„Tebūnie ši knyga – įamžinimo akmenėlis, liudijantis Algirdą Jurgelevičių – pedagogą, choreografą, kolegą, draugą“, – dedikuoja knygos sudarytoja. Klaipėdos universiteto, kuriame doc. V. Kochanskytė studentus moko scenos kalbos, leidyklos išleista knyga dar vasarą pradėjo kelią per Lietuvą – su A. Jurgelevičiaus gyvenimu susijusias vietas. Lapkričio 16-ąją ji bus pristatyta Kaune, tarptautiniame liaudiškų šokių festivalyje „Šoki, trypki“. Tautiniam šokiui ištikimų žmonių bendruomenė taip pagerbs kolegą, vadovavusį kolektyvui „Suktinis“ ir ypač nusipelniusį tautinei kultūrai.

– Jūsų literatūrinę kūrybinę veiklą mato daugelis, tačiau mažai kam žinomas jūsų biografijos faktas, kad lankėte tuomečių Kauno profsąjungų rūmų tautinių šokių kolektyvą „Suktinis“. Kuo ypatingas šis gyvenimo etapas ir jame sutiktas žmogus – „Suktinio“ vadovas A. Jurgelevičius?

– Jis man buvo ir tebėra prasmingo gyvenimo mokytojas. Mokytojas, kuris savo asmeniniu gyvenimo pavyzdžiu liudijo: gyvenimas bus toks, kokį jį susikursi, kokį jį gyvensi. Laimė, kai tokie žmonės į gyvenimą ateina kuo anksčiau – kai formuojasi gyvenimo prasmės samprata. Be mokytojo mes ir liktume maži. Senovės išmintis byloja, kad Mokytojas ateina tada, kada tau jo reikia. Toks man buvo A. Jurgelevičius, šokių vadovas, o dabar sakau – gyvenimo vadovas. Jis kūrė kolektyvo gyvenimo taisykles ir išreikalaudavo, kad jų būtų laikomasi. Tačiau darė tai taip entuziastingai, kūrybingai, su tokiu begaliniu susižavėjimu ir giliu atsidavimu šokiui, kad visi tuo užsikrėsdavo. Vadovas savo pavyzdžiu mus mokė kurti save ir kūrybingą pasaulį savyje. Jis mums suteikė ne tik judesio, bet ir Lietuvos istorijos pamokų, supažindino su lietuviškomis tradicijomis, etnine kultūra.

Tai jam buvo atsvara sudėtingu laikmečiu. „Tremtį buvau patyręs ir už jokius pinigus ten nenorėjau grįžti. Suvokiau, kad bet koks įsitraukimas į antitarybinę veiklą man būtų nauja tremtis, o gal net kalėjimas su neaiškia baigtimi. Išgelbėjo „apsigyvenimas“ Lietuvos kultūros erdvėje. Čia slapukauti man nereikėjo, šioje veikloje galėjau atvirai ir su visa aistra liudyti meilę Tėvynei Lietuvai per lietuvių liaudies meną. Taip atradau savąjį pasipriešinimo sovietiniam genocidui lauką“, – rašė Algirdas Jurgelevičius, gyvenęs okupacinėmis sąlygomis, kai sovietai stengėsi mus nutautinti.

Likimas man įteikė dovaną susitikti su šia ypatinga asmenybe. Kaip aš patekau į „Suktinį“? Sakoma, kad nieko atsitiktinio nebūna. Nuo mažumės mėgau šokti. Pradėjusi mokytis Kauno politechnikume, sužinojau, kad Kauno profsąjungų kultūros rūmuose yra išraiškos šokio kolektyvas „Sonata“, kuriam vadovavo modernaus šokio puoselėtoja Lietuvoje Kira Daujotaitė. Laimėjau konkursą ir patekau į šį nuostabų kolektyvą, kuriame šokau tik metus. O per langą kitoje rūmų salėje mačiau energingai besisukančias liaudies šokių kolektyvo „Suktinis“ poras...

Antraisiais mokslo metais jau įsiliejau į „Suktinio“ sūkuringą gyvenimą. Jaučiausi lyg patekusi į šeimą. Metai „Sonatoje“ veltui nenuėjo, nes iš karto buvau įtraukta į jau pastatytus šokius. Šokėja Gražina Baikštytė išvažiavo studijuoti į kino institutą Maskvoje, o man atiteko jos šokių vaidmenys.

Vadovas mums visiems davė svarbiausią pamoką – šokio motyvacijos: kodėl šoki, ką nori tuo šokiu pasakyti? Nešokome valso ar polkos – visi šokiai pasakojo istorijas. Koncerto programa būdavo dėliojama pagal vidinę dramaturginę liniją.

Pažinimui: knygoje  „Krūmo šaknys“ atsigręžiama ne tik į Jurgelevičių giminės, bet ir lietuvybės, tautinio šokio šaknis. / V. Kochanskytės, A. Jurgelevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Nuo 1971-ųjų, kai baigėte tuometį Kauno politechnikumą ir pasukote link aktorystės, iki dabar – geras gyvenimo gabalas. Kodėl daugiau kaip po 50 metų (!) pasiryžote parengti knygą apie vadovą?

– Nors vėliau šokėjai pasuko skirtingais keliais, o A. Jurgelevičius išvyko dirbti į Klaipėdą (1976–2003 m. buvo Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros katedros dėstytojas), mūsų bičiulystė nenutrūko.

Visų pirma todėl, kad jis nuoširdžiai domėjosi mūsų gyvenimais. Mes buvome jo vaikai. Jis mus mylėjo kaip savo šeimą. Ir ta meilė buvo abipusė.

Kai apsigyvenau Klaipėdoje, su vadovu susitikdavome renginiuose. Susitikus prieš premjerą ar koncertą jis dalydavosi žiniomis apie autorių, kūrinį, laiką, kuriuo yra sukurtas. Apsilankydavo spektakliuose, kuriuose vaidindavau.

Kai mes jį aplankydavome, visada išsitraukdavo iš aplankų ranka prirašytų lapų ir paskaitydavo savo rašomos knygos „Krūmo šaknys“ ištraukų. Paprastai parinkdavo vietas, atliepiančias šventę, kurios proga svečiuodavomės. Skaitydamas ypač akcentuodavo senovines švenčių tradicijas. Tokie gražūs buvo tie aprašymai!

Kartą paklausiau vadovo, ar nenorėtų išleisti jų. Atsakė, kad labiau savo šeimai rašo. Tas pokalbis įvyko keleri metai iki jam iškeliaujant. Kai į laidotuves susirinko buvę jo šokėjai, kolegos, bičiuliai, giminės, pasiūliau išleisti tą knygą. Visi sutiko. Ir visi labai geranoriškai prisidėjo – tiek savo atsiminimais, tiek finansiškai. Taip ir gimė biografinių esė, atsiminimų ir publikacijų apie A. Jurgelevičių rinkinys „Krūmo šaknys“.

– Kodėl „Krūmo šaknys“?

– Šis klausimas kyla daugeliui. Kaip pasakė viena buvusi jo studentė, jis juk buvo ąžuolas, ne krūmas!

Vadovas savo pavyzdžiu mus mokė kurti save ir kūrybingą pasaulį savyje. Jis mums suteikė ne tik judesio, bet ir Lietuvos istorijos pamokų.

A. Jurgelevičius gimė Dainavos šalyje, sename sodžiuje, kuriame buvo laikomasi papročių, apeigų. Savo biografinių esė pirmame skyriuje „Akmenėlis ant tėvo kapo“ rašo: „Gimtajame Dainavos krašte giminę krūmu vadina. Ką sužinojau apie Jurgelevičių krūmą ir jo šaknis, sudėjau į šią knygą „Krūmo šaknys“. Tebūnie tai mano kuklus kryželis, įamžinimo akmenėlis ant nežinomo tėvo kapo.“

Tėvas Ignas Jurgelevičius, kaip politinis kalinys išgabentas į gulagą Archangelsko srityje ir po ilgų kankinimų sušaudytas, jam buvo idealas – patriotas, visuomenininkas, katalikas, šeimos žmogus, tradicijų puoselėtojas, iki paskutinio atokvėpio nuosekliai vykdęs jaunystėje duotą priesaiką ginti Lietuvos laisvę. „Vis dingteli mintis – ar savo gyvenimu ir darbais pateisinau tėvo lūkesčius?“ – viename esė klausia savęs sūnus Algirdas.

Biografinių esė knygoje „Krūmo šaknys“ randame tai, kas jam pačiam buvo įdomu sužinoti, be galo svarbu artimiesiems papasakoti ir neleisti laikui užmarštin nugramzdinti. Kiekvienas esė dvelkia meile artimiesiems, pagarba praeičiai ir atsidavimu tėvynei Lietuvai. Su nuoširdžiu dėkingumu ir susižavėjimu A. Jurgelevičius aprašo tuos, kurie jam įdiegė pasididžiavimą savimi, tauta, savojo krūmo šaknimis. Tik gilus suvokimas, kur slypi tavo šaknys, įsigilinimas į protėvių tradicijas leidžia suprasti ne tik iš kur atėjai, bet ir kas pats esi.

Idealas: sudėtinguose gyvenimo kelionės vingiuose A. Jurgelevičių palaikė ir stiprino tėvo I. Jurgelevičiaus – savanorio, šaulio, politinio kalinio, ištikimo Tėvynės tarno – pavyzdys. / V. Kochanskytės, A. Jurgelevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Esate prisipažinusi, kad knygai parengti prireikė penkerių metų. Esate įgudusi prisiliesti prie iškilių kūrybinių asmenybių gyvenimo ir dirbti prie literatūrinės medžiagos, bet, ko gero, parengti biografinę knygą – sudėtingiau nei literatūrinę programą?

– Be jokios abejonės, šis darbas buvo sudėtingesnis. Juk turi pažinti kitą šeimą, giminę, jos istoriją, patirtis ir viską suvesti į vienį. Tačiau tai, kad aš rašau scenarijus literatūrinėms programoms ir kameriniams spektakliams, man tikrai labai padėjo.

Knygą papildo atsiminimai, kuriuos parašė A. Jurgelevičiaus artimieji, šokių kolektyvų nariai, kolegos, draugai. Šie pasakojimai nuspalvina pedagogo, choreografo, šokių kolektyvo vadovo, draugo, kolegos, dėdės portretą gyvais potėpiais, iškalbingesniais už sausą faktologiją. Visi entuziastingai dalijosi savo patyrimais, prisiminimais, tačiau surinkti juos prireikė laiko.

Esu dėkinga dailininkei Zitai Mazaliauskaitei ir maketuotojai Lolitai Zemlienei už puikų knygos meninį apipavidalinimą, sūnėno šeimai – Andriui ir Jūratei Jurgelevičiams, buvusiai mokinei Aušrai Vitkevičienei ir visiems, visiems, prisidėjusiems ir parėmusiems šį prasmingą leidinį.

Susitikimai: A. Jurgelevičius dalyvaudavo visose „Suktinio“ jubiliejinėse šventėse. Iš kairės: Onutė Vokietaitytė, A. Jurgelevičius, V. Kochanskytė. Kauno kultūros centras „Tautos namai", 1996-ieji. / V. Kochanskytės, A. Jurgelevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Choreografė, pedagogė, profesorė Laimutė Poškaitė-Kisielienė savo prisiminimuose knygoje pavadino A. Jurgelevičių to meto avangardistu. Gal menkiau kontekstą žinantiems skaitytojams išskirtumėte A. Jurgelevičiaus nuopelnus tautiniam menui? Kuo pasireiškė tas avangardizmas?

– Jis buvo išties išskirtinis choreografas, stebinęs šokių interpretacijomis, choreografinių ir režisūrinių sprendimų originalumu. Jis buvo Vilniaus ir Kauno dainų ir šokių švenčių baletmeisteris, pirmųjų liaudies kapelų varžytuvių „Grok, Jurgeli!“, studentų šventės „Gaudeamus“ (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje) režisierius ir baletmeisteris.

„Pranešėją paverčiau Šeimininke, koncertą – varžytuvėmis, žiūrovus – teisėjais. Publika privalėjo balsuoti kaštonais, įmesdama juos į patikusios kapelos ąsočius. Stengiausi koncertą-žaidimą priartinti prie liaudiškos gegužinės, paįvairinti liaudies šokiais, dainomis, pašmaikštavimais. Atlikti šeimininkės vaidmenį pakvietėme humoro programomis garsėjančią Stefą Navardaitienę – ir pataikėme į dešimtuką“, – taip pats A. Jurgelevičius pasakoja apie siekį pagyvinti šventę „Grok, Jurgeli!“.

Ypatingos buvo jo pastangos gilintis į tautiškumą, žavėjo jo Lietuvos istorijos, tradicijų, papročių pažinimas. Juk folkloro sovietiniais laikais nebuvo. Buvo vadinamasis liaudies šokis, o vadovui rūpėjo etnografinės jo gelmės. Tik dėl jo atkaklumo, kostiumų dailininkei Daliai Mataitienei entuziastingai pritarus, „Suktinio“ šokėjams tikromis senovinėmis staklėmis – ne fabrikuose – buvo nuausti kostiumai. Visi – nuo karūnos iki prijuostės – buvo sukurti autentiškai. Tad jį drąsiai galima pavadinti pirmeiviu, pastūmėjusiu pakeisti požiūrį į tautinį kostiumą.

Tuomet mums buvo leidžiama žinoti, kad Lietuvos praeitis – baudžiava, klumpės, vyžos. A. Jurgelevičius atkreipė dėmesį į miestelėnų madą, bajorišką apdarą paakino priskirti prie tautinio paveldo. Tais laikais tai buvo labai drąsu!

1988 m. vasarą Vilniuje vyko X Baltijos šalių studentų dainų šventė „Gaudeamus“. A. Jurgelevičius rikiavo studentiškas eitynes. Pirmą kartą kolonos priekyje nelegaliai buvo nešamos trijų Baltijos respublikų tautinės vėliavos ir studentai giedojo savo respublikų tautinius himnus.

Sūkuryje: Kauno medicinos instituto liaudies šokių kolektyvas ruošiasi Baltijos šalių dainų ir šokių šventei „Gaudeamus“. Centre – vadovas A. Jurgelevičius. Kauno medicinos instituto stovykla Latežeryje, 1971-ųjų vasara. / V. Kochanskytės, A. Jurgelevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Knygos sutiktuvės vasarą, birželį, įvyko Klaipėdoje. Koks tolesnis jos kelias pas skaitytojus?

– Pirmasis knygos pristatymas įvyko Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje, kur, mano pasiūlymu, Kraštotyros skyriuje buvo priimtas saugoti A. Jurgelevičiaus archyvas – knygos, nuotraukos. Sugalvojau, kad reikėtų šias knygas pažymėti ekslibrisu – taip pagerbti A. Jurgelevičiaus atminimą. Kad kiekvienas, atsivertęs knygą, perskaitęs jo pavardę, žinotų, kieno tai dovana. Ekslibrisą sukūrė dizainerė Agnė Matulionytė.

Tik gilus suvokimas, kur slypi tavo šaknys, įsigilinimas į protėvių tradicijas leidžia suprasti ne tik iš kur atėjai, bet ir kas pats esi.

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos nacionalinio kultūros centro choreografijos skyrius į savo tradicinio seminaro, vykstančio vasarą Kunigiškėse, programą įtraukė šios knygos pristatymą. Buvo gera pristatyti jau naujai choreografų kartai legendinį choreografą, sovietinio laikotarpio choreografijos asmenybę.

Pildosi mano noras, kad knyga nukeliautų į vadovo gimtąjį kraštą – Kaišiadorių rajoną. Jam atliepė Kaišiadorių krašto muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius ir surengė knygos pristatymą spalio 2-ąją, Kaišiadorių policininkų renginyje minint Angelų sargų dieną. Kraštiečio, drąsaus tarpukario Kaišiadorių policininko Igno Jurgelevičiaus dramatiška istorija sulaukė atidaus dėmesio, o aš – padėkų ir kvietimų atvykti knygą pristatyti Trečiojo amžiaus universiteto bendruomenei ir Kaišiadorių Jono Aisčio bibliotekoje.

Būtinai keliausiu pristatyti šią knygą į tas vietas, su kuriomis susijęs I. Jurgelevičius: Žiežmarius, Žaslius, Onuškį, Trakus.

Labai džiaugiuosi, kad į mano siūlymą pristatyti knygą Šilutės 1-ojoje gimnazijoje, kurioje grįžęs iš tremties A. Jurgelevičius mokėsi, vadovavo šokių kolektyvams ir kurioje po studijų Vilniaus valstybiniame universitete grįžęs mokytojavo, entuziastingai atsiliepė mokyklos direktorė Laima Spirgienė drauge su mokytojais ir mokiniais. Klaipėdos universiteto leidykla šią knygą po Naujųjų pristatys metiniame Klaipėdos konkurse „Metų knyga“, o aš dar keliausiu ir į Vilnių.

Ir, žinoma, mes visi – buvę ir esami „Suktinio“ šokėjai – labai džiaugiamės, kad dabartinis „Suktinio“ vadovas Martynas Kavaliauskas nusprendė knygą pristatyti tradicinėje šokėjų susibūrimo šventėje. Tad iki susitikimo lapkričio 16-ąją Kauno kultūros centre.

Įvertinimas: 1968-aisiais Kauno profsąjungų kultūros rūmų liaudies šokių kolektyvas „Suktinis“, vadovaujamas A. Jurgelevičiaus, pelnė geriausio Lietuvos liaudies šokių kolektyvo vardą. Šokėjai pasipuošę naujais autentiškais tautiniais drabužiais. Centre – koncertmeisterė Zofija Kriščiukaitienė, A. Jurgelevičius ir kostiumų dailininkė D. Mataitienė. / V. Kochanskytės, A. Jurgelevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Iš Algirdo Jurgelevičiaus prisiminimų

Mano režisuotame renginyje pirmą kartą viešai iškeltos Tautinės vėliavos. 1988 m. vasara. Vilniuje vyko Pabaltijo studentų šventė „Gaudeamus“. Man buvo patikėta eisena, kuri, žygiuodama per miestą, turėjo atstovauti savo valstybei. Studentai rinkosi Vingio parke ir iš ten turėjo žygiuoti į Jaunimo stadioną, kur turėjo vykti akademinio jaunimo šokių diena, tiesiogiai transliuojamą per LRT. Stebėti teatralizuotą eiseną susirinko gausybė žmonių. Aš drauge su pagalbininkais surikiavome eiseną ir davėme ženklą pradėti žygiuoti. Bet niekas nepajudėjo, tik kažkoks sujudimas eisenos priekyje prasidėjo. Negaliu patikėti – kolonos priekyje su savo respublikų prieškarinėmis valstybinėmis vėliavomis atsistojo estų, latvių ir lietuvių būrelis, apsuptas kuopelės gerbėjų – vėliavnešių apsaugos. Šalia kolonos blaškosi pasimetę saugumiečiai, nes į jų įsakymus – nacionalines vėliavas nuleisti – jaunimas nereaguoja. Vienas iš saugumiečių liepia man, kolonos režisieriui, padaryti tvarką. Aš tik paskėsčioju rankomis, pečiais patraukau ir sakau, kad negaliu nieko padaryti. Dūšioje buvo ne tik nerimo, bet ir neišpasakyto smagumo! Pasimetę saugumiečiai kelti kipišo su tūkstantine minia neišdrįso. Kažkurios estų aukštosios mokyklos studentai užtraukė savo šalies prieškarinį nacionalinį himną. Geras pavyzdys užkrečiamas! Giesmių žodžius toli gražu ne visi žinojo, bet melodijas – taip! Himnų niūniavimas, persipynęs su žodžiais, skamba vis garsiau, drąsiau. Ateina ir lietuvių eilė – suskamba tiek metų draudžiama Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Ilgus metus širdyse skrajojusi nepriklausomybės dvasia materializuojasi išsiliedama į visus vienijančią euforiją!