Aktorės pašaukimas – sudegti

Pavasaris purslojo žaluma ir taškėsi saulės zuikučiais. Klaipėdai ir visai Lietuvai gerai pažįstama aktorė Virginija Kochanskytė, kuri nuolat tvirtina nedalijanti Lietuvos į Kauną ir Klaipėdą, o mylinti ją visą, jauna ir graži kaip hiacinto žiedas pavasarinių spalvų žaismėje, vėl pakėlė sparnus kelionei. Jau skambėjo nuskambėjo Lietuvoje, Amerikoje jos literatūrinės kompozicijos „V.Kudirka – žmogaus misterija“, „Gyvenimas – kaip graži kelionė“ (pagal įvairių autorių tekstus), programos, skirtos Ievai Simonaitytei, Hansui Kristianui Andersenui, klausytojų pamėgta kompaktinė plokštelė „Romansero bėgančiam laikui“, įrašyta drauge su gitaristu Sauliumi Lipčiumi... Visko ir neišvardinsi. Šį kartą kūrėjos kelias vedė į Salantų gimnaziją, kuriai ji padovanojo programą „Išeivių lietuvių poezija ir jos interpretacija“.

Svarbiausia – atverti publiką

Važiavome kartu. Buvo smalsu, kaip talentinga, garsi aktorė įeis į provincijos gimnazijos salę ir stos prieš smalsias paauglių akis, ginkluota tik Brazdžioniu, Nyka-Niliūnu, Aisčiu... Juk pasirodyti prie kamerinio bendravimo nepratusiai jaunai publikai tas pats, lyg nerti į šaltą nežinomos upės vandenį, – o gal ten akmenys, gal sekluma?

„Atėjus į mokyklą nėra laiko žaisti, – sutiko aktorė. – Turi „okupuoti“ publiką, erdvę savo energija, nemeluotu susižavėjimu tuo, ką atnešei, – tekstais. Turi maksimaliai atsiduoti, įtraukti, nes jauni žmonės neturi įgūdžių meluoti, apsimesti, kad jiems įdomu. Galų gale jie yra įpratę prie aikščių ir klubų, kur susirenka minios, jie mėgsta triukšmingas programas, o vienas kitas mobiliojo telefono skambutis ar pokalbis tuo metu neturi jokios reikšmės. Tai – garso kultūra. Todėl jaunimo auditoriją reikia „paimti“ visa savo siela, visu savimi atnašauti tam, dėl ko atvažiavai. Jei vaikai mokykloje muštruojami, jėga suvaryti, jie sėdės ir tylės, bet kontakto nebus. Auditorija būtinai turi atsiverti.“

Ir aktorė atvėrė jauną Salantų publiką.

Su neįsivaizduojama energija, neleisdama atsikvėpti ir nuklysti, ji pilną mokinių salę vedė nuo eilėraščio prie eilėraščio, dalindamasi sava patirtimi, matymu, tačiau neprimesdama savo valios, tik, anot jos pačios, „gundydama poezija“.

Tai, kas užburia

„Manyje visada buvo ir dabar, ačiū Dievui, yra labai daug energijos. Jeigu aš jos neištaškyčiau, jeigu neįvilkčiau į veiklos, šiuo atveju teatrinės, rūbą, ji mane tiesiog susprogdintų iš vidaus“, – paaiškino paklausta, kodėl netaupydama, nė lašo nepasilikdama sau dalina vidinę ugnį ir talentą ten, kur jis galbūt bus tik intuityviai suvoktas, bet ne profesionaliai įvertintas.

„Publika mane priima. O teatro kritikams esu neįdomi. Skaitovų programas jie laiko „užklasine veikla“. Su tokiu požiūriu susidurdavo ir Laimonas Noreika. Jis džiaugėsi reikšmingais vaidmenimis teatre ir kine, tačiau negalėjo gyventi be nuostabių savo poezijos skaitymo programų. Juk ir jis suko po Lietuvą tuos pačius ratus kaip aš, važinėjo po didesnius ir mažesnius miestus, bažnyčias, muziejus, bibliotekas, mokyklas, – prisiminė aktorė. – Žinokit, tai užburia – skaitai mažoje bažnytėlėje, garas iš burnos tumulais, o moterys baltom skepetaitėm, vyrai sudiržusiom rankom lieka po mišių ir klausosi poezijos, literatūrinio žodžio erdvėje, kuri dar virpa nuo „Tėve mūsų“. Tai viską atperka ir kiekvieną kartą pašaukia iš naujo kilti ir kilti į kūrybos kelią.“

Surado savo teatrą

Dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekę scenos aktoriai išgyvena sunkią depresiją. O klausantis aktorės V.Kochanskytės, susidaro įspūdis, kad palikusi teatrą ji atrado save ir pajuto kūrybos pilnatvę: „Laikui bėgant žmogus turi suprasti, kas yra tavo teatras. Jei tu vien pataikausi kritikams ir galvosi, kas jiems įdomu, ką jie vertina, prarasi save. Esu gyvenusi teatro gyvenimą. Tai buvo smagu, tačiau kai atvėriau kamerinę erdvę, pasijutau neišpasakytai laiminga. Ir tiek daug palaimingų akimirkų esu išgyvenusi savo kūrybinėse kelionėse po Lietuvą... Tai skirtingi autoriai, skirtinga poezija, skirtingos progos, skirtingi klausytojai... Iš teatro išėjau galbūt todėl, kad net per didelius vaidmenis (tuo metu vaidinau ir pas Eimuntą Nekrošių, ir pas Aureliją Ragauskaitę) negalėjau išreikšti to, ką norėjau pasakyti pasauliui. O štai kamerinė erdvė man suteikė galimybę kalbėti tai, ką noriu ir kaip noriu. Dabar, jeigu man trūksta spalvų, garsų, galiu pasikviesti kažką iš savo bičiulių, kolegų ir sukurti dar sudėtingesnį, daugiasluoksniškesnį programos audeklą. Tada sušvinta ne tik žodžiai, bet ir muzika, ir dainos. Kai išėjau, aš prašnekau, nes vaidmenyse neišsikalbėdavau, netilpdavau juose. Jeigu būčiau radusi savo režisierių ir 20 metų kasmet vaidinusi po vieną pagrindinį vaidmenį, tikiu – ta veikla mane būtų pasiglemžusi. Bet kadangi taip nenutiko, aš tiesiog supratau – niekas tavęs nelipdys, lipdyk pats. Nori būti kūrėju – būk. Tai ko man sėdėti teatro bufete, jaustis nelaimingai ir keikti režisierių ar kolegas laukiant lemtingo vaidmens? Eik ir daryk, ką sugebi, ką tu gali ir kaip gali. O man supratimo apie teatrą ir fantazijos tikrai užtenka.“

Reikia to virpinimo

Virginija juokiasi, kad jos vyras, skulptorius Arūnas Sakalauskas, iš aktoriaus darbo vis švelniai pasišaipo: „Na, kokia čia profesija – oro virpinimas...“. Tačiau ji sąmoningai pasirinko virpinti žmogaus širdį. „Ir reikia to virpinimo, – įsitikinusi aktorė. – Pažiūrėkit – teatrų salės pilnos. Teatras buvo, yra ir bus. Patirdami meną, mes pajuntame sukrėtimą, nušvitimą, lyg indai prisipildome noro gyventi. Teatras čia pirmauja. Jis mažiau abstraktus nei kiti menai. Žiūrovas teatre atpažįsta save, savo gyvenimą, nerealizuotas svajones. Teatre nebūtinai mokomės, tačiau įgyjame patirties. Kai ateiname į teatrą, užgęsta šviesa, pasineriame į magišką pasaulį, jis įtraukia, ir mes keliaujame kartu su aktoriais, ir dar kartą patiriame, dar kartą išgyvename suklupimus, pakilimus, jaunatvišką polėkį – rutina lieka toli už teatro durų.“

Anot V.Kochanskytės, sudegti – aktoriaus pašaukimas: „Kiekvieną kartą turi būti geriausias, koks tik gali. Aktoriaus tikslas – kūrybos akimirka. Privalai būti tikras. Kitaip kūryba netenka prasmės. Nes kuriantis žmogus atsako pirmiausia prieš save, ne prieš kitus“.

Savo rengiamas programas aktorė apibūdina keliais žodžiais: „Tai tema ar mintis, kurią aš noriu perduoti apie šitą laiką, apie mus, gyvenančius dabar, apie mūsų viltis, mūsų pasirinkimus ir išgyvenimus. Aš pati esu scenarijaus autorė, pati – režisierė, pati – atlikėja“. Ir juokais vadina jas „Kochanskytės šou“.

Arčiau knygos, su meile

2008-ieji – Skaitymo metai. „Nežinau, kas tai sugalvojo, tačiau tikiu, kad tam žmogui labai rūpėjo mūsų asmeninė laisvė ir nepriklausomybė, – kalbėjo V.Kochanskytė. – Bent jau aš taip interpretuoju Skaitymo metų idėją. Tik skaitydamas žmogus gali absoliučiai individualiai interpretuoti ir asocijuoti gaunamą informaciją. Kurdamas savitą suvokimą, lyg ir bręsti, tampi nepriklausoma ir įdomia asmenybe. Todėl manau, kad visada bus žmonių, kuriems svarbi knyga. Nes labiausiai asmenybę brandina susilietimas su tekstu, kuris provokuoja tik tave.“

Skaitymo metams įsibėgėjant, aktorė džiaugėsi gausybe kvietimų. Visos literatūrinės programos trokštamos ir geidžiamos, kai kurios jų visai naujos, kai kurios – pamiltos ir pamėgtos nuo seno, kitos – dar tik kūrybinių planų stalčiuje.

V.Kochanskytė tapo gegužę Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekoje vykusio meninio moksleivių skaitymo konkurso režisiere. „Konkursą dedikavome V.Kudirkai, – sakė ji. – Ir todėl, kad šiemet minime jo 150-ąsias gimimo metines, ir todėl, kad ši asmenybė – vienas kertinių akmenų, ant kurių laikosi Lietuvos valstybingumas, laisvė, lietuvybė.“ Konkurso laureatai apdovanoti nemokamais skaitytojo bilietais, o gegužės 12-ąją dalyvavo vienoje mėgstamiausių V.Kochanskytės literatūrinių programų „V.Kudirka – žmogaus misterija“. Aktorė tikisi, kad taip vaikai dar labiau priartės prie knygos, o skaitymas taps ir meile, ir įpročiu, ir tradicija.

Stalčiuose krebžda planai

Šiemet V.Kochanskytė dalyvavo ir XX tarptautiniame muzikos festivalyje „Sugrįžimai“, vykusiame balandžio 8 – gegužės 15 dienomis. Ten skaitė Kanados ir Lietuvos poetų eiles, o jos partneriai programoje buvo violončelininkė Agilė Storyk, šiuo metu gyvenanti ir koncertuojanti Toronte, Kanadoje, bei lietuvių kilmės violončelininkas Alanas Šimkonis-Stellingsas. Deja, šio įspūdingo koncerto neteko pamatyti klaipėdiečiams – Klaipėdos koncertų salėje neatsirado vietos. Tačiau violončele atliekamo roko ir poezijos sąskambiais džiaugėsi Vilniaus, Kauno ir Šiaulių žiūrovai, o ateityje programa bus parodyta Kanados lietuviams.

Kūrybinių planų stalčiuose krebžda naujos programos – „Reveransas Lietuvos renesansui“, „Italija – mano meilė“, kuriose aktorė kvies dalyvauti kolegas muzikus ir dainininkus. „Pavasaris neleidžia tyliai rusenti – norisi įsileisti jį į kiekvieną širdies kertelę, džiaugtis juo, išgyventi, o paskui pasidalinti su žmonėmis, kuriems poezija, kūryba – neatskiriama pavasario dalis. Atiduosiu save visą, netaupysiu, – juokėsi aktorė. – Tik tada vėl ir vėl prisikelsiu kūrybai – kaip feniksas iš pelenų.”

Troškimas kurti užvaldo artistę lyg obelį būtinybė žydėti – čia ir dabar: „Manęs po 200 metų niekas nebeištrauks iš stalčiaus. Ištrauks mano nuotraukas, aprašymus apie mane, galbūt vaizdajuostes ir kompaktines plokšteles, tačiau visa tai atrodys truputį senoviška, tai jau nebejaudins. Todėl mano paskirtis, mano misija yra degti šiandien, čia ir dabar, šią valandą, kuri yra skirta man būti artiste. Tai – kūrybos aktas“.