Su fotografijos ir kino kritiku Skirmantu Valiuliu tikėjausi kalbėti apie atradimus fotografijoje. Tačiau pokalbis pakrypo link nusivylimų.

Nidos seminare sutiktas kritikas prabilo apie tai, kas jį vis dažniau nuvilia tiek jaunimo, tiek vyresniosios kartos fotografijoje.

– Nidos seminaras – tai reiškinys?

– Tai yra besikeičiantis reiškinys, ir šiemet jis aiškiai įgavo tarptautinį mastelį. Turiu omenyje autorius iš Rytų ir Vakarų. Lietuvių autorių darbų mažai bebuvo rodoma. Įdomūs buvo tiek ruso V.Vyatkino, tiek brito M.Parro pranešimai. Iš viso, M.Parro kūrybinė draugystė su R.Vikšraičiu yra neregėtas stebuklas.

– Jūsų akimis, tai, kad Kaune ir Vilniuje tuo pačiu metu vyksta du tarptautiniai festivaliai, yra konkurencija ar priešingai – sėkmingo bendradarbiavimo ženklas? Turiu omenyje „Kaunas Photo“ ir „InFocus“.

– M.Kavaliauskas (festivalio „Kaunas Photo“ vadovas – aut. past.) išaiškino, kad dvikova – tai nebūtinai noras priešininką paguldyti ant menčių. Čia tai yra disputas, galbūt – varžybos, kurias abu jų dalyviai gali baigti garbingai. Man patiko Lietuvos fotomenininkų sąjungos primininko Jono Staselio idėja, kad ateityje Lietuvoje galėtų vykti visas fotografijos mėnuo, į kurį įeitų ir „Kaunas Photo“, ir „InFocus“, ir Nidos seminaras, ir galbūt dar koks renginys. Visą mėnesį bendrautume su fotografija. Jei tik bus surasta pinigų, manau, energijos ir jėgų fotografijos mėnesiui pakaktų.

– Demonstruojant kai kuriuos Lietuvos jaunųjų fotografų darbus, net ir garsiojo tarptautinio projekto “reGeneration. 50 photographers of tomorrow” (liet. – „reGeneracija. 50 rytojaus fotografų“), salėje girdėjosi replikos, esą tai – darbai, ištraukti iš kompiuterio šiukšlių dėžutės. Turiu omenyje ne fokuse atliktas fotografijas, nešvarių daiktų seriją. Kaip paaiškintumėte, ką tokios fotografijos turi bendra su fotomenu?

– Tai yra naujosios tendencijos fotografijoje. Žmonės naudoja skaitmeninę aparatūrą, nuotraukos pagaminamos lengvai, ir jų kiekis daugėja. Kai kurie autoriai mėgina konceptualiai pažaisti. Labai įdomu. Lietuviams būdinga nuobodulio fotografija – tai yra vienos festivalio „InFocus“ parodos tema. Nuobodulio žaidimas buvo rimtai žaidžiamas sovietmečiu. Dabar žaidimai fotografijoje – chuliganiški. Gražios nuotraukos, šalia pridedami SMS tekstukai beveik pornografiniu stiliumi. Bet ir tokie žaidimai įdomūs. Jaunimui patinka – tegu žaidžia. Svarbiau galbūt tai, kad iš projekto, kuriame esą pateikiami rytojaus fotografai, labai mažai ką galėjau įsidėmėti. Šis renginys mane labiausiai nuliūdino. Visa tai – jau žinoma, buvę tiek pas mus, tiek užsienyje. Čia lietuviai mažai kuo skiriasi nuo užsieniečių.

– Grįžkime prie „reGeneracijos“. Šis projektas jus nuvylė. Kodėl? Ar tai – fotografija neturinti objekto, ar tas objektas – neįdomus, nesiunčiantis jokios žinios?

– Tose fotografijose mačiau globaliai vienodą stilių. Matyti didmiesčio kultūra: fotografuojama pastato viduje arba gatvėje. Bet yra vienas naujas bruožas, pastebimas mūsų, o ypač – užsienio autorių darbuose: beveik visi žmonės jau nebe žmonės, bet manekenai. Šią tendenciją pastebėjau prieš kelerius metus, bet šiemet – ypatingai ryškiai. Vadinasi, ir patys tapome manekenais. Esame prirakinti prie kompiuterių, mobiliojo ryšio priemonių, televizorių. Žmonės pozuodami gyvena, poilsiauja ir mažai ką sugalvoja naujo.

– Kas jus nuvilia dažniau: vyresniosios kartos ar jaunimo fotografija?

– Vyresnioji karta gal nuvilia tuo, kad jie jaunimą moko: darykit kaip mes. To nereiktų daryti. Tegu jaunimas daro, kaip nori. Į jų eksperimentus, kad ir kuklius, reikia žiūrėti geranoriškai. Jie kitaip keliauja, kitaip mato pasaulį ir Lietuvą. O vyresnioji karta baigia tapti monumentais: kiekvienas turi po monografiją, yra įsigilinęs į savo archyvus. Nereikia net paminklų – kiekvienas išsileidęs po foliantą (didelio formato knygą – aut. past.).

– Ar, kalbėdami apie šių laikų fotografiją, dar galima vartoti terminą „meninė fotografija“?

– Gerai patikslino M.Parras. Kai jo paklausė, kas jis toks, jis prisistatė tiesiog fotografu. Šis žodis teikia daugiau ekonominių, meninių, kūrybinių galimybių nei apibrėžimas „fotomenininkas“. Dabar fotografijos laukas taip išsiplėtė, kad diskutuojama apie tai, jog fotografijoje gali nebebūti vaizdo. Ir tai yra truputį pavojinga tendencija, nes vien tekstais vaizdo neužmuši.

– Pastebite, kad socialinė fotografija užima meninės fotografijos vietą?

– Tai – dar pokario tendencija. Tai darė garsioji tarptautinė „Magnum“ fotografų grupė, tai darė ir lietuvių fotografai, dirbę reportažiniu stiliumi. Dabartinė socialinė fotografija – tai R.Vikšraitis, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Jie gyvena kaime. R.Vikšraitis gyvena kaime su grimasomis, Černiauskai – labai religingame, rimtame. O miesto socialinę fotografiją labai įdomiai atspindi jaunasis fotografas Ugnius Gelguda. Jis fotografuoja šurmulingą jaunimo gyvenimą. Tai nėra tradicinė socialinė fotografija, bet stiprokai jaučiasi ta dvasia, kuria gyvena jaunimas.

– Ar šiais laikais dar galime kalbėti apie skirtingas Kauno ir Vilniaus fotografijos mokyklas?

– Tiek Vilniaus, tiek Kauno fotografai dabar yra Europos Sąjungos nariai. Jie patys prisistato užsienyje. Ir solidžios knygos apie fotografiją Lietuvoje leidžiamos anglų kalba. Vadinasi, mes autentiškai – patys, be vertėjų pagalbos – prisistatome užsienyje. Dar galima paklausti, kur daugiau fotografijos mokslo daktarų – Kaune ar Vilniuje? Greitai Lietuvoje jų turėsime 8. Ir tai bus daugiausiai visoje Europoje, skaičiuojant pagal gyventojų skaičių. Bus galima ugdyti visai kitą foto kultūros, diskusijų, pedagoginį lygmenį.