Susitikome su Konstantinu pasikalbėti apie tai, kaip jis mato teatrą ir savo vietą jame, kas jam svarbu kuriant vaidmenis. Kalbėjomės KVLT, kur jis šiuo metu repetuoja režisierės Agnės Sunklodaitės spektaklyje „Kas čia?“, skirtame mažiausiems žiūrovams.

– Kaip prasidėjo jūsų kelionė didžiosios scenos link?

– Nuo labai ankstyvo amžiaus. Būdamas vos trejų patekau į „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą ir chorą, kur susipažinau su natomis, muzika ir atlikimo menu. Tad scena man pažįstama labai seniai – su choru daug koncertavome ir daug keliavome tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje, net ir Japonijoje. Šiame chore praleidau aštuoniolika metų, tad, galima sakyti, ten sulaukiau kūrybinės pilnametystės, ten formavosi mano meilė scenai ir jos menams.

U. Krenienės nuotr.

– Tikriausiai apie kitokį karjeros kelią minčių nė nekilo?

– Buvo visokių apmąstymų – gal išvykti į užsienį, gal likti Lietuvoje. Nutiko taip, kad įstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Nors baigiau visus keturis kursus, tačiau, kaip mėgstu sakyti, bakalaurui manęs neužteko, tad oficialiai studijų nebaigiau. Tuo metu daug blaškiausi: vieni pertraukos tarp studijų metai virto dvejais, dveji – trejais. Tai turimas darbas geras, tai alga maža. Tai alga gera, bet darbas nemielas. Po truputį supratau, kad verta pabandyti grįžti į sceną. Kaip tik tuo metu draugai pakvietė prisijungti prie mėgėjiško teatro „Arlekinas“, kurio specializacija – teatrinė klounada, bufonada ir comedia del‘arte žanras. Tai, ką veikėme šiame teatre, mane labai sužavėjo, nes visa raiška ir kūryba vyko vien kūno kalba, veido išraiškomis ir gestais, beveik be jokio teksto. Pirmas mano spektaklis šiame teatre buvo „Romeo ir Džuljeta“ – vaidinau vieną iš Romeo draugų. Tai buvo neįkainojama patirtis: iki tol į teatrą žiūrėdavau ir suvokdavau panašiai kaip kiną ar televiziją iš plokščios, paveiksliuko stebėjimo, perspektyvos. Mane pakerėjo spektaklio gimimo procesas.

– Tad pasirinkote muzikinės krypties teatro studijas?

– Muzikinio teatro studijos nebuvo atsitiktinės. Susidėjo daugybė priežasčių, bet svarbiausia – patirtis chore. Esu labai patenkintas savo studijomis, nes susipažinau su daugybe disciplinų. Studijos apėmė ne tik vaidybą, bet ir dainavimą, muzikavimą, scenos judesį. Be to, nuo pat pirmųjų kursų dėstytojai skatino išbandyti save, pradėti dirbti profesionaliose scenose kuo greičiau.

– Ką įvardytumėte svarbiausiais savo mokytojais?

– Man labai pasisekė, kad patekau į Sauliaus Bareikio, kurį be galo gerbiu iki šiol, kursą. Jis  man – vienas geriausių kūrėjo, mąstytojo, menininko ir aktoriaus pavyzdžių. Daug įtakos padarė ir vėlesniuose kursuose prisidėjęs jo sūnus Jokūbas Bareikis. Pažintis su juo atvedė mane į „Domino“ teatrą – Jokūbas man, ką tik diplomuotam aktoriui, patikėjo vaidmenį viename savo spektaklių – „Striptizo ereliai“. Jaunam aktoriui klausimas „Ar norėtum dirbti teatre?“ buvo itin malonus ir gundantis.

Konstantinas Novopolskis. Studijos „Rock in Role“ nuotr.

– Ar nustebino šis pasiūlymas? Juk tai gana netikėtas žingsnis, turint omenyje, kad „Domino“ teatro veikimo principas yra pasikviesti itin žinomų veidų, kurie jau savaime tampa spektaklio reklama?

– Būtent. Labai nustebino. Manimi labai pasitikėjo, bet norėčiau tikėti, kad ne avansu, nes tiek Saulius, tiek Jokūbas matė mane ne vienus metus: kaip dirbu ir ką galiu, matė, kad man galima patikėti visokių užduočių. Net ir baigiamajame studijų darbe atlikau pagrindinį vaidmenį, kuris dramine prasme tikrai nebuvo lengvas. Vaidinau Pjerą Bezuchovą Dave’o Malloy’aus miuzikle „Nataša, Pjeras ir 1812-ųjų didžioji kometa“ pagal Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“.

– Miuziklas, choras, komedijos teatras… Kaip vis dėlto atsidūrėte lėlių teatre?

– Per savo trumpą amžių supratau – gali bandyti priešintis, bet likimas vis tiek tave nuves ten, kur jam (tau?) reikia. Ir tai nutiks tada, kai turi nutikti. Baigęs mokslus ramiai darbavausi tai viename, tai kitame teatre ir vieną gražų pavasario rytą mano kolega ir bičiulis Raimondas Klezys atsiuntė žinutę, kad režisierė A. Sunklodaitė rengia atvirą atranką ir ieško aktorių naujam pastatymui „Lizdeikos repo legendos“. Susitikome, susipažinome ir netikėtai kalba pasisuko link to, kad ji dar ir KVLT stato lėlių operą visai šeimai „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, ir galbūt man būtų įdomu...  Aš pagalvojau, kad čia likimas nori su manimi  pažaisti.

S. Grašytės nuotr.

– Ko gero, minties dirbti lėlių teatre iki tol nebuvo?

– Niekada nebūčiau patikėjęs, kad, būdamas vilnietis, įsikursiu ir dirbsiu Kaune, ir dar lėlių teatre, kur vaidinsiu spektakliuose vaikams. Juk aš net lėlės nebuvau rankose laikęs! Ką jau kalbėti apie bandymą su ja vaidinti. Nuoširdžiai būčiau pasijuokęs iš tai sakančio. Tačiau likimui nepaaiškinsi. Šiuo metu labai džiaugiuosi kolegų ir administracijos pasitikėjimu ir galimybe kurti spektaklius vaikams.

– Kokių iššūkių kilo pirmąkart paėmus teatrinę lėlę į rankas?

– Tai labai sunku. Visiems, kurie sako, kad darbas su lėlėmis yra paprastas, niekuo neypatingas ir labai lengvas, kviečiu ateiti ir patiems pabandyti. Suprasite, kad esate neteisūs. Tai labai sunkus darbas.

– Ką naujo pavyko išmokti, ką santykis su lėle jums atskleidė naujo apie teatrą?

– Dabar galiu pasakyti, kad iš pradžių tikrai nesupratau, kur lendu. Tas nežinojimas, savotiškas  naivumas galbūt mane apsaugojo ir leido be išankstinių nuostatų susidurti su šiuo specifiniu žanru. Nuo pirmųjų repeticijų jaučiau didžiulį kolegų lėlininkų ir kiekvieno žmogaus, kuris dirbo statant spektaklį, palaikymą, tad ir pats patikėjau, kad viskas įmanoma! Procesas vyko žingsnelis po žingsnelio. Po repeticijų dar ilgai žiūrėdavau į tas lėles, su kuriomis man reikėjo dirbti: kaip tas veikia, kaip anas, kur ir kaip valdyti lėlės ranką, koją ar burną. Taip po truputį tą pagrindinę Karlsono lėlę ir prisijaukinau. Po premjeros priėjo net keli kolegos lėlininkai ir pasakė, kad nuoširdžiai nesupranta, kaip aš tą lėlę valdau, nes jos mechanizmai taip sudėlioti, kad galima visas galūnes nusilaužti – vien bandant su ja žiopčioti. Darbas be išankstinių nuostatų ir kolegų pasitikėjimas iš tikrųjų ir buvo raktas kuriant Karlsoną ir visą spektaklį, kurio šeimos grįžta žiūrėti net po kelis kartus. Labai džiaugiuosi matydamas mažus ir didelius žiūrovus ir dėl to, kad  galiu prisidėti prie Karlsono mito kūrimo.

D. Stankevičiaus nuotr.

– Kokį didžiausią skirtumą matote tarp skirtingų teatrų publikos, ateinančios pažiūrėti spektaklių, kuriuose vaidinate?

– Skirtumas yra ir kartu nėra. Publika kiekviename teatre ar net mieste yra kitokia. Net tas pats spektaklis skirtinguose miestuose gali būti žiūrimas visiškai kitaip. Manau, kiekvienas žiūrovas tikisi rasti kažką autentiško ir tik sau. Žiūrovo amžius, patirtis, išsilavinimas daro didelę įtaką visai spektaklio bioenergetikai. Vaikams kuriame gražų ir įdomų pasaulį, per lėles ir personažus suteikiame jiems galimybę atrasti ir pažinti, o suaugusieji spektaklyje, žinoma, ieško dar kitokių dalykų.

– Kurį personažą kurti iki šiol buvo įdomiausia, kuris artimiausias?

– Vaidmenų dar nebuvo labai daug, bet, žinoma, kiekvienas savaip mielas. Didžiausias iššūkis ir stipriausią įspūdį paliko Karlsonas, nes kaip žmogui, niekada neturėjusiam nieko bendro su lėlių teatru, sulaukti tokio begalinio komandos pasitikėjimo ir tokio gero atgalinio ryšio, buvo  nepaprasta. Tai nenuėjo veltui, visa ta patirtis man, kaip žmogui ir kaip aktoriui, davė labai daug. Tad džiaugiuosi, kad pavyko nenuvilti komandos ir žiūrovų.

– Ar Karlsone daugiau Konstantino, ar Konstantine daugiau Karlsono?

– Manau, kad čia tas atvejis, kai pačiame Karlsone galime pamatyti labai daug Konstantino. Narpliojant šio personažo dramaturginę liniją, bandant suprasti, kas, kodėl ir kaip, jo santykį su Mažyliu, daug ką atsiminiau ir siejau per savo asmenines patirtis. Žinoma, šie dėsniai galioja kuriant daugumą vaidmenų, tačiau visada labai svarbu suvokti, kodėl personažas elgiasi vienaip ar kitaip. Vaidmeniui kiekviename spektaklyje ruošiuosi itin nuoširdžiai, nes tik nuoširdumas ir paverčia personažą gyvu. Tik atvėrus širdį vaidmeniui galima tikėtis atverti žiūrovo širdį ir tik pajutęs nuoširdumą žiūrovas galės atverti savo širdį tau ir tavo kuriamam personažui. Būtent tuo metu ir įvyksta stebuklas – užsimezga esminis ryšys, kuriame glūdi visa teatro magija. Neužsižaidžiant su savimi, bet būtent ieškant tikrumo ir nuoširdumo.

Konstantinas Novopolskis. Studijos „Rock in Role“ nuotr.

– Ar turite kokių nors ritualų prieš lipdamas į sceną?

– Vienas mėgstamiausių mano ritualų prieš spektaklį, kurio dalimi džiaugiuosi būdamas, vyksta prieš „Striptizo erelius“. Prieš pakylant uždangai su kolegomis kiekvieną mielą kartą (jau gerokai virš 100 kartų) paspaudžiame vienas kitam ranką ir apsikabiname. Tai lyg magiškas spragtelėjimas tarp personažo ir asmeninių santykių, kuris suteikia pasitikėjimo savimi ir kolegomis. Tai ypač svarbu spektaklio metu, nes niekada iki galo negali žinoti, kas įvyks tau esant scenoje. Juk nutikti gali visko: tiek už ar ant scenos, tiek parteryje. Tas bendradarbiavimas su kolegomis labai svarbus, o tokie vyriški apsikabinimai suteikia džiugaus pakylėjimo ir padeda susidoroti su nenumatytomis situacijomis.

– Kokiomis?

– Būna, užstringa tekstas. Tyčia ar netyčia. Būna, pasimiršta scena. Tik bam! – ir prieš akis baltas lapas. Tuo metu labai svarbu sustoti, giliai įkvėpti ir iškvėpti, apsižiūrėti ir nepanikuoti. Pasiduoti panikai labai lengva, ypač kai spektaklis kruopščiai sustyguotas, įspraustas į griežtus ritminius rėmus, ir tai suvaldyti yra itin svarbu. Kitas pavojingas momentas, aktualus visiems aktoriams, – mėgavimasis savimi. Manau, kad tai vienas blogiausių dalykų, ką scenoje gali daryti aktorius. Tai iškart matyti žiūrovams. Labai stengiuosi kaip įmanydamas to vengti. Nemanau, kad žiūrovas eina į teatrą stebėti, kaip aktorius scenoje mėgaujasi savimi.

– Kodėl žmogus apskritai turėtų eiti į teatrą? Kaip jums atrodo, kokia teatro reikšmė?

– Teatro reikšmė, manau, niekada nesikeitė. Jis gal tik keitė formas, bandydamas labiau atspindėti aktualijas. Manau, pagrindinė teatro funkcija – suteikti dvasinį ir emocinį prieglobstį. Kiekvienas žmogus ateina teatre ieškoti kažko sau: gal atsipalaidavimo, gal juoko, gal ašarų, gal įkvėpimo. Gal ateina pamiegoti – suprantu ir tokią poziciją. Mano, kaip aktoriaus, noras ir tikslas nėra tikėtis, kad kiekvienas žiūrovas ateis ir klusniai sėdės. Tačiau jeigu sugebėsiu būti tikras, manau, prikaustysiu žiūrovą, nepaisant jo nuovargio ar kitų aplinkybių. Visada siekiu, kad jis pajustų vidinį džiaugsmą ir estetinį pasitenkinimą net žiūrėdamas spektaklį 100-ąjį kartą, net kai pjesę žino nuo A iki Z. Kad grįžtų į teatrą dar kartą, nes gyvame pasirodyme visada galima atrasti kažką naujo. Labai stipriai teatro prasmę pajaučiau studijų baigimo spektaklyje, kurį jau minėjau pokalbio pradžioje. Spektaklis buvo rodomas viduržiemį,  tarp eilinės COVID pandemijos bangos. Rodant abu spektaklius žiūrovų salės buvo sausakimšos. Mačiau, kaip abu kartus daugiau nei 300 žmonių dvi su puse valandos sėdi su respiratoriais. Pats neseniai buvau sunkiai sirgęs, tad tokiu tempu, kokio reikalavo spektaklis, vaidinti buvo itin sunku. Tačiau kai spektakliai baigėsi, pajutau tikrąją teatro vertę. Kaip visiems yra svarbu susiburti, kaip mums visiems reikia teatro, kūrybos, gyvasties ir susitikimo. Nustebau – per mažas žodis tam jausmui nusakyti. Gali žiūrėti serialus, tačiau tai ne tas pats, kas gyvas santykis, gyvas pasirodymas. Tada ir supratau, kad teatras gyvuos visomis aplinkybėmis, ypač  ekstremaliausiomis ir sunkiausiomis, nes teatras ir jo kuriami ryšiai palaiko žmogaus vidinę harmoniją.

S. Grašytės nuotr.

– Šiuo metu su režisiere A. Sunklodaite repetuojate spektaklį „Kas čia?“, skirtą labai specifinei auditorijai – kūdikiams. Kuo šis procesas kitoks?

– Spektaklis skirtas patiems mažiausiems žiūrovams, vaikams nuo vienų iki trejų metų.  Šio pastatymo tikslas – ugdyti atėjusius vaikučius ne tik kaip žiūrovus, pristatyti, kas yra teatras, bet ir per įvairiausias spalvas, garsus supažindinti juos apskritai su pasauliu. Iššūkių – gausu. Juk vien tik šių žiūrovų suvokimas apie pasaulį dar tik formuojasi! Tačiau aš įsitikinęs, kad likimas neduoda tokių iššūkių, kurių nesi pajėgus įveikti. Be to, esu dėkingas ir kartu dirbančiai komandai, kuri visada į procesą įsigilina 100 proc.

– Jums labai svarbus ryšys su kolegomis?

– Be galo svarbus. Tai, kaip kartu būname, kaip kalbame apie dalykus net nebūtinai scenoje ar repeticijų aplinkoje. Labai svarbus ir profesionalumas, atvirumas. Bendrą kūrybos toną duoda ir įvadiniai režisieriaus žodžiai, nuotaika, požiūris į procesą. Norint, kad bendras kūrybos laivas plauktų toli ir sklandžiai, reikia bendradarbiauti. Žodį „bedradarbiauti“ nuo pačių pirmųjų studijų dienų man įskiepijo dėstytojas S. Bareikis. Jis sakydavo: „Nemėgstu frazės: „Aš dirbu teatre“, nes teatre mes  – bendradarbiaujame.“ Tik bendradarbiaujant vyksta kūryba. Mes vieni su kitais keičiamės idėjomis: aš duodu tau, tu duodi man. Taip galime vis po truputį kažką pridėti ir vystyti. Kai mes visi skirtinguose padaliniuose dirbame tokiu principu, tada ir pavyksta spektaklis, vertas būti repertuare ne vienus metus. Esame vienas didelis būrys, dirbantis dėl vieno bendro tikslo – kad žiūrovas grįžtų į teatrą dar ir dar kartą.