Rugsėjis, spalis, lapkritis...Trys žemės brandos mėnesiai, bene patys turtingiausi gamtos spalvomis, patys nepastoviausi savo orais ir nuotaikomis, patys sodriausi svarių emocijų gausa.

Ruduo – tai metas, kuomet žemė tampa panaši į pavargusią keistą moterį, kuri, prieš nusirenginėdama miegui, ima dažytis. Nepaaiškinamai, gausiai, spalvingai skaudžiai ji dažo save be jokios priežasties, be jokio veidrodžio, be saiko ir be stebėtojo akies. Bežiūrint į vienadienes auksines klevų puošmenas, į voratinklių sietynus, į ūkuose skendinčius rusvaplaukius krūmokšnius, darosi graudu. Kodėl šitas grožis toks vienkartinis, toks neryžtingas, toks abejojantis: dar pabūti ar jau nebebūti...

Pūstelėjo vėjas ir Dienos stebimas klevas tarsi kandžiai kyštelėjęs liežuvį, begėdiškai apsinuogino, akimirksniu išsinerdamas iš dailaus ugninio drabužio.

- Vajezau,koks vėjas..! Ale, keista, saulė šviečia, o toks vėjas..! Ankščiau taip nebūdavo Jeigu saulė, tai – ramu, o, jei apsiniaukę, tai – vėjas. Dabar viskas susimaišė, nesuprasi, nė, kaip rengtis! Vajezau, tą kijoską nupūs!
- ...

- Čia vadinasi gamtos kataklyzmos ! Pats dar jaunas, neprisimeni... Ankščiau taip nebūdavo. Ankščiau ir lapų šitų nebūdavo ! Anksčiau lapus šluodavo, tvarka buvo... Vajezau, kokios dulkės...!

Stamboka moteriškė, tamsiai žalia striuke su sugedusiu užtrauktuku, sėdėjo gerokai prasižergusi, apglėbusi kojomis languotą krepšį su ratukais. Jos “pašnekovas“, apkūnus raudonskruostis paauglys su ausinukais, valgydamas mėsainį, purtėsi į taktą savo girdimiems iš grotuvo garsams ir, nors žiūrėjo į priekį, šoniniu žvilgsniu nepatikliai stebėjo greta jo ant suoliuko sėdinčią ir kažką jam pasakojančią nepažįstamąją. Ritmiškais judesiais jo trumpas riebus kaklas tai išnirdavo iš tamsiai žalios striukės, tai vėl sugrįždavo atgal į apykaklę. Negirdinčiam jo grotuvo skleidžiamų garsų iš šalies galėjo atrodyti, kad šį apkūnų vaikinuką kankina nepaaiškinami traukuliai.

Nesulaukusi pritarimo savo teiginiams apie gamtos kataklizmas, moteriškė atsigrįžo į jaunuolį ir ėmė smalsiai apžiūrinėti, pirmiausia – jo veidą, paskui – striukę, po to įtartinai įsistebeilijo į apykaklę su impulsyviai besitampančiu kaklu. Staiga, matyt nusprendusi, kad buvo beužmezganti pokalbį su psichiniu ligoniu, ji, nedarydama staigių judesių, atsargiai pakilo nuo sėdimos vietos ir, nejaukiai murmėdama, kraipydama galvą ėmė dardėti su savo važiuojančiu krepšiu link kito suolelio. Vaikinukas taip pat atsistojo ir nuėjo į priešingą parko pusę.

Ši groteskiška pusiau nebyli scena negalėjo nesukelti šypsenos. Du, netyčia susėdę ant vieno suolelio, vienodai apsirengę, vienodo sudėjimo, abu raudonskruosčiai, skirtingų kartų žmonės nesurado bendros kalbos, pasibaisėjo vienas kitu ir, susigūžę į tamsiai žalias striukes, nuėjo kas sau. Visa, kas tarp šių dviejų žmonių atsitiko, tai tarsi mažytė molekulė, atitinkanti pačią mūsų gyvenimo esmę. Juk mūsų gyvenimas, tai ne kas kita, kaip didelių ir mažyčių susitikimų – išsiskyrimų vėrinys. Juk mums šioje žemėje taip nulemta – būti vienas su kitu susitikusiais, pasipildžiusiais kažkuo ir nueinančiais tam, kad su kitais susitiktumėm, išsikrautumėm, pasidalintumėm, kuo esame pilni.

Šiugždančių lapų išklotine Diena slampinėjo po parką, stebėdama retus praeivius. Beveik visi, kažkur skubėdami gūžėsi į apsiaustus, tarsi bandytų po praūžusios vasaros kūniško gyvenimo sugrįžti į save pačius. Vasarą žmonės kažkuo labai suvienodėja, – pagalvojo Diena, – gal, kad pro drabužių iškirptes veržte veržiasi visokios nuogybės, gal, kad mąstymas nuo karščio tampa lyg atbukintas, gal, kad vasara yra metas, kai daugelio galvose sukasi mintys, kaip čia save palepinus saule, gėrimais, pramogomis... Apskritai, vasarą, paprastai, klesti kūnas. Galbūt dėl to kažkada vaikystėje Dieną aplankė kategoriška, giliai įsismelkusi mintis: „Žmonės yra iš mėsos“. Didžiausią įtaką tokiam teiginiui susiformuoti padarė Palangos moterų pliažas, kur, nusivesta mamos, penkiametė Dienutė pratupėjo susirietus, nė už ką nenusivilkusi suknytės, pasibaisėjusi, bijodama pakelti akis į riebaluotus
besivartančius kūnus ir grįžusi, kūkčiodama tėveliui pasakojo, kaip tenai buvo baisu: „Visi žmonės tenai iš mėsos...!“ Šitas pasibaisėtinas vaiko išprotavimas sukrebždėdavo net jau suaugusios Dienos galvoje kaskart, kai tekdavo susidurti aplinkoj su gobšumu, gašlumu... Ir šitai tęsėsi pakankamai ilgai, ligi to, kol jinai neišmoko žemuosius instinktus aplinkiniams tiesiog atleisti.

Staiga jos akį patraukė mėlynas vaikiškas vežimėlis. Jokių suaugusiųjų greta nesimatė ir, tik priartėjus prie vežimėlio per porą žingsnių ji pastebėjo už storo medžio rūkančias dvi merginas. Merginos gyvai dalinosi įspūdžiais ir tyliai kikeno. Nors niekas apie tai nebylojo, Diena suprato, kad kūdikis priklauso vienai iš jų. Ji stabtelėjo ties vežimėliu, pasistiebė ir, tikėdamasi išvysti miegantį leliuką, sustingo iš nuostabos. Iš vežimėlio tiesiai į ją žiūrėjo labai protingos ramios akys. Tas žvilgsnis buvo toks keistas, nekūdikiškas, išmintingas, įdėmus, tarytum vaikas jau seniai seniai būtų laukęs šito akių susitikimo. Šitas žvilgsnis suglumino Dieną. Jaunoji mamytė išniro iš už medžio, paskubom numetė nuorūką ir ėmė artintis link vežimėlio . Diena skubiai apsigrįžo ir, nieko nesakiusi, nuėjo tolyn. Ji ėjo greitai, vis spartindama žingsnį, galiausia, kone bėgte. Jai rodės, kad ką tik kažkas atsitiko, kažkas savaime išsisprendė ir dabar viskas bus kitaip. Keisčiausia buvo tai, kad ji jautė, jog šis vaikutis jai kažką pasakė, kažką joje išrovė, paneigė, išblaškė. Ir, kuo labiau jinai tolo, tuo aiškiau piršosi žinojimas: vežimėlyje, mažyčio kūdikio kūne vyravo siela, rimta, brandi , stulbinanti...

Ruduo... Jis išmintingas ir visai ne gaivališkas. Tai ne kūno kulto laikotarpis. Tai dar ne laikas, kai tampa svarbūs žiemos patalai. Ruduo, tai susitikimų prabėgomis metas, tai mažyčių sielų pasimatymų ir įsižiūrėjimų į viena kitą laikas. Ruduo...