Mano mama yra aprašiusi tarpukario laikotarpį, to meto buitį, senelio prisiminimus, siekiančius net 1905 m.

Pavyzdžiui, 1923 m. spalį, nebaigus kasti bulvių, pašalo ir prisnigo, tačiau gruodžio 8–9 dienomis atšilo, o gruodžio 10-ąją vėl buvo kasamos bulvės. Bulviakasis tęsėsi iki gruodžio 20 d., kai prasidėjo tikra žiema.

Anot mamos, per adventą žmonės bijojo vilkų. Kodėl būtent per adventą? Mat tuo metu, prasidėjus kaimuose rogių keliui, visi skubėdavo pasimalkauti, parsivežti medienos. Apie 1905 m., kai buvo statoma mano gimtoji gryčia, mano senelis, užgaišęs temstant miške, pamatė, kad prikrautą medienos vežimą lydi du vilkai. Senelis sumanė pagąsdinti žvėris ugnimi, tačiau drebančiomis rankomis skiltuvu nesugebėjo įskelti ugnies. Tada, norėdamas atbaidyti vilkus nuo arklio, ėmė svaidyti į juos pagalius. Vilkai pasitraukė tik tada, kai senelis vargais negalais rogėmis pasiekė artimiausią kelių sodybų kaimelį.

Atrodo, tais pačiais metais senelis, grįždamas namo iš Vabalninko bažnyčios, užsuko pas gerą pažįstamą. Šis pavaišino jį šaltiena. Jos skonis buvo puikus. Prieš išvažiuojant iš sodybos, šeimininkas paklausė senelio, ar jis supratęs, iš ko pagaminta šaltiena. Senelis neatspėjo. Mat ji buvo paruošta iš žvirblienos. Paklausite, iš kur tiek žvirblių kaime? Tais laikais žmonės rytais savo daržinėse matydavo šimtus žvirblių, kurie vasarą padarydavo nemažos žalos nekultiems javams. Daug kas sugebėdavo sugauti į šiaudų kūlius sulindusius paukštukus ir pasigaminti iš jų gardų patiekalą. Dabar šių paukštelių niekas nevalgo – juos globoja, bet jie vis vien nyksta.

Mūsų senojoje sodyboje buvo išlikusi tradicija – advento metu ir po Kalėdų valgyti laukinius obuolius. Žiemai juos ruošdavome nuraškę nuo šiaurinėje sodybos pusėje pasodintų laukinių obelų eilės. Tokius obuolius sukraudavome ant moliu plūktų pirties lubų. Prieš Kalėdas ir po jų kam nors panorus tų obuolių, atsinešdavome jų, palaikydavome šiltame vandenyje – ir ant stalo. Vieni būdavo žali, kiti – rudi, treti – susiraukšlėję, tamsūs. Rudus – jie buvo supuvę – išmesdavome, o skaniausi būdavo tamsūs obuoliai – saldžiarūgščiai ir sultingi.

Sunkiai bepastovintys medžiai Povilo vaikystės sodyboje.

Adventas – geras laikas prisiminti nuveiktus darbus, padėkoti žmonėms už gerumą, užmiršti patirtas nuoskaudas.