Prieš 70–80 metų, kai Lietuva ėmė sparčiai vytis Vakarų pasaulį, išaušo ir moterų diena. Tarpukariu išleista daugybė leidinių, mokančių būti išauklėtomis ir save gerbiančiomis. Ar šiandien moterys tokios?

Iš vyro reikia reikalauti

„Didžiausia moralinė jėga yra susipratusi moteris. To ji gali pasiekti skaitydama aktualius moterų reikalus gvildenantį moterų inteligenčių žurnalą “Naujoji vaidilutė". Tokią įtaigią tarpukario leidinio reklamą skaitė išsilavinusios lietuvaitės.

Dailiosios lyties atstovėms spauda teikė žinių įvairiausiose gyvenimo srityse. Naujienos ne mažiau aktualios nei šiandien internete. Įdomu tai, kad leidiniai ne tik švietė, mokė, bet ir viešai auklėjo ir moteris, ir vyrus. Atrodo, kad keičiasi tik kartos, o problemos – amžinos.
„Moteris turi reikalauti iš vyro kilnaus vyriškumo, kuris moka aukotis, kentėti ir persigalėti. Jinai su pasibjaurėjimu turi žiūrėti į geidulių vergą, kuris nustojęs galios persigalėti, tapo tik vyro karikatūra“, – rašoma 1931 m. straipsnyje apie religinę-dorinę moters misiją pasaulyje.

Moterims primenama, kad jos nuo vyrų skiriasi ne tik fiziškai. Kodėl moterys jausmingesnės už vyrus? – toks klausimas kirbėjo jau 1935-aisiais. „Naujoji vaidilutė“ tai aiškina be skrupulų ir vaizdingai: „Šiltas kūno ir sielos santykis dėl moters psichofizinių savumų yra gilesnis negu pas vyrus, todėl pasireiškia jausmais išorėje ir jos sielos turinys. Dėl tampraus kūno ir sielos susijungimo moteris savo protavimą sieja daugiau su išgyvenimais. Vyrui žodis dažnai tėra tik simbolis tam tikro turinio. Tuo tarpu moteriai jis yra simbolis turiningo išgyvenimo, surišto su visais pajutimais ir jausmais. Moters sieloje suvirpėjusi viena styga visada užgauna ir kitas. Jos jausmą galima prilyginti tyliam, skaidriam vandens paviršiui, kuriame ir mažiausio judesio sukeltos bangos išsiplečia ligi krantų.“

Dėl laimės – išsižadėti

Apie fizinę meilę nutylima, bet neapsiribojama vien doroviniu auklėjimu, teikiami kone psichologiniai patarimai sutuoktiniams. 1932 m. „Naujojoje vaidilutėje“ mokoma tiesų, kurios aktualios ir šiandien: „Šeima yra bendra moters ir vyro nuosavybė ir jie abu į ją turi lygias teises, neša atitinkančias pareigas ir atsakomybę. Todėl, jei abu nebus šeimyniškai susipratę, jokios, nors ir švelniausios, iš vienos pusės tik pastangos išlaikyti nesugriaunamus šeimos ryšius nueis niekais. Jokios dirbtinės priemonės nepririš prie šeimos vieną kurį jos narį, jei jis ieškos vien smagumų ir žiūrės į šeimą egoisto akimis. Šeimos gyvenimas reikalauja daug savęs išsižadėjimo ir bendro abiejų pusių suderinimo.“
Damos, pavargstančios nuo kasdienių buities rūpesčių, galėjo atpažinti save anuomet, o gal ir šiandien?

„Ar bebūtų miestietė moteris, ar sodietė, ar inteligentė, ar šiaip darbininkė, ji susiduria su nepašalinamomis kliūtimis... Moterys turi rūpintis kitų gerove atlikdamos savo pareigas įstaigoje arba tarnaudamos kitoje šeimoje, o šalia to turi nepamiršti ir savo šeimos židinio. Ir taip moterys, nuvargintos kasdienių rūpesčių rūpestėlių paskęsta apatijoje...“

Taigi moterys tarsi raginamos ištrūkti iš namų šeimininkės pančių ir kopti ant aukštesnio laiptelio, greta vyrų. „Moters išsivadavimas nereiškia sutingimą, bet laiko ir jėgos sutaupymą svarbesniam ir sunkesniam darbui. Moteris, kuri chaosą apvaldo, kuri jame nesulūžta, neprapuola, o kartu ir jos mylimieji – gali drąsiai jaustis gyvenimo menininke... Tikėkimės, kad moters, kuri sugebės ir norės būti kuriančia gyvenimą menininke, niekuomet namų ruošos darbai taip negramzdins, kad ji net savo žmoniškumo turėtų nustoti“, – rašoma prieš 80 metų.

Vertinamas grožis be dažų

Moters grožis visais laikais buvo diskusijų objektas. Pasakyti, kaip būti gražiai, atrodo, užtenka kelių sakinių: „Lemiamos reikšmės sveikam kūno išsivystymui turi sportas ir nepersunkus darbas, švara, grynas oras, saulė ir sveikas maistas. Šitą turi mūsų kaimas ir dėl to ten randame daug skaisčių, gražių veidų, kuriems nereikia jokių dažų bei kremų, be kurių negali apsieiti išblyškusi miestietė“, – buvo primenama lietuvaitėms 1935-aisiais.
Ir vis dėlto ko tik nedarė tada damos dėl savo grožio – kova su raukšlelėmis tikriausiai nesibaigs tol, kol egzistuos dailioji lytis.

„Jaunystė praeina, bet kiekviena stengiasi kuo ilgiau jauna atrodyti ir panaudoja įvairiausias priemones. Kosmetika ir kosmetinė medicina, ypač chirurgija, ypatingai tam reikalui stengiasi patarnauti. Matome Amerikoje išrastą taip vadinamą jaunystės kaukę, kuri dažnai dėvima saugo veidą nuo raukšlių arba jas išlygina. Tokią kaukę moterys dėvi namuose – juk tai irgi “pasiaukojimas„... “grožiui", – ironizuojama 1937-aisiais. Šalia įdėta piešta iliustracija, kurioje pavaizduota moteris, ant veido užsidėjusi keistą kieto pagrindo kaukę.

Mylavimas išvargina vaikus

Žinoma, ir vaikų auklėjimas nelikdavo be dėmesio. Pamokymai griežti – nepersotinti savo atžalų meilės.

„Jei moteris neturi savo profesijos ar kokio nors pamėgimo – muzikos, meno, visuomeninio darbo, kuriam skirtų laiko ir energijos, tai visa likusi meilės ir lėšų atsarga sunaudojama išsigalvojimui visokiausių taisyklių ir būtinumų, kurių tikslas, rodos, tik tarnaitę, save ir vaiką varginti. Kūdikis maudomas tik virintame vandenyje, vystomas tik naujai išprosintu vystyklu, jo žindukas ir buteliukas po kiekvieno vartojimo išvirinamas. Net medicina neišgalvoja tiek reikalavimų...“ – stebimasi 1938 m. „Naujojoje vaidilutėje“.

Straipsnyje teigiama, kad perdėta meilė ir globa nuskriaudžia vaiką ar jaunuolį. „Ką jis darys susitikęs su sielvartu, su nelaime, su neturtu? Juk gyvenimas neša daug netikėtumų, gyvenimas kiekvieną pavaišina gera doze skausmo, nuo kurio nei mylinčios motinos rankos, nei tėvo piniginė negalės išgelbėti. Kiek daug daugiau šansų gyvenimo kovoj turės tie, kurie savo jėgomis yra prasiskynę sau ateitį, kurie šalia studijų dar turėjo uždarbiauti ir pragyvenimui?“ – klausiama pernelyg vaikus myluojančių mamų.

Skonis geriau už pinigus

Be periodinės spaudos, tarpukariu buvo leidžiama daug vadovėlių, knygelių, teikiančių praktinių patarimų, kai būti ir atrodyti inteligentiškiems. Viktoro Kamantausko parašytame „Praktiškame etiketo vadovėlyje“, išleistame 1935-aisiais, išnarstytos kone visos viešo gyvenimo sritys.

„Ne kartą mūsų inteligentai, tardamiesi ypatingai gražiai elgiąsi, nusideda etiketos dėsniams, kurie labiau išprususiose visuomenėse ir draugijose laikomi kone elementariniais“, – savo knygos aktualumu neabejojo V.Kamantauskas.

Pasak jo, vadovėlyje stengtasi išvengti to „teoretiškai moralizuojamo kamšalo, kurio taip dažnai panašūs vadovėliai prikimšti“. Rašant vadovėlį naudotasi prancūzų autoriais, bet atsižvelgta ir į anglų praktiką.

Štai moterims atskleidžiama amžina tiesa: elegancija suderinama su paprastumu.
„Būti gražiai apsirengusiai nereikia būti ypatingai turtingai arba turėti pilną suknelių spintą. Pakanka takto ir skonio. Daug praverčia ir sugebėjimas kombinuoti. Nereikia pamiršti, kad ir madingiausias apdaras, jei tik nebus pritaikytas prie moteriškės figūros ir veido, kitaip tariant, prie jos stiliaus, tikriausiai jos nepapuoš, bet priešingai“, – rašoma vadovėlyje.

Išsišokti apsirengimu – nepadoru

Knygoje primenama, kad apie žmones sprendžiama iš drabužių, kuriuos jie nešioja. V.Kamantauskas spėja, kad vyrai ir moterys, kurie nuolat rengias dailiai ir švariai, yra tvarkingi ir sistemingi. Tie, kurie bet kaip rengiasi, „esti apsileidę ir kasdieniuose dalykuose“.
Rengiantis patariama vengti kraštutinumų. „Didžioji rengimosi paslaptis yra rengtis taip, kad nekristum į akį. Jei tik imi traukti kitų dėmesį savo apdaru, kažkas yra netvarkoje“, – perspėja vadovėlio autorius.

Brangakmeniais apsikarsčiusios damos jo taip pat nežavėjo. „Brangenybės turi būti paprastos ir skoningos. Reikia vengti visokių naujenybių, kurios paprastai ypatingu skoningumu nepasižymi. Deimantų nieku būdu negalima užsidėti priešpiet. Gero skonio moterys tuo metu nešioja tik metalinius papuošalus, – dėstė tuometis etiketo žinovas ir tęsė mintį apie bižuteriją: – Fantazines brangenybes galima nešioti, bet brangenybių imitacijų reikia iš tolo lenktis.“

Autorius cituoja prancūzą etiketo specialistą, kad „nėra nieko juokingesnio, kaip turėti ant kaklo, lipant iš penkių arklių jėgų automobiliuko, taksio ar autobuso, virtinę perlų už pusę milijono, kurie kartu su dėžute kainavo šimtą“. Prancūzas dar priduria: „Moteriškė, kuri nešioja netikrą brangenybę, kelia mano neįveikiamą įtarimą.“

Apie vyrų ir ne tik etiketą

Džentelmenas – tai žmogus, kuris niekad kitam nesuteikia skausmo. Tikrasis džentelmenas niekad apie save nekalba, nebent jį priverčia. Jis niekad savęs negina vienu atsikirtimu, šmeižto ir apkalbų jis negirdi. Su priešu jis turi elgtis lyg tikėdamasis, kad vieną dieną priešas virs draugu. Džentelmenas turi per daug sveiko proto, kad užsigautų įžeidinėjamas, yra per daug užsiėmęs, kad atsimintų skriaudas ir per daug nepaslankus, kad kerštautų.

Nė vienas iš Europos papročių tiek nestebina ir taip linksmai nenuteikia anglosaksų, kaip vyrų bučiavimasis. Lietuvoje tas paprotys, greičiausiai iš rusų paveldėtas, dar puikiai klesti. Ar nebūtų metas imti juo kratytis? Prancūzijoje, kur dar XVII šimtmetyje bučiuotis buvo plačiai priimta, dabar bučiuojas tik giminės ir labai intymūs bičiuliai, bet ir tai beveik niekad nesibučiuoja gatvėse ir viešose vietose. Aiškus dalykas, giminės ir glaudūs bičiuliai, kurie skirias ilgesniam laikui, gali, prieš traukiniui išeinant, atsibučiuoti.

Viduramžių ir Renesanso laikais viešpatavo nuomonė, kad girtavimas esąs naudingas sveikatai. Esą sveika vieną kitą kartą per mėnesį kaip reikiant išmaukti. Esą pasigėrus ir gerai ožius papjovus, puikiai išsivaląs kūnas. Bet šiandien pažiūros yra visiškai pasikeitusios, į girtavimą žiūrima kaip į ydą, kuriai gerai išauklėti žmonės negali parodyti mažiausio atlaidumo.

Pavyduliavimas yra absurdiškas, sunaikina laimę, kuria dar galima džiaugtis. Pavyduliavimą būtinai reikėjo įtraukti į didžiausių nuodėmių sąrašą. Pavyduliavimo scenos yra didžiausi rytdienos neištikimybės akstinai. Nepateisintas pavyduliavimas be galo įžeidžia mylimą asmenį. Pateisintas tik rodo kvailumą pavyduolio, kuris dar sielojas objektu, kurį reikia niekinti.

Kad komplimentai išlaikytų vertę, jie turi būti saikingi, delikatūs ir per daug nenuvalkioti.