A.Juškevičienė: „Be teatro negalėčiau savęs suprasti“

Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo įsteigto ir jau aštuoneri metai teikiamo „Aukso paukštės“ apdovanojimo nominacijos „Geriausias mėgėjų teatras ir vadovas“ laimėtoju šiemet tapo 45-ąjį gimtadienį švenčiantis Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų jaunimo teatras „Be durų“, Lietuvos mėgėjų teatrų festivalyje „Atspindžiai“ parodęs Č.Aitmatovo apysakos „Margas šuo, bėgantis palei jūrą“ inscenizaciją. Kovo 10-ąją šį spektaklį klaipėdiečiai suvaidino Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre.

Brandžios sukakties ir reikšmingo apdovanojimo proga kalbėjomės su teatro „Be durų“ režisiere Angele JUŠKEVIČIENE.

- Gal šiemetinė „Aukso paukštė“ – dovana 45-ojo teatro gimtadienio proga?

- Ne, tai ne dovana. Tai įvertinimas už darbą, atsidavimą teatro menui.

- Kokia jūsų teatro istorija?

- Dar 1962-aisiais Klaipėdos miesto kultūros rūmuose buvo įkurtas vaikų lėlių teatro būrelis. Jam vadovavę garsūs Klaipėdoje ir Lietuvoje aktoriai Elena Miežlaiškienė, Leonas Ciunis, Balys Barauskas, Romualdas Grincevičius pastatė ne vieną to meto vaikus džiuginusį lėlių spektaklį. Aš teatrui ėmiau vadovauti 1987-aisiais, 1998 metais lėles pakeitė gyvi aktoriai, ir kolektyvas pirmą kartą pasivadino vaikų ir jaunimo teatru „Vaje“.

Sparčiai augdamas teatras išaugo... savo pavadinimą. Todėl 2005-aisiais išsirinkome naują vardą. Visi surašėme pageidaujamus vardus, sudėjome į krūvą ir demokratiškai pavadinome teatrą kitaip – „Be durų“. Jei nėra durų, nusprendėme, tai niekas slapta už jų nesiklausys, jei nėra durų – niekas tau durimis į kaktą netrinktelės, nesamų durų niekas neužtrenks ir ištrenkti lauk per nesamas duris neįmanoma. Žodžiu, vardas mums tinka, nes mes – atviras ir draugiškas teatras. Tiesa, būna ir pajuokauja kartais jaunimas, sako „teatras be dūrų“, na, bet tai juk irgi tiesa.

Su jaunimo trupe teatre „Be durų“ buvo pastatyti spektakliai A.Lindgren „Ronja, plėšiko duktė“, V.Haufo „Nykštukas Nosis“, K.Sajos „Žvangutis“, pasaka „Dangus negriūva“, Č.Aitmatovo „Margas šuo, bėgantis palei jūrą“. Su šiais ir kitais kūriniais teatras dalyvauja Klaipėdos miesto šventėse, šalies teatrų festivaliuose, nuolat vaidiname uostamiesčio ir kitų Lietuvos miestų teatro mėgėjams.

- Džiaugiamės, kad Lietuvoje ir Klaipėdoje yra daug teatrų. Sakykite, kuo ypatingas jūsiškis?

- Mūsų spektakliai – muzikiniai. Jiems muziką rašo Audrius Trakumas, Haroldas Šlikas. Vaikams patinka, kai scenoje daug dainelių, šokio, muzikos. Į pagalbą kviečiamės ir choreografus. Mūsų spektaklių personažai paprasti ir suprantami, o kiekvienas žiūrovas yra spektaklio dalyvis. Stengiamės ištrinti ribą tarp scenos ir žiūrovų salės. Juk vaikai – labai smalsi, imli ir dinamiška publika. Jie patys nori veikti. Pakviesti tiesiog kūlvirsčiais ritasi į sceną, žaidžia kartu su personažais, o laimingi tėveliai juos fotografuoja – visiems labai smagu.

Betarpiškumo siekiame ir vaidindami suaugusiam žiūrovui. Spektakliai „Margas šuo, bėgantis palei jūrą“ ir pagal K.Sajos miuziklą sukurtas „Žvangutis“ skirti brandžiai auditorijai.

Dar viena „Be durų“ ypatybė – esame augantis teatras. Mūsų artistai auga, bręsta, atsiveda draugus ir vaikus, kartais vaidyba net pakoreguoja aktorių gyvenimo planus – štai viena dvyliktokė svarsto, ką studijuoti Klaipėdoje, kad nereikėtų palikti mūsų teatre kuriamų pagrindinių vaidmenų...

- Kodėl dar kartą pakeitėte teatro profilį ir ėmėte statyti spektaklius suaugusiems?

- Pajutome, kad galime padaryti daugiau, nei sukurti šventę vaikams. Kurdami rimtesnio plano vaidmenis, mūsų aktoriai tobulėja, žengia į priekį. Vaikiški spektakliai jiems nėra sudėtingi. Jie smagūs – aktoriai vaidindami džiaugiasi ne mažiau už žiūrovą. O spektakliuose suaugusiems reikia didelio susikaupimo, labai rimtai dirbti. Beje, sprendimas statyti spektaklius suaugusiems pasiteisino – ir „Žvangutis“, ir „Margas šuo, bėgantis palei jūrą“ buvo aukštai įvertinti Lietuvos mėgėjų teatrų festivalyje.

- Tai kokio gi amžiaus žmonės šiandien vaidina teatre „Be durų“?

- Visokio. Yra ir visai mažuliukų, yra ir subrendusių žmonių, kuriems, kaip sakoma, „per trisdešimt“. Teatro trupė suskirstyta į tris grupes. Pagrindinėje trupėje – aštuoni žmonės, kurie vaidina sekmadieniniuose teatro spektakliuose.

Kita grupė – paauglės mergaitės, kurias auginu lyg pamainą pagrindinės trupės aktorėms, kurių teatras gali netekti joms baigus mokyklą. Trečioji grupė – mažyliai. Mokomės, žaidžiam. Visokių aktorių reikia. Vaikus įjungiame ir į suaugusiųjų spektaklius.

Apie mūsų teatro žmones galėčiau kalbėt ir kalbėt. Jie yra nusipelnę ne tik žodžių – jie verti apdovanojimo. Už atsidavimą, darbštumą, gabumus. Kolektyve niekad nepatyriau nuoskaudų. Didžiuojuosi jais visais.

- Kaip renkatės kūrinius teatro repertuarui?

- Perskaitytus ir patikusius literatūros kūrinius teatrui adaptuoju aš pati. Štai ir Č.Aitmatovo apysaką inscenizavom, O.Proislerio „Raganiukę“ dabar skaitau, galvoju... Tikrą pjesę seniai bestačiau. Viskas į teatro repertuarą ateina iš apysakų. Taip yra todėl, kad nesinori statyti kažkur jau matyto, vaidinto, žinomo dalyko, kita priežastis – pati parašiusi scenarijų, jei kas netinka, galiu pakeisti, pakreipti kitaip...

Nemėgstu kūrinių apie smurtą, prievartą, narkotikus... Gal tai ir šiuolaikiška, gal reikalinga, bet, galvoju, jau taip daug viso to yra aplink, kad nebesinori dar labiau dauginti... Priešingai – norisi iškelti šviesius dalykus, atskleisti kitokį – nuostabų fantazijų pasaulį, kuris tikrai yra, egzistuoja šalia mūsų.

- Papasakokite apie teatro „Be durų“ žiūrovą.

- Pagrindinis žiūrovas – vaikai. Dabar jie drąsūs, neapsiriboja vien pasyviu stebėjimu: jie bendrauja, reaguoja, replikuoja aktoriams, pakviesti patys mielai dalyvauja veiksme. Spektaklius dažnas vaikas žiūri ne po vieną kartą. Žodžiu, teatras turi savo ištikimą žiūrovą.

Tačiau, žinoma, mes norėtumėme praplėsti publikos ratą, nes jaučiame, kad žmonėms patinka mūsų kūryba.

Suaugusiųjų auditorija sunkiau renkasi į spektaklius. Dėl to tikriausiai kaltas reklamos trūkumas. Nes mūsų spektakliai suaugusiems tikrai palankiai būna sutikti festivaliuose, patinka publikai ir skina laurus.

- Kokia jūsų teatro ateities vizija? Apie ką svajojate?

- Kalbamės apie tai su artistais. Didžiausia svajonė, kad mūsų teatras būtų nepriklausomas ir galėtų dirbti tiek, kiek nori, kad turėtų daugiau pajamų, kad turėtų autobusiuką ir galėtų laisvai gastroliuoti. O mano svajonė – išeinant į pensiją perduoti teatrą kam nors iš savų, mylinčių šį teatrą žmonių. Nes teatras „Be durų“ man – viskas. Teatre užaugo mano dukros, jame praeina visas mano laikas. Aš neskaičiuoju darbo valandų ir neturiu poilsio dienų, nes teatras nėra mano darbas. Teatras – mano gyvenimas, be teatro negalėčiau savęs suprasti. „Kiek atiduodi – tiek tavęs ir lieka“, - rašė Justinas Marcinkevičius. Ir tai ne vien tik žodžiai, tai tiesa – patikrinau ją savo gyvenimu.