Ketvirtadienį Klaipėdos dramos teatras publikai pristatė paskutinę šių metų premjerą – šiuolaikinio kroatų dramaturgo Mate’s Matišićiaus vienaveiksmę dramą „Moteris be kūno“. Naujausias spektaklis dar bus parodytas gruodžio 8 ir 14 dienomis Žvejų rūmų didžiojoje salėje.

Panašiai kaip Lietuvoje

Jį režisavo vilnietė Ramunė Kudzmanaitė, vaidina Klaipėdos dramos teatro aktoriai Linas Lukošius, Nijolė Sabulytė, Valentina Leonavičiūtė, Rimantas Pelakauskas, Vaidotas Jočys ir Arūnas Račkauskas. Žvejų rūmų scena per spektaklį virsta sukrečiančiu memorialu, kurio dailininkas – irgi vilnietis, Lietuvoje garsus scenografas Marijus Jacovskis, taip pat sukūręs ir „Moteris be kūno“ veikėjų kostiumus.

„Kelis kartus pjesėje minima, kad visoje Balkanų žemėje galima aptikti aukų palaikų. Tad panaudojau šį motyvą ir dantų rentgeno nuotraukas, nes pagal jas artimieji atpažįsta kūnus“, – kalbėjo M.Jacovskis apie scenovaizdžio idėją.

Pjesė nukelia į dabartinę Kroatiją, kuri nuo 1995 m. pasibaigusio karo tebesigydo jo žaizdas. Kūrinyje prabyla pati istorija, duodama keletą žmogiškumo pamokų iš Balkanų. Apie pasaulį, nuolat balansuojantį ties beprotybės ir prievartos slenksčiu. Apie sunkų ir mirtinai pavojingą užsiėmimą – žmogiškumo išsaugojimą katastrofos akivaizdoje...

– Panaši situacija kaip ir Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. Daugelis buvusių kareivių gyvena toliau ir užima atsakingus postus. Bet kiti negali taip toliau gyventi ir sprendžia savo sąžinės problemas. Taip buvęs kareivis ateina pas prostitutę – pas daug už jį vyresnę „moterį be kūno“, ir pareiškia norą... ją vesti... Bet tai tik intriguojanti istorijos pradžia, – pasakojo režisierė prieš premjerą, pabrėždama jos aktualumą.

Aktualu visais laikais

– Apie ką jūsų spektaklis?

– Apie žmogiškumą, kuris aktualus bet kuriais laikais. Ir šiandien. Ką mes matome Lietuvoje? Kaip galima taip žaisti, kvailioti, manipuliuoti politika?!. Pjesė apie tai. Apie sąžinę, be kurios, ačiū Dievui, ne visi gali gyventi. Yra žmonių, kurie negali gyventi su nešvaria sąžine, nori ją nuraminti, išpirkti kaltes.

– Jūs ir Lietuvos istorijoje įžvelgėte panašių dalykų, kaip Kroatijos?

– Ir istorijoje. Istorikai iki šiol neatsakė, net bijo atsakyti į daugelį klausimų apie tą baisią pokario „košę“.

Karas ir kareiviai, pokaris ir sužaloti žmonių gyvenimai – tai nėra svetima Lietuvai. Mūsų tėvai ir seneliai dar prisimena pokarį, partizaninio karo laikus, kaip neteko savo artimųjų, o kiti iki šiol nežino, kur palaidoti jų kūnai. Mano Gerdašių kaime prie Druskininkų buvo išžudytos ištisos šeimos, net kūdikiai. Dar gyvi mano seneliai ir kaimynai apie tai net nekalba, bijo minėti pavardes. Praėjus tiek daug metų, mes to neišsiaiškinom.

Norisi kalbėti apie Kroatiją ir todėl, kad apie skausmingą mūsų pokarį pradėtų kalbėti kitos tautos. Jeigu mes rūpinsimės kitais, gal kažkas pasidomės ir mūsų istorija.

Be to, ši pjesė man atrodo labai aktuali ir dabar. Pažiūrėkite, kas dedasi mūsų šalyje. Atsakomybės, žmogiškumo nebėra, sąžinė – išvis pamirštas žodis. Ir Lietuvoje krenta žmonės pro langus, žudosi. Mane tai jaudina. Tikiu, kad ne man vienai rūpi spektaklyje taip pat gvildenamos prievartos, smurto, kančios, žmogiškumo, išpažinties, tiesos ir drąsos temos.

Buvo roko žvaigždė

1965-aisiais gimęs M.Matišićius – vienas svarbiausių šiuolaikinių kroatų rašytojų. Be to, jis ir scenaristas, ir džiazo gitaristas bei kompozitorius, paauglystėje Jugoslavijoje buvo tikra roko žvaigždė. Šiuo metu jis kuria muziką, gyvena iš pjesių bei scenarijų rašymo ir muzikavimo, taip pat dėsto dramaturgiją Zagrebo universitete, nors yra baigęs teisės mokslus.

Jo knygą „Pomirtinė trilogija“ šiemet Lietuvoje išleido leidykla „Aidai“. Tai dramos, pasakojančios apie gyvenimą Balkanuose po „didžiojo sprogimo“. Knygą sudaro trys pjesės – „Pirma laidojami sūnūs“, „Moteris be kūno“ bei „Niekieno sūnus“. Pagal pastarąją pjesę pastatytas to paties pavadinimo filmas.

R.Kudzmanaitė asmeniškai pažįsta pjesės autorių:

– Dar Lietuvoje tik ruošiantis išleisti M.Matišićiaus knygą, jos rankraštis man pakliuvo į rankas. Pjesė „Moteris be kūno“ itin užkabino. Ne vien pokario, bet ir moters, jos sielos tema, kuri eina per visą mano kūrybą. Puiki, graudi, artima pjesė. Su autoriumi susipažinau vėliau, kai jis atvažiavo į savo knygos pristatymą Vilniuje. Mes bendraamžiai, greitai suradome bendrą kalbą. Užsimezgė draugystė, jis nuolat siunčia mums žinutes – aktorius palaikančias ir už pjesės pastatymą Lietuvoje dėkojančias. Maža to, jis parašė spektakliui ir muziką. Manau, kad teatrui labai pasisekė – nes kas gi gali geriau įgarsinti pjesę už patį autorių. Labai tuo džiaugiamės. Tarp kitko, jis atsisakė bet kokių honorarų. Tai irgi daug pasako apie žmogų.

– Ar kurdama šį spektaklį pajutote kokių nors kultūrinių skirtumų?

– Iš tikrųjų – ne. Kiek teko patirti iš literatūros ir šios pjesės, bendrauti su dramaturgu, kroatai – labai artima tauta mums, lietuviams. Gal kad esame mažos tautos, nesame imperialistai, neturime nepamatuotų ambicijų ir nežiūrime į kitas tautas iš aukšto. Kuriant spektaklį, viskas lipo natūraliai, nebuvo jokių problemų.

Džiaugsmas – sugrįžti

Spektaklio „Moteris be kūno“ režisierė R.Kudzmanaitė gimė 1966-aisiais Vilniuje. 1989 m. ji baigė TV režisūrą tuometėje Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Nuo 1990-ųjų kuria dokumentinius kino ir videofilmus, rašo scenarijus. Jos kino filmai „Teka saulė vakaran“ (1991) ir „Aviečių laukai“ (1997) pelnė tarptautinių apdovanojimų.

Nuo 1991 m. dirba kaip teatro režisierė, stato spektaklius Lietuvos ir užsienio teatruose, dalyvauja tarptautiniuose teatro ir kino festivaliuose, šiuolaikinės dramaturgijos akcijose. 1994 m. uostamiesčio Dramos teatre režisavo V.Sarojano pjesę „Geriausias gyvenimo laikas“. 2000 m. R.Kudzmanaitė apdovanota aukščiausiu Lietuvos teatriniu apdovanojimu – „Kristoforu“ kaip jauna teatro menininkė už spektaklius „Stotis N. mieste“ pagal W.Szymborskos poeziją („Kitas krantas“), L.Lamberto „Šarlotės“ (Oskaro Koršunovo teatras), H.Verburg „Tėvai ir kiaušiniai“ (Jaunimo teatras). Taip pat ji yra dirbusi Lietuvos nacionalinėje televizijoje kultūros laidų bendraautore ir režisiere, turi 12-ametę dukrą, o pernai įkūrė savo teatrą, pasivadinusį Vilniaus teatro grupe.

Paklausta, kodėl M.Matišićiaus dramą pastatėte būtent uostamiestyje, R.Kudzmanaitė atsakė:

– Arba atsitiktinumas, arba likimas, arba taip turėjo būti. Iš tikrųjų su Klaipėdos dramos teatru pavyko puikiai susitarti. Siūliau ir keliems kitiems teatrams, bet jiems ši pjesė neatrodė aktuali ar įdomi. Džiugu, kad atsirado žmonių, kurie mato pasaulį kaip aš. Iš tikrųjų tai yra bendra manosios Vilniaus teatro grupės ir Klaipėdos dramos teatro produkcija.

– Kokie potyriai, sugrįžus į Klaipėdos dramos teatrą po 18 metų?

– Čia man sekėsi labai gerai. Nuostabus teatras su puikiais aktoriais. Jie – tikros nacionalinės vertybės. Gaila, kad neturi savos scenos, bet pats pastatas gal nėra taip svarbu, kai yra stipri kūrybinė grupė. Didelis džiaugsmas buvo čia sugrįžti ir dirbti. Malonu, kad daugelis dar prisimena „Geriausią gyvenimo laiką“.