Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, veikia žymios karpytojos Nijolės Jurėnienės jubiliejinė paroda, skirta kūrybos 45-mečiui.

Auksines rankas turinti N. Jurėnienė visą gyvenimą siekė išbandyti kuo daugiau amatų. Ir margučius margina, ir veria lietuviškas mandalas – šiaudų sodus, domisi liaudies medicina, renka ir gydosi vaistažolėmis, o sulaukusi septyniasdešimties metų, ėmėsi ne visai moteriško darbo – pasiryžo savo rankomis pasistatyti namą iš molio ir šiaudų...

Tačiau pati svarbiausia gyvenimo aistra – trapūs, iš nepatvarios medžiagos, popieriaus, gimstantys karpiniai.

N. Jurėnienė yra viena iš meninių karpinių tradicijos Lietuvoje pradininkų, buitinius karpinius perkėlusi į paveikslus. Karpytoją vertina ir jos darbų yra įsigiję Europos, Amerikos kolekcininkai ir, žinoma, Lietuvos nacionalinis ir dailės muziejai. Kūriniai pristatomi Lietuvos ir pasaulio karpinių meno kataloguose. Meilė karpiniams užgimė nuo trumpos susižavėjimo akimirkos.

„1967–1968 m., dabartinėje rotušėje, buvo liaudies meno paroda. Su sūnumi nuėjau ir pamačiau juodai baltus Julijos Daniliauskienės karpinius, sukurtus pagal lietuvių dainas, pasakas. Stovėjau, žiūrėjau ir sakau: „Vaikeli, niekaip nesuprantu, kaip tą tušą ant popieriaus užtepa ir tas popierius nesusiriečia.“ Aš įsivaizdavau, kad tai tušas. Apžiūrinėju toliau parodą, o sūnus šaukia: „Mamyte, čia popieriukas priklijuotas!“ Tada supratau, kad tai yra karpinys ir labai greitai pati pradėjau karpyti...“, – LRT televizijos laidai „Ryto suktinis su Zita Kelmickaitė“ pasakojo N. Jurėnienė.

"Ateina žmogus ir sako, kad norėtų savo žmonai ar vyrui karpinio su Zodiako ženklu. Aš jį įkarpau po medžiu, kartais – medyje, pavyzdžiui, jei Dvyniai. O žemės gyvūnai būna po medžiu... Pavyzdžiui, man sako: „Mano žmona   tokia švelni, protinga, gera, kaip ji moka rengtis...“ Kaip parodyti tą švelnumą ir gerumą? Sėdi ir galvoji... Iškarpau gražią gėlę. Pavyzdžiui, sako: „Mano vyrui baltos lelijos patinka.“ Iškarpau lelijas, apaugusias aplink medį lyg širdis...

Vienam medžiotojui iškarpiau šventąjį Hubertą. Iškarpiau ir Medeinę. Atvažiavo viena lietuvė amerikietė ir paprašė panašaus karpinio kaip ta Medeinė, bet kad jame būtų pavaizduota jos duktė Vilija... Iškarpiau merginą Vilniaus bokšto fone, ąžuolą, paukštį, kaimo šulinio svirtį, namelį...

Dauguma mano karpinių simetriški, karpomas popierius perlenkiamas per pusę. Susilenki per pusę popierių ir nusipieši. Ir kai išlenki jau iškirptą, atrodo, kad stebuklas įvyko, nepaprastai gražu. Simetriškas karpinys skleidžia pilnatvę, visą gerumą jame pamatai, visą grožį... Kerpu žirklutėmis, kurios akių operacijai skirtos, jos labai smailios...", – pasakojo kūrėja.

Karpytoja sako, kad iš popieriaus karpė dar vaikystėje kartu su mama, kuri buvo diplomuota prekybininkė. Smetonos laikais, o vėliau ir pokariu, pardavėjas mokė gudrybių, kaip įrengti parduotuves ir jas papuošti. Paskutinė parduotuvė, išpuošta baltu karpytu popieriumi, buvo atidaryta Aukštadvaryje, jų pačių namuose.

„Parduotuvėje, kadangi ją reikėjo įrengti greitai, buvo neobliuotos lentynos. Kad neprisivarytume rakščių, iškirpdavome iš popieriaus užuolaidėles. Tikrai fantastiškai atrodė. Užuolaidėlės baltos gražios, be to, mama sugebėdavo gražiai eksponuoti prekes, net ūkinis muilas ne bet kaip numestas, o piramidėlėmis būdavo sudėtas“, – prisimena N. Jurėnienė.

Pasak pašnekovės, lietuviškoji karpinių tradicija išplito XIX a., panaikinus baudžiavą, neturtingų žmonių namuose: „Tai buvo vargšų žmonių noras turėti švarius, gražius ir turtingus namus. Jie popieriaus gaudavo iš prekybininkų arba iš atlikusio nuo suvyniotos silkės popieriaus pasidarydavo lempų gaubtus, iškarpydavo staltiesėles, karpiniais išpuošdavo šventus paveikslus, popieriaus užuolaidėles kabindavo ant mažų savo dūminių pirkių langelių. Tradiciškai karpiniai buvo balti“.

Šiandien N. Jurėnienė nenuginčijamai laikoma lietuviškų karpinių legenda. Tačiau sunku patikėti, kad jos karpiniai nelengvai skynėsi kelią, nes tradicijos vertintojams užkliūdavo karpiniuose vaizduojami Zodiako ženklai, kitos naujovės.

„Sakydavo, neaišku, ar čia karpiniai, ar jie lietuviški, gal jie rusiški, lenkiški, gal vokiški. Meno tarybos balsuodavo „praleisti“ ar „nepraleisti“. Aš jaudinausi, sakiau, juk aš nežiūriu nei į jokius rusiškus, nei lenkiškus, jų nesu mačiusi. Tais laikais nebuvo literatūros, ne taip, kaip dabar – įlendi į internetą ir gali viso pasaulio karpinius matyti. O dabar apie mano karpinius sako „čia klasika“. Jokia klasika, čia tik tai, kas man patinka“, – tvirtina N. Jurėnienė.

Ne iš karto buvo pripažinti ir spalvoto popieriaus karpiniai: „Paskui Dailės kombinate dirbau 27 metus, karpiau atvirukus. Pirma meno taryba buvo šokiruota – aš iškart labai daug spalvotų karpinių nunešiau. Žinoma, meno taryba sutriko, klausia, kodėl jie ne juodai balti? Sakau, kaip gali būti juodas gimtadienio atvirukas ar atvirukas gimus vaikui? Juk juodas Lietuvoje liūdnokas“.

N. Jurėnienė sako, kad specialiai tęsti, puoselėti lietuviškų tradicijų nesistengia. Tikroji karpytojos mokytoja – gamta.

„Piešiu, kartais net pati nežinodama, ką karpysiu, bet norisi pakarpyti. Atsisėdu, ranka pati, ką nori, tą ir vedžioja. Pradedu nuo kažkokio obuolio ir t. t. Arba dažnai medį karpau, taip pat nežinau kokį. Žinau, kad gamtoje yra įvairių gėlių, įvairių lapų. Leliją galiu iškarpyti ir šalia – klevo lapų, tiesiog savaime taip išeina. Kadangi myliu paukščius, visada medžiuose paukščiai, o kokie tai bus paukščiai, nežinau. Tačiau kartais specialiai protingai galvodama, iš gamtos pastebėjau, kad paukščio uodegos, sparno, kuodo linijos atitinka gėlių linijas ir spalvas.

Vieną kartą ėjome su vaikais į mišką, buvo jau šiek tiek pasnigę ir visi medžiai buvo be lapų. O vienas krūmas – visas su rudais lapeliais. Kai priėjome, visi lapeliai purpt ir nuskrido. Ten buvo žvirbliai! Ir tada pasigavau mintį, kad, iš tolo žiūrint, paukštis prisitaiko prie medžio ir ne bet koks paukštis ne bet kur tupia. Mano daugumos paukščių piešiniai panašūs į gėlių, kad, nutūpę ant medžio ar krūmo, būtų beveik susiliejęs su tuo augalu. Čia jau įsijungia protas.

Apačioje, po medžiais, dažnai būna Zodiako ženklai. Jie nei astronomiški, nei astrologiški, jie tokie, kaip aš įsivaizduoju – primityvūs ir juos būtų galima pavadinti kiču...

Karpinys yra šešėlis viso to, ką nori pavaizduoti. Mano nei žmonės, nei gyvūnai neturi akių – jie tamsūs kaip šešėliai, kaip šešėlių teatre. Kerpu iš popieriaus, kurio didžiulį ritinį vieną dieną rado mano kaimynė, dirbusi taros įpakavimo įmonėje, šiukšlių dėžėje. Nėra tos kaimynės, išvyko į Ukrainą, dabar jau amžinatilsį, bet aš jai labai dėkinga už popierių ir už tai, kad mano vaikus išmokė rusų kalbos“, – sako N. Jurėnienė.