Vasaros gastrolės

Aktores gelbėjo antgamtinė jėga

Pilies teatro aktorėms Reginai Šaltenytei ir Nelei Savičenko techniniai nesklandumai nesutrukdė užmegzti kontakto su festivalio „Krymskij kovčeg“ publika. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Rugpjūčio 20-26 dienomis Kryme Klaipėdos muzikos centro Pilies teatro aktorės Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė tirpo ne tik nuo karštų saulės spindulių. Po Simferopolyje ir Feodosijoje parodyto Alvydo Vizgirdos režisuoto spektaklio „Šilkas“ pagal A. Bariko romaną klaipėdietes šildė audringi žiūrovų aplodismentai, kritikų pagyros ir paprastų žmonių dėmesys „europietišką teatrą“ atvežusioms artistėms.

Duetų festivalis

Į Krymą N.Savičenko ir R.Šaltenytė atvyko ne tik pasipliuškenti Juodojoje jūroje ar prie Lenino paminklo nusifotografuoti. Krymo totorių muzikinis dramos teatras jas pakvietė dalyvauti tarptautiniame spektaklių duetų festivalyje „Krymskij kovčeg“.

Be klaipėdiečių, renginyje pasirodė profesionalūs Kijevo (Ukraina), Sankt Peterburgo (Rusija), Maskvos (Rusija), Mogiliovo (Baltarusija) dramos kolektyvai. Tai buvo specifinis renginys, kurio organizatoriai pageidavo, kad spektaklyje vaidintų tik du aktoriai. Pasak pašnekovių, šiame renginyje buvo galima išvysti įvairaus lygio ir žanrų scenos kūrinių, tačiau dominavo tradiciniai, Lietuvoje vis rečiau pasitaikantys spektakliai.

Dingo suknelės

N.Savičenko ir R.Šaltenytė vienbalsiai tvirtino, jog ir festivalis, ir pati kelionė joms paliko neišdildomų įspūdžių. Su „Šilku“ svetur keliauti joms teko pirmą kartą. Tai atmosferinis spektaklis, kuriame didelę reikšmę turi poetiškas tekstas su giliai įspaustais emocijų inkliuzais. Abiem aktorėms „Šilkas“ – labai brangus kūdikis, šiemet „Pilies“ teatre pradėsiantis skaičiuoti ketvirtuosius gyvavimo metus.

Netikėtumų žadėjo jau pati kelionės pradžia. Likus dienai iki išvykimo, aktorės Pilies teatro drabužinėje pasigedo abiejų pagrindinių herojų suknelių. „Gal kažkur užsimetė per Jūros šventę?“ - spėliojo Regina. „O gal sukneles priglobė mūsų gerbėjai?“ - šmaikštavo Nelė.

Iš keblios situacijos išgelbėjo spektaklio kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė, per dieną pasiuvusi į festivalį susiruošusioms artistėms kitus kostiumus. Tiesa, pritrūko medžiagos, todėl šiek tiek skyrėsi atspalviai. Tačiau, svarbiausia, jos buvo naujos.

Išskyrė iš kitų

Kitas netikėtumas Pilies teatro aktorių laukė nuvykus į Krymą. „Tarsi vėl būtume patekusios į Sovietų sąjungą“, - pasakojo pašnekovės. Labiausiai egzotiškai atrodė sovietinė atributika. Stebino gigantiškos dviejų žvejų skulptūros, pastatytos panašių į mūsų Žvejų rūmus salėje. Kitoje vietoje – beveik per visą sieną puikavosi Lenino, bendraujančio su darbininkais, scena. To Lietuvoje jau nė su žiburiu nerastum, nebent Grūto parke. Aktorės teigė visai rimtai norėjusios nusifotografuoti prie Lenino paminklo, tačiau atidėliojo iki paskutinės dienos, o paskui nebebuvo kada. „Kad mūsų šalis pažengusi jau labai toli, supranti tik pabuvęs ten ir grįžęs į Lietuvą. Sovietmečio dvasia mums – jau egzotika, tačiau kartu smagu, kad tai mūsų jau nebeliečia, kad tai – praeitis“, - pasakojo aktorės. Tačiau žmonės Kryme – nuoširdūs ir paprasti tarsi vaikai – jie nemoka apsimetinėti. Lietuves jie akivaizdžiai išskyrė iš kitų festivalio dalyvių.

Sukėlė šoką

Pirmasis spektaklis, vaidintas Simferopolyje, N.Savičenko ir R.Šaltenytei sukėlė šoką. Specialiai klaipėdiečių spektakliui festivalio rengėjai nupirko sinchroniniam vertimui skirtas ausines, tačiau, pasirodo, visa technika ten – beveik akmens amžiaus. Ne visi žiūrovai ausinėmis mokėjo naudotis. Todėl spektaklio pradžioje pradėjo jas kratyti, vartyti – tai greičiausiai ir buvo jų neveikimo priežastis.

Pirmąją „Šilko“ dalį į rusų kalbą vertė Muzikos centro direktorius Alvydas Lenkauskas. Tačiau kažkodėl nieko nesigirdėjo. Praėjus pusei spektaklio, neištvėrę žmonės stojosi ir ėjo iš salės. Tai aktores labai glumino, tačiau jos iš visų jėgų stengėsi daryti tai, kas buvo įmanoma tokioje beviltiškoje situacijoje.

Kolonėlės baubė

Per pertrauką buvo surasta vertėja, Totorių muzikinio dramos teatro direktoriaus žmona. Šalia jos stovėjo A.Lenkauskas ir duodavo ženklą, kada reikia skaityti. Tačiau antrojoje dalyje laukė kitas netikėtumas: pradėjusios vaidinti, N.Savičenko ir R.Šaltenytė išgirdo, jog vertimas į rusų kalbą buvo transliuojamas per kolonėles ir kartais net nustelbdavo originalų tekstą. Negana to, kolonėlės pradėjo baubti. „Tuomet įsijungė turbūt kažkoks 39 jausmas: matai, kad išeina žmonės, stringa technika, ir supranti, jog turi visa tai išvežti – be įtampos, streso. Apėmė beveik antgamtinė jėga, atsirado stiprus žaidimas su publika, kuri, nepaisant visų trukdžių, nesuprasdama teksto, ėmė jausti tai, kas vyksta scenoje“, - dalijosi potyriais Nelė.

Dovanojo karolius

„Mes labai mylime tą spektaklį Tai juk mūsų vaikas! Matai, kaip jis žlunga, esi kaltas be kaltės. Įsijungus tam keistam jausmui, atsiranda laisvė. Nebeturėjome ką prarasti. Ėmėme žaisti, apvaidinome baubiančias kolonėles, ne laiku pasigirstantį vertimą. O kada viskas baigėsi, pasigirdo griausmingos ovacijos, kurias sukėlė neišėjusi iš salės publika. Po spektaklio mums dovanojo ne tik gėles, bet ir karolius, saldainius – taip norėjo parodyti savo dėkingumą“, - neslėpė emocijų Regina.

Prieš vaidinimą Feodosijoje aktorės „Šilką“ per naktį perdarė. Apsirengusios personažų drabužiais, pirmosios dalies santrauką skaitė rusų kalba. Tai buvo savotiškas įvadas, padėjęs publikai geriau susiorientuoti. Antrąją dalį suvaidino. Spektaklis truko vieną valandą. Anot pašnekovių, tai optimalus laikas, kai vaidinama užsienyje.

Sienų nėra

„Šilką“ stebėjo dvi teatro kritikės – Tatjana Azonova iš Kijevo ir ne vieną kartą Klaipėdoje viešėjusi Nina Mazur, šiuo metu gyvenanti Hamburge. Jos dėkojo ir žavėjosi spektaklio turinio bei formos harmonija. Anot teatro kritikių, „Šilkas“ - tai naujas, gyvas europietiškas teatras. Jas pakerėjo ir tai, jog aktorės taip profesionaliai iš vieno personažo tampa kitu, žaibiškai iš vieno žanro peršoka į kitą. Festivalyje dalyvavę panašių renginių organizatoriai N.Savičenko ir R.Šaltenytę kvietė į mažųjų formų festivalius Taline, Kijeve, Charkove.

Pasak Pilies teatro aktorių, nepaisant minėtų nesklandumų, ir pati kelionė, ir šalis, jos žmonės paliko neišdildomą įspūdį. „Iš tiesų tarp šalių ir žmonių nėra sienų“, - sakė N.Savičenko ir R.Šaltenytė.