Galerija „Aukso pjūvis“ pasipuošė metų karūna – ciklo „Duetai“ paroda, kurioje galima pamatyti garsios dailininkų grupės „Angis“ narių – Alfonso Vilpišausko ir jau anapilin išėjusio Mikalojaus Šalkausko tapybos darbus.

Gėrėjimosi gyvenimu jėga

„Antra laiptinė nuo Kauno pilies, – ruošdamasis būsimos parodos objektų eksponavimui į savo dirbtuvę pakviečia A.Vilpišauskas. – Priešais prezidentūrą„, – priduria ir darosi kiek aiškiau, kur eiti. „Tai baseine galėsi pasitikti“, – kolegai pataria tapytoja Aušra Andziulytė, ir nuo šių žodžių vėl viskas susijaukia. Tai įtardama A.Andziulytė paaiškina: „Mes juokais baseinu vadiname tą erdvę priešais laiptines.“ Viskas beveik paaiškėja ir vėl susitelkiama ties paveikslų kabinimo darbu: su pagalbininku išsijuosęs pluša Jonas Gasiūnas, buvęs A.Vilpišausko mokinys, pernai apdovanotas Nacionaline meno premija, grupės „Angis“ lyderis.

Dar ir nepakabinti A.Vilpišausko paveikslai stebina sklindančiu gyvenimo džiaugsmu. Ryški, žaisminga, vitališka tapyba perduoda gėrėjimosi gyvenimu net ne emociją, bet jėgą. Iš kur ji? Ir kaip jos neprarasti? Regis, ji ne tik nemažėja, bet dargi – auga? Tai klausimas tapytojui, jau esant pas jį dirbtuvėje, antroje laiptinėje nuo Kauno pilies.

Tiesą sakant, atsakymo nelabai reikia, jis – paveiksluose, ir tas neišprotautas, bežodis atsakymas daug informatyvesnis. Net niūrūs, tamsių tonų potėpiai, net tiesiai iš dažų tūbelės išspaustos juodos gyvatėlės, šliužai „Paralelinėse realybėse“ neužgesina gyvenimo gėrio, gėrėjimosi juo – jis prasimuša kaip šaltinis, gyvenimo geismo instinktas. Maža to, tie tamsybių akivarai tampa medžiaga, faktūra šviesai ir džiaugsmui atskleisti, pabrėžti, išryškinti. Galbūt todėl ir neužmuša, nes jį – gėrėjimąsi, gėrį – maitina ne akimirksnio euforija, bet sukaupta išmintis.

„Beveik banditėlis“

Kilęs iš kaimo, nuo Ukmergės rajono, A.Vilpišauskas nuo 20-ies gyvena Kaune. Motina su juo atvažiavo pas pusseserę: mieste, pasak dailininko, mėgino užsikabinti.

„Būdama trejų mama neteko savo tėvų, vyriausioji šeimoje sesuo, keturiolikmetė Marytė, užaugino ją ir kitus našlaičiais likusius brolius ir seseris. Maitinosi praktiškai vien obuoliais, vėliau tas obelis pasisavino kolchozas“, – savo šaknų link veda A.Vilpišauskas, bet be liūdesio, su kažkokiu užsidegimu, įdomumu. Tampa aišku, kodėl tokios išraiškingos jo tapytos „Rudens obelys“, taip pat – „Seno medžio jausmas“, „Mėlynas sodas“, „Oranžinis sodas“. Mažiausiasis šeimos vaikelis tąkart neišgyveno, trejų metų A.Vilpišausko mama – pagal mažumą buvo antra.

Kaune, Jonavos gatvėje, su mama apsigyvenęs A.Vilpišauskas susidėjo su vietos banditėliais: buvo gan stiprus kaimo vaikis, apgindavo ir tetos, pas kurią gyveno, sūnų, ir save. „Jei ne kumščiais, tai kokiu kuolu aptvatindavau“, – net ir pasakodamas apie nelengvą vaikystę, tapytojas sugeba gėrėtis kiekviena nugyventa diena.

Pamokyti vietos banditėliai priėmė į savo kompaniją ir A.Vilpišauską. Mamai pasidarė neramu: vietos paauglių gauja darė savo įtaką. „Kažin kaip viskas būtų susiklostę –  buvau tapęs beveik banditėliu“, – svarsto dailininkas.

Plaukimas, boksas ir dailė

Svarbų patarimą A.Vilpišausko motinai tąsyk davęs garsus to meto kalbininkas, pas kurį moteris, bėgdama nuo privalomos tarnystės „kolchoze“, tarnavo. Jis pasakė gudrybę, kuri padėtų vaiką įtaisyti į tuberkulioze sergančiųjų sanatorinę mokyklą. „Ir tai buvo kur kas geriau nei vietos banditėlių apmokymai“, – stojiškai praeitin žvelgia Kauno tapybos grandas.

Iš kur ji, toji tapyba, atėjo? „Iš tetos, Dovainienės Marytės, austų raštų, vyriausioji mamos sesuo buvo nuostabi audėja“, – atsako A.Vilpišauskas. Ta pati, kuri užaugino mamą. „Šiuo periodu jie daro didžiausią įtaką. Likę atmintyje tie ornamentai, spalvos, jų deriniai kažkaip išnyra ir aš taip imu džiazuoti, taip pavarau prisiminęs“, – pasakoja dailininkas.

Tiesa, anksčiau, žengiant pirmuosius žingsnius į dailę, taip toli gražu neatrodė, matomą vaizdą norėjosi nupiešti kuo tiksliau, kuo realistiškiau, – dailininkas dabar juokiasi tai prisiminęs. Derindamas plaukimo, bokso treniruotes su dailės pamokomis Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje, į kurią vėliau sugrįžo jau kaip pedagogas, A.Vilpišauskas vis aiškiau suprato, kad tapyba – jo kelias, dėl kurio niekada neteko suabejoti.

Pradžia – nuo architektūros

Įstojęs į tuometį Dailės institutą, A.Vilpišauskas pasirinko architektūros studijas. Į tapybą priimdavo labai mažai studentų, konkurencija – didžiulė, būsimasis Kauno tapybos metras nesiryžo, pasirinko tai, kas bent jau netolina nuo tapybos.

Vėliau, jau grįžus iš užtrukusios tarnybos sovietinėje armijoje, žadėdamas aukso kalnus, jį ėmė verbuoti saugumas. „Esu apsisprendęs. Tapyba, – tąkart įkalbinėjimus ryžtingai nukirto menininkas, bet drąsiai nepasijuto. „Jų kvapą iki šiol jaučiu“, – priduria, atsimindamas kai tarp jaunų, maištingų menininkų nuolat atsirasdavo keistų, įtartinų tipų.

Gal visa tai lėmė, kad A.Vilpišausko, kaip tapytojo, bene dešimtį metų niekas "nepastebėjo“? Nepastebėjo, nors 1976 m., tuoj po tapybos studijų, į kurias perėjo jau po tarnybos armijoje, surengtoje Kauno jaunųjų dailininkų parodoje dailininkas buvo apdovanotas diplomu už sėkmingą debiutą. Sėkmė – ir po jos stojusi ilga tyla.

Nepamatyti angelai

A.Vilpišauskas buvo šiek tiek pastebėtas tik 1982 m. senajame M.K.Čiurlionio muziejuje surengtoje Penkių dailininkų grupės parodoje sykiu su Arūnu Vaitkūnu, Mykolu Šalkausku, Alfredu Šatu, Jūračiu Zalensu.

Paroda buvo nuvežta į Panevėžį, kur A.Vilpišausko tapyba itin įstrigo režisieriui Juozui Miltiniui. „Panevėžyje buvo išspausdinta praktiškai pirmoji mane palaikanti recenzija, – prisimena dailininkas ir apsidairo: – Ji yra kažkur čia."

Rasti ją nėra lengva, nes dailininko dirbtuvė – tikras įvairiausių spaudinių archyvas. Ant sienų, šaldytuvo, lubų priklijuota įvairiausių straipsnių, nuotraukų, kažkuo kritusių menininkui į akį, – galima pasiskaityti straipsnių apie kolegas, kitų sričių menininkus arba kaip tausoti širdį.

„Bet širdies, nors ji čiut veža, aš nesaugau. Myliu, bet nesaugau“, – pagavęs žvilgsnį juokiasi tapytojas. Nors juokai, tiesą sakant, menki: infarktas ir dvi klinikinės mirtys parodė ir kitą gyvenimo/negyvenimo pusę. „Angelų nemačiau, matyt, netoli buvau tenuėjęs, – optimizmo nepraranda dailininkas ir akimirksniu surimtėja: – Bet žinau, kad gyvenimas – didžiulė dovana.“

Siekiamybė – laisvė dirbti

Kūrybinio kelio pradžioje dėmesiu nelepinamas A.Vilpišauskas nestokojo sėkmės meno rinkoje.

1978 m. išėjęs iš tuomečio Stepo Žuko technikumo, kuriame dėstytojavo, o sekmadieniniuose visuomeniniais pagrindais organizuotuose tapybos užsiėmimuose augino (pasak menininko, ne augino, o įpūtė tam tikros dvasios, šviežio oro) ne vieną būsimąjį garsų tapytoją (tarp jo mokinių buvo J.Gasiūnas, Rimvidas Jankauskas, Vytautas Tamoliūnas, Eimutis Markūnas, Antanas Obcarskas). A.Vilpišauskas pusę metų niekur valdiško darbo nedirbo, tačiau išvažiavęs į kūrybinę stovyklą Palangoje ėmė daug tapyti.

Vėliau Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriuje surengė parodą, iš kurios visi paveikslai buvo nupirkti. „Pasirodo, buvo pelningiau tapyti, nei dirbti", – šypsosi dailininkas. Nepaisant šio atradimo, dar tais pačiais metais jis įsidarbino keturmetėje vaikų dailės mokykloje.

„Visada norėjau likti laisvas, nepriklausyti galerijoms“, – pasakoja tapytojas ir čia pat priduria: viena galerija yra pardavusi du jo darbus už kone 100 000 rublių.

„Grįžau tąkart su taksi ir lagaminėliu, pilnu pinigų. Buvau kiek išgėręs, atsiguliau numetęs lagaminėlį ir užmigau. Kai ryte atsibudau, žmona su uošve dar nebuvo baigusios skaičiuoti pinigų", – šypsosi tapybos grandas ir susizgrimba: gal nereikia apie tai rašyti, žmona dar užpyksianti.

"Gal geriau apie tapybą... – pasąmonėje jam įstrigę ne tik tie tetos austi ornamentai, bet ir stiprus įspūdis, patirtas vaikystės dienų kaime, kai pamatė vėliau į Sibirą išvežto giminaičio Alfonso Unikausko piešinį. – Turėjo įtakos ir draugai, keturmetė Kauno dailės mokykla, jos direktorė Laima Barauskienė, meno istorija, parodos ir dar net nežinia kas.“

Pažintis su M.Šalkausku

Nuo parodos „Penki Kauno tapytojai“ prasidėjo ir A.Vilpišausko pažintis su kitu „Duetų“ porininku M.Šalkausku. Jį bei A.Vaitkūną 1988–1989 m. Jonas Gasiūnas pakvietė į organizuojamą „Angies“ grupę, o 1990-aisiais surengė įsimintiną parodą.

„Angis“ padėjo atsiskleisti A.Vilpišauskui, o ypač – M.Šalkauskui. Iki tol buvęs vienišius, pastarasis oficialiajam menui ne tiek oponavęs, kiek jį ignoravęs, sukūrė savitą tapybos stilių, atskleidusį metafizinį jo požiūrį į aplinką.

Pasak menotyrininkės Kristinos Civinskienės, M.Šalkausko kūriniai išsiskyrė ne tiek figūrine tapyba įprasta prasme, kiek antropomorfiškais pavidalais, daugiaprasmiais vaizdiniais ir egzistenciniais apmąstymais. Atrodo, kad dailininkas norėjo pasakyti kažką daugiau, nei tuo metu žiūrovas buvo pasiruošęs suvokti.

M.Šalkauskui buvo svarbi estetinė plotmė, grynojo meno pozicija – išraiškos efektyvumas ir spalvomis kuriama regimybės tiesa, o iš paveikslų sklindanti melancholija byloja ne tiek apie liūdesį, kiek apie sielos jautrumą – pagrindinį dailininko „įrankį“, kuriuo apmąstoma egzistencija.