Kai kurie iš jų negali vaikščioti, kalbėti, girdėti ar matyti. Bet jie visi nori ir gali vaidinti. Pusė šimto savanorių save atskleidžia neįgaliųjų "Naujajame teatre".

Režisierius turėjo pakeisti žinias

Dar 2008-aisiais įsikūręs teatras siekia būti atviras naujovėms, įvairiems kultūriniams eksperimentams, nėra prisirišęs prie vieno režisieriaus ir konkrečios komandos. Kiekvieną projektą (spektaklį) stato vis kitas režisierius ir kviečiami vaidinti konkrečiam spektakliui reikalingi aktoriai.

Šiuo metu "Naujasis teatras" išleidžia ketvirtą premjerą - spektaklį "Ubagų sala" pagal rašytojo Kazio Sajos pjesę. Premjerai aktoriai ruošiasi intensyviai - repetuoja tris keturis kartus per savaitę po kelias valandas. Penktadienio popietę repeticijoje dalyvavęs režisierius Titas Varnas, kuris dirba ir dramos teatre, prisistatė kaip kviestinis. Jis neslėpė, kad prieš režisuojant "Ubagų salą" su neįgaliaisiais reikėjo įveikti save, mat su tokia  spektaklio kūrimo specifika nėra daug susidūręs.

"Daug metų esu dirbęs su jaunimu, kurčnebyliais, o dabar visas žinias reikėjo pakeisti. Lyg reikėtų viską išdėstyti, bet adaptuoti neįgaliesiems", - sakė jis. Pasak T.Varno, anksčiau jis pamatęs žmogų, sėdintį neįgaliojo vežimėlyje, pajusdavo jam užuojautą, tačiau taip ir nueidavo, o dabar bendravimas intensyvus. "Tenka ir pasibarti", - šypsojosi režisierius.

Tačiau "Naujajame teatre" vaidina ne tik neįgalieji. Siekiant juos integruoti su sveikaisiais, spektaklyje "Pasiuntinys" vaidino trys neįgalieji ir vienas sveikasis, "Stikliniame žvėryne" - du neįgalieji ir tiek pat sveikųjų.

"Pasižiūriu į kolegas studentus, kurie per seminarus viską skaito iš lapų, ir man tai keista. Teatras lavina atmintį ir oratorystę", - pasakojo "Naujajame teatre" dalyvaujantis jokios negalios neturintis savanoris Marius Černiauskas. Jis atviravo, kad pirmas savaites šiame teatre jautėsi kiek keistai, tačiau tai įvardijo kaip naują atradimą. "Net šviesiau akyse pasidaro, kai matau neįgalius aktorius. Šis teatras man davė savirealizaciją, pasitikėjimą savimi ir drąsos. Dabar net kurso draugai  prašosi į spektaklius", - prisipažino M.Černiauskas.

Neįgalieji - psicholigiškai stipresni?

"Mažajame teatre" pamačiau "Stiklinį žvėryną" ir po kelių dienų paskambinau Laimai. Atėjau kaip savanoris ir patekau į teatrą", - pasakojo nuo gimimo celebriniu paralyžiumi sergantis Edmundas Vaitelis. Anot jo, kiekvienam vaidmeniui reikia keistis ir tas pokytis kartais gali būti sudėtingas. Kitą savaitę E.Vaitelis debiutuoja premjeroje "Ubagų sala".

"Būna, kad neįgalieji suserga, todėl reikia daugiau žmonių", - tvirtino "Naujojojo teatro" vadovė Svetlana Laima Zemleckienė. Simboliškai Tarptautinę neįgalių žmonių dieną su ja leidžiamės į pokalbį.

- Kas sunkiausia neįgaliems aktoriams?

- Tikriausiai, kad kiekvienam savaip. Pagrindinė problema - atvykimas į repeticijas. Tačiau jau gavome socialinės įmonės statusą ir įsigysime automobilį, pritaikytą neįgaliesiems. Neregiams sunkiausia išmokti tekstą, jiems jį perskaito kompiuteris.

- Ar būna akimirkų, kai neįgalieji palūžta, viską nori mesti, jiems būna per sunku ir supranta, kad tai - ne jiems?

- Kad taip būtų, neteko girdėti. Atvirkščiai - neįgalieji yra psichologiškai stipresni, jie stiprėja ir nori vaidinti. Statant spektaklį būna ir labai mažų vaidmenų, tačiau visi nori vaidinti.

- Ką šis teatras duoda negalią turintiems žmonėms?

- Savęs pripažinimą. Mums visiems labai svarbu, ar esame vertingi. Išsilaikyti ne opozicijoje yra sunku. Neįgalusis nori būti vertingas, pripažintas, kad jis gali vaidinti. Tai psichologiniai aspektai. Asmeniškai aš šiame teatre galiu daryti tai, ką noriu, galiu būti savimi, kalbėti su žmonėmis.

- Kokia yra žmonių, stebinčių jūsų pastatytus spektaklius, reakcija?

- Norėdami susidaryti nuomonę, tobulėti ir rodyti spektaklius toliau, klausėme žmonių. Visos nuomonės buvo palankios. Neįgalieji stengiasi rodyti ne negalią, bet meną, ir žmogus, žiūrėdamas spektaklį, užmiršta, kad vaidina neįgalieji, vėliau kažkas jiems sustoja. Mes gyvename kaip kaleidoskope, verkiame dėl smulkmenų, kad kas  nors įplyšo, nepasisekė, ir savęs gailime dėl nereikšmingų dalykų. Dažnai sveikieji, atvykę į mūsų spektaklius, būna sukrėsti, bet teigiamai. Kartais mums reikia susikrėsti, kad vertybės atsistotų į vietą. Tai spektaklyje ir stengiamės parodyti.

- Kuo šis teatras pranašesnis už kitus?

- Kol yra entuziazmas, noras ir idėja ką nors pasakyti - tol yra pagrindas. Kol bus siekiama ne užsidirbti pinigų - tol menas bus gyvas. Jeigu einama tik vaidinant užsidirbti pinigų - tuo mažiau vietos lieka menui. Taip, pinigai reikalingi, bet tai neturėtų būti svarbiausia.

- Kokias problemas gliaudote savo spektakliuose?

- Žmogus gyvena mašinoje, kurioje sukasi kaip voveraitė. Mes trumpam išjungiame tą mašiną, ir kai sustoji - pradedi gilintis ir eiti į save. Gal įgauni daugiau drąsos ir pasitikėjimo, pagalvoji: ką aš veikiu šiame gyvenime? Gal nieko, tik pamiega, atsikelia, pavalgo... O kokia yra mano prasmė ar prasmingai gyvenu? Svarbiausias yra susimąstymas ir drąsa būti savimi. Užmirštame, kas mes esame ir gyvename programinį gyvenimą.

- Koks yra geras aktorius?

- Tas, kuris tiki. Kuo žmogus yra tyresnis ir nuoširdesnis - tuo jo vaidmuo yra geresnis. Savos psichologinės savybės taip pat daro įtaką vaidmens atlikimui. Profesionalumas priklauso nuo to, kiek sugebi atsiverti, būti atviras prieš kitą ir, žinoma, reikia turėti talento.