A. Narušytė savo knygą „Lietuvos fotografija 1990–2010“ pradeda pasakojimu apie tai, kaip jos kolegė paklausė, kaip aprašyti fotografijos dabartį.

Šis kolegės klausimas, pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, jai niekaip neišėjo iš galvos, kai ėmėsi rašyti šią knygą.

Ji teigia, kad šia knyga norėjusi įvertinti, kas įvyko Lietuvos fotografijoje per 20 nepriklausomybes metų.

„Pažvelgus į šitą laikotarpį supratau, kad yra dvi fotografijos, ne viena. Ta pirmoji fotografija, ta, kuri ateina iš ankstesnio laiko, suvokiama kaip realybės fiksavimo priemonė ir ji tebekuriama iki šiol, tačiau per šį laiką atsirado kita fotografija, kuri apmąsto pati save.

Aš tą knygą sudėliojau taip, kad būtų išdėstytas pasakojimas apie šitą laiką, nuo ko viskas prasidėjo ir, tarkim, kas yra dabar, todėl pradedu nuo atminties diskurso, nes man pasirodė, kad nepriklausomybes atkūrimo laikotarpiu buvo labai svarbu atkurti istorinę ir kolektyvinę atmintį ir fotografijos meno atmintį, nes buvo rodoma tai, ko negalima buvo anksciau rodyti“, – pasakoja knygos autorė, fotografijos kritikė Agnė Narušytė.  

Knygą sudaro 11 skyrių, kuriuose autorė stengiasi aptarti fotografijos žanrus, temas, palyginti, kaip jos kito nuo 1990-ųjų iki šiandien.

„Vienas dalykas – fotografijų turinys ir jų pačių reikšmė fotografijos menui ir mums, Lietuvai, gal net ir pasauliui. Kitas dalykas – pačios fotografijos kaita, kuri įvyko per 20 metų. Apie 1990-uosius visi darė chemines analogines fotografijas ir, nors jau netrukus atsirado „muilinės“ ir fotografija paplito visuomenėje, buvo neįsivaizduojamas sprogimas, kai visur paplito skaitmenine fotografija“, – sako A. Narušytė.

Knygoje aptariamos 20 metų vis dar aktualios fotografijos temos: tapatybės ženklų paieškos peizaže, miestovaizdyje, portrete, socialinių procesų dokumentacija, lyčių problematikos tyrimas fotografuojant kūną, nuobodulio estetika.