštis lieka scenoje kartu su Arvydo Dapšio vaidinamu Arbeninu, Sigito Račkio Nepažįstamuoju ir Adrijos Čepaitės Nina, kuri tuo metu jau yra mirusi. Laukdamas savo baigiamojo monologo, jaučiu didelį malonumą klausydamasis tuo metu A.Dapšio sakomų žodžių. Šiame epizode turiu puikią galimybę įsiklausyti į M.Lermontovo pjesę ir apmąstyti joje savo gyvenimą. Pati pjesė parašyta tiesiog tobulai, joje tiek daug paslėptų dalykų. Ne vien tai, ką žiūrovas pamato spektaklio metu: ne vien sniegas ar ugnis, ne vien tik maskaradas. Yra apie ką pagalvoti, ypač kai supranti, kad mūsų visas gyvenimas yra pridengtas kaukėmis – tikras, nesibaigiantis maskaradas...

Išleidžia į tolimą kelionę

R.Tumino režisuotas „Maskaradas“ apkeliavo daugelį pasaulio šalių – nuo Švedijos iki Italijos, nuo Pietų Korėjos iki Meksikos.

Spektaklis pelnė prestižinį apdovanojimų, tarp jų – ir lietuviškąjį „Kristoforą“ bei didžiausią Rusijos teatro apdovanojimą „Auksinę kaukę“.

Po „Maskarado” gastrolių Didžiojoje Britanijoje 1999 m. dienraštis „The Guardian“ vilniečių trupę pavadino viena geriausių pasaulyje.

Šiemet spalio pradžioje Vilniaus mažojo teatro „Maskaradas“ buvo pakviestas į Sankt Peterburge vykusį tarptautinį teatro festivalį „Baltijskij dom“. Jubiliejų šventęs renginys, savo programą pavadinęs „Išrinktieji“, „Maskaradą“ pristatė kaip vieną ryškiausių per du dešimtmečius festivalyje parodytų spektaklių.

Viešėdamas Peterburge, R.Tuminas kalbėjo: „Mūsų „Maskaradas“ populiarus, bet jau reikia su juo atsisveikinti. Kažkas išeina, kas buvo brangu. Aš nesigailiu, džiaugiuosi, kad šis spektaklis buvo. Aš jo „nenuimu“, aš jį išleidžiu į tolimą kelionę po galaktiką. Aš labai tikiu, kad mūsų įdėta energija, širdis nedingsta, o, pavirtusi kažkokiomis molekulėmis, leidžiasi į tolimą kelią, ir gyvenimas tęsiasi ten. Galbūt kada nors mes ir pamatysime kitą pavidalą įgavusį „Maskaradą“. Bet mes būsim jau tik žiūrovai. Kas autorius? Autorius ir režisierius – pats Dievas. O spektaklis vyks atviroje erdvėje be stogo ir be sienų, kosmoso platybėse“.