Prozininkė, eseistė Giedra Radvilavičiūtė, kurį laiką gyvenusi Čikagoje, pastebi: "Vieniems tėvynė ten, kur geriau, kitiems geriau ten, kur tėvynė."

Laikina emigracija, tikina, jai padėjo atsisakyti kai kurių kompleksų ir davė labai daug medžiagos kūrybai. Stebėdama emigruojančius tautiečius, G.Radvilavičiūtė sako: pagyvenę vos pusę metų svetur, jie ima liguistai ieškoti savo šalies trūkumų.

„Jos stiliuje magiškai susijungia jėga, monumentalumas, amazoniškas tekėjimas su ironija, sąmoju, netikėtais minties ir vaizdo posūkiais“, – taip jos kūrybą yra įvertinęs literatūrinės avantiūros – penkių autorių esė romano „Siužetą siūlau nušauti“ bendraautoris, dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius. Meistriškai žodžių srautą valdanti autorė skaitytojus dažnai (nenorom?) apgauna, esą esė jai gimsta spontaniškai, tarsi užrašant atsitiktinę minčių seką. Tačiau paklausta prisipažįsta tekstus iš anksto beveik pedantiškai suplanuojanti, kai kurias vietas ilgai „zulinanti“ tam, kad skaitytojas būtų švelniai apgaunamas ir dėl tokios apgavystės jaustų pasitenkinimą.

– Kodėl pasirinkote rašyti trumpąjį prozos žanrą – esė? Ar esė pasirinko jus?

– Rašytojas nepasirenka žanrų, žanrai pasirenka rašytojus. Tai, ką rašau, suprantu kaip žanrą kentaurą. Esė žanrą nuo apsakymo skiria pirmiausia fantazijos laipsnis, taip pat kuriamas pasakotojos charakteris. Mano esė tuo požiūriu panašesnės į apsakymus. Galų gale – tai ne problema. Jei skaitytojas skaitydamas kūrinį jaučia žanro ilgesį, vadinasi, tekstas yra prastas.

– Neseniai su poetu, eseistu Rolandu Rastausku Kaune diskutavote apie esė kaip apie pasaulio formą. Kokia esė pasaulio forma? Trumpa, aiški, fragmentiška?

– Turbūt R.Rastauskas apie tai diskutavo... Manau, kad pasaulį skleidžia autorius, jo pasaulėjauta, tos pasaulėjautos unikalumas, iš teksto sklindanti energetika. Esė rašo labai daugelis rašytojų: Vanda Juknaitė, Tomas Venclova, Alfonsas Andriuškevičius, Petras Dirgėla, Gintaras Grajauskas, Giedrė Kazlauskaitė. Neįmanoma apibendrinti, ką skleidžia jų esė pasaulis, kadangi tas pasaulis nėra bendras. Jų kūriniai visiškai atskiros salos – ir pasaulėjauta, ir stilistika.

– Jūsų esė, kaip ir kai kurių kitų šiuolaikinių autorių, kuria pasaulėvaizdį, kur viskas atrodo tarsi po didžiojo sprogimo: siužetas išardytas, viskas fragmentiška, svarbios tik detalės. Kodėl renkatės tokį būdą rašyti?

– Mano esė yra kruopščiai, kartais net pedantiškai apgalvotos, turiu omenyje struktūrą ir kompoziciją. Šita kūrimo proceso dalis yra pati įdomiausia ir sunkiausia. Vienas kritikas yra palyginęs mano „Teksto trauką“ su fizikos lygtimi. Jis turėjo omenyje tai, kad penkis gero teksto kriterijus, iliustruotus ištraukomis iš literatūros kūrinių, įtraukiu į pasakojimą kaip lygiavertę dalį, nepamesdama siužeto.

Kad toks pasakojimas vyktų natūraliai, tekstą reikia ilgai zulinti, obliuoti skirtingų faktūrų sandūras, skaitytojas neturi įsivaryti rakščių, jis turi būti švelniai apgaunamas ir jausti dėl tos apgavystės pasitenkinimą. Kitoje esė – kaip siužeto dalį – laidoju pačią pasakotoją, bet tai paaiškėja tik į pabaigą. Kad siužetas sutraukytas, kad tekstuose yra daug detalių – tiesa, bet tos smulkmenos, kaip pasakytų mano pasakotoja, juda it metalo drožlės paskui magnetą, tai yra paskui idėją. Norėtųsi, kad judėtų paslaugiai, klusniai ir kryptingai iki paskutinio taško.

Stiliaus mes nepasirenkame. Kažkas sakė, kad stilius – tai žmogus. Josifas Brodskis teigė, kad stilius – tai ne tiek žmogus, kiek jo nervai. Dabar politiškai korektiški žmonės tampa be savybių. Daugelis dabar rašomų knygų yra be stiliaus. Dažnai stebiuosi, kodėl jų autoriai nerašo tų knygų angliškai. Joms atsivertų nepalyginamai didesnė rinka, o rašyti jas ne gimtąja kalba rašytojams beveik nereikėtų pastangų, nes jose kalba nėra naudojama kaip instrumentas. Ji yra plokščia, nurodanti daiktus, reiškinius, bet ne sukurianti juos.

– Kalbą palyginate su kokonu, iš kurio tik retais atvejais išaudžiamas aukštos kokybės šilkas – vertingas literatūros kūrinys. Tokio aukštos kokybės šilko pastebite vis mažiau?

– Gerų knygų yra vis mažiau. Todėl, kad plačiai atidaryti vartai diletantizmui. Ačiū Dievui, kad tik meno, o ne sporto, oro transporto ar chirurgijos srityse. Kai aš įsivaizduoju pilotą, pilotuojantį lėktuvą taip, kaip rašo kai kurie rašytojai, tai nugara nueina pagaugais. Žinote tokį kvailą posakį: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.“

Gerai yra tai, kad kiekvieno neprivalau skaityti. Pastaruoju metu skaitau knygas, parašytas maždaug iki praeito amžiaus 7–8 dešimtmečio. Kai kurias skaitau antrą ir trečią kartą. Na, žinote, yra papuošalų, kurių neatsibosta nešioti nuo 20-ies iki 50-ies.

– Viena jūsų esė vadinasi „Siužetą siūlau nušauti“, kitur teigiate, kad pasakotojas jumyse mirė, arba demonstruojate, kaip iš keleto skelbimų turinio gimsta siužetas. Kodėl savo kūryboje gilinatės į teksto konstravimo mechanizmus?

– Turbūt todėl, kad kur kas labiau, nei vaizdavimas, man įdomiau analitika. „Be proto“ negalima parašyti įtaigaus kūrinio, ypač prozos. Net ir eilėraštį, atrodo, tarsi padiktuotą aistros, kokios persmelkiančios būsenos, genialiai supjausto eilutėmis, apdovanoja tiksliu, vieninteliu rimu ir tinkamiausiu ritmu vidinis architektas, be kurio kūrinys taptų žodžių griuvėsiais.

– Skaitytojus vienoje esė skirstote į dvi grupes: tuos, kurie skaito reklaminius bukletus ir tuos, kurie skaito. Šios dvi kategorijos išlieka? Jei taip, kurių skaitytojų daugėja?

– Šios kategorijos buvo visą laiką. Daugėja, be abejo, skaitančiųjų bukletus. Pirmiausia dėl to, kad mus pasiglemžė „akimirkos tironija“. Nebėra laiko skaityti sudėtingą tekstą. Žmonės ieško knygos pailsėti nuo labai greitai gyvenamo gyvenimo, o ne tą gyvenimą perprasti. Kas pertraukdavo kokio dvarininko skaitymo procesą XIX a.? Gal grindų sugirgždėjimas, gal praskrendantis paukštis, šuns lojimas, šešėlis, užslenkantis ant popieriaus. Dabar – telefonas, televizorius, tiršti buities garsai, mašinos, miesto gaudesys, galų gale miriadai informacijos drugelių paties skaitančiojo galvoje. Visa tai veikia teksto suvokimą. Rašymą veikia taip pat.

– Kam rašote?

– Rašau pasaulėjautos partneriams. Daugiausiai jų turbūt Lietuvoje. Vis dėlto tekstą pasitikrinti vertimu labai įdomu. Tuomet imi skaityti tekstą amerikiečio akimis, galvoji, kur čia ta ir jiems suprantama bendroji patirtis – juk mano tekstuose daug socialinių dalykų, kurie, atrodytų, yra suprantami tik lietuviams.

Dabar mano knygą, išverstą lietuvių kilmės amerikietės vertėjos, ruošiasi išleisti JAV leidykla. Vienoje esė žaidžiu žodžių skambesiu „Alkonas“ ir „Calgonas“, kompromituodama kompiuterio programų neišmanančią pasakotoją. Ar tą sąmojį suvoks amerikiečiai, kurie galbūt nenaudoja „Alkono“ ar miltelių „Calgon“ kalkių nuosėdoms šalinti? Tenka galvoti, kuo šiuos žodžius pakeisti, kad nenukentėtų tekstas. Vertėjai priverčia tave į tekstą pažvelgti anglo, amerikiečio, vokiečio, dano, švedo akimis.

– Lietuvoje labai dažnai vartojama frazė „Shopping and Fucking“, kuri lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Apsipirkinėjimas ir dulkinimasis“. Dažnai į šią frazę sudedama vartotojiškos, erotizuotos visuomenės kritika. Ką į šią frazę sudedate jūs?

– Nieko. Kaip frazė – ji labai toli nuo manęs ir bet kokių asociacijų. Mačiau O.Koršunovo spektaklį tokiu pavadinimu. Paliko rėksmingo, paaugliškai drastiško, horizontalaus, ne vertikalaus, reginio su geru sceniniu ritmu įspūdį.

– Kurį laiką gyvenote JAV. Ką jūsų pasaulėvaizdžiui ir kūrybai davė gyvenimas „anapus balos“?

– Pirma ir svarbiausia – padėjo atsisakyti kai kurių kompleksų: kad mes esame kvaili, neišsilavinę, provincialūs. Antra – davė labai daug medžiagos kūrybai, detalių, peizažų, charakterių. Na, jei esi empatiškas, tai atsitinka pervažiuojant į bet kokią kitą vietą. Man tai atsitinka beveik visada, persikelti į kitą žemyną nebūtina, užtenka pernakvoti savaitgalį kitame mieste viešbutyje. Trečia – 1994 m. tai buvo persikėlimas iš postsocializmo į kapitalizmą. Daugelį pokyčių privalėjau išgyventi tarsi pagreitintame filme. Pavyzdžiui, visiškai kitokį požiūrį į laidotuves, gedėjimą.

Tokie pat pokyčiai čia vyko maždaug po dešimties metų. Žiūriu filmą tarsi antrą kartą, bet jau be skausmo ir susierzinimo, nes žinau pabaigą.

Dar toks keistokas įspūdis... Kai aplinka yra visai kitokia, tai aš su ja nesulimpu, tampu tarsi funkcija, vartotoja, kažkur išnyksta svajonės, kūrybiškumas. Alfonsas Nyka-Niliūnas yra tai įvardijęs gana tiksliai, kai gyvendamas Amerikoje rašė apie Lietuvą: „Ten aš pratęsdavau gamtą ir daiktus, ir gamta ir daiktai pratęsdavo mane. Čia aš negaliu sudaryti gyvo kontakto nei su gamta, nei su daiktais.“ Bet nesigailiu šito likimo nulemto „mandagumo“ vizito į JAV, nors kartkartėm buvo sunku.

– Esate pastebėjusi, kad Lietuvoje savas labai greit gali pasijusti svetimas. Jaučiate, kad emigrantai mūsų visuomenės sąmonėje bukai nurašomi, atstumiami? Ar tai lemia senamadiškas lietuvių mąstymas, kad už įsivaizduojamos kaimo ribos (kurią taip pat minite kūryboje) esantys žmonės yra svetimi?

– O ar jūs pastebėjote, kaip Lietuva emigrantams tampa bukai nurašoma ir atstumiama? Pagyvenę vos pusę metų svetur, jie ima liguistai ieškoti savo šalies trūkumų ir daryti tėvynės "pažeidumų" išklotines. Giminėms ir laikraščiams. Seniai suvokiau vieną dalyką – žmonės mato tai, ką nori matyti. Mūsų Seimas korumpuotas, o buvęs Prancūzijos prezidentas tikriausiai suklydo... Mes spjaudome gatvėj, o užsieniečiai senamiesty ant sienų "nesisioja". Mes valgome riebius cepelinus, o Londone "trijų kėlinių" baltos vatinės duonos sumuštiniai su majonezu – sveiki. Ir t. t.

Kai važiavau traukiniu pas jus į Kauną, už nugaros vagone sėdėjo kaunietis, senokai dirbantis statybose Norvegijoje. Septynis kartus kalbėjo mobiliuoju telefonu, nes tik iš vakaro buvo parskridęs. Galėjai sužinoti visą biografiją net ausis užsikimšusi. Lietuviškame pokalbyje draugei ar žmonai Norvegijoje sakė: „Pikta, kad mano tėvelio žemė tokia apleista, kažkoks varganas fabrikėlis, va matosi, stovi miške, aš jau už Vievio, saulyte, neleisk pinigėlių, kol grįšiu, saldainiuką valgai? Sklandžiai atskridau, sklandžiai. Jei mes planuotume savo gyvenimą kaip savo keliones, mes, saulyte, dar daugiau turėtume.“ Draugui: „Žinai, aš ten uždirbu šimtą kartų daugiau negu čia. Atvažiavau diplomo, išsiversiu, dabar, žinai, tie norvegai pasidarė priekabūs... Pakėliau vėją geležinkelio stoty, sakau, kodėl man atgal bilieto iš karto neduodate, nežinau, kada iš Kauno grįšiu, nežinau, kada reikalus sutvarkysiu. Ką čia toj Lietuvoj žiūrėti. Čia niekad niekas nevažiuos, viskas supuvę, sugriuvę.“

Nežinau, ar tai tipiško emigranto išklotinė. Nežinau, ar turime jį mylėti, kviesti grįžti, mokėti jam bent penkiasdešimt kartų daugiau. Gal... Pasaulis yra platus. Vieniems tėvynė ten, kur geriau, kitiems geriau ten, kur tėvynė. Pati esu susidūrusi su „išdūrimo“ problema, kai mokant mokesčius kitoje valstybėje norėta juos dar išplėšti ir čia. Tokiu atveju, aišku, norisi negrįžti. Svarbu, kad žmonės yra laisvi rinktis. Vienas vaikinas štai pasirinko grįžti, ėjo pėsčias iš Vokietijos ir Marijampolėje jam amputavo nušalusias („sugrįžusias“) kojas. Perskaičiau internautų atsiliepimus po straipsniu apie jį „Lietuvos ryte“. Vienas žmogus pavadino tą vaikiną kvailiu. Manau, kad tas internautas, jei ir gyvena Lietuvoje, yra emigrantas. O tie, kurie jam paaukojo keliasdešimt tūkstančių litų – ne. Nors gyventi ir tas, ir tie, žinoma, gali įvairiose šalyse.

– Ar jums užtenka esė pasaulio? Nekyla noras imtis romanų?

– Į Lietuvą atėjo romano bumas: neparašęs romano, nesi rašytojas. Aš teksto įtampą galiu palaikyti maždaug keturiolikoje puslapių. Todėl tokio noro nekyla. Man apskritai užtenka pasaulio...

– Jūsų akimis, žodis „rašytojas“ Lietuvoje pirmiausiai vis dar siejamas su vyriškosios giminės atstovais?

– Žodis „rašytojas“ man asocijuojasi su vieniša, jautria, protinga, liguista, estetiškai nepatrauklia, akyla, smalsia, pastabia, gerą atmintį turinčia belyte būtybe.

Iš G.Radvilavičiūtės biografijos:

Gimė 1960 m. Panevėžyje.

1983 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete, 1983–1986 m. mokytojavo.

1986 m. persikėlė į Vilnių, dirbo įvairiose redakcijose.

1994–1997 m. su šeima gyveno Čikagoje, kur su vyru kalbininku Giedriumi Subačiumi išleido Čikagos „Newberry“ bibliotekos lituanistinių ir prūsistinių knygų iki 1882 m. katalogą.

Kaip apsakymų rašytoja debiutavo 1986 m., tačiau tikrasis žingsnis į lietuvių literatūrą prasidėjo 1999 m., kai kultūrinėje spaudoje pradėjo skelbti esė.

2002 m. penkios esė paskelbtos kolektyviniame esė romane „Siužetą siūlau nušauti“.

2004 m. išleista esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“, 2010 m. – esė rinktinė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“.

Autorės esė verstos į anglų, rusų, vokiečių, italų, švedų, danų, prancūzų kalbas. Esė „Teksto trauka“ įtraukta į amerikiečių leidyklos „Dalkey Archive Press“ 2009 m. rinkinį „Best European Fiction“ („Geriausia Europos grožinė literatūra“).