O vis dėlto ir šiandien dangoraižių, lėktuvų, branduolinės energijos šaly renkasi šeimos, artimieji, draugai bendron pastogėn ir dėkoja Dievui už tas pačias gėrybes kaip ir anuomet. Taip 1976 m. pasakojimą apie Padėkos dieną pradėjo „Amerikos balso“ žurnalistas Jurgis Blekaitis.

Ir pats dėkingumo jausmas yra ne mūsų pačių susikurtas, o mums duotas

„Nesenoje, tik 200 metų Amerikos valstybėje ir visuomenėje, kuri dar ir dabar neretai pavadinama Naujuoju Pasauliu, yra prigijusių gražių tradicijų. Ir viena iš tokių – Padėkos diena. Anot tradicijos, Amerikos žemyne pirmą kartą ją šventė pirmieji 55 ateiviai, vadinamieji piligrimai, kai 1620 m. gruodžio 21 d. išsikėlė Atlanto pakrašty ir kitais, tai yra 1621 m., jie, surinkę tų metų derlių (tai pirmąjį šiame žemyne), pasikvietę svečiais ir kaimynus indėnus, šventė Padėkos dieną. Nuo tada ši šventė buvo ir yra minima kiekvienais metais.

Jau nepriklausomos Amerikos prezidentas Abrahamas Lincolnas 1864 m. paskelbė atsišaukimą paskirdamas lapkričio mėnesio paskutinį ketvirtadienį kaip Padėkos dieną. Amerikos istorijoje tai vienintelis įvykis, kad valstybės valdžia būtų priėmusi ir padariusi valstybine švente dieną, kuri nuo pat pradžios buvo ir yra religinė šventė.

Tiesa, kad pati idėja nėra gimusi Amerikoje, ji žinoma senose tautose ir dar prieš Kristaus laikus – tie naujieji ateiviai ją gal atsivežė iš savo tėvynių. Amerikoje ši šventė yra tapusi visuotina visokia prasme, tai yra keturių dienų šventė. Nors jos pradininkai nebuvo katalikai, ir katalikai ją yra taip priėmę, kad turi tai dieną skirtą net mišių liturgiją. Kiti tikintieji, ar savo liturgijoje ką nors tai dienai skirto turėtų, ar ne, ar nepriklausytų jokiai religinei bendruomenei, ar būtų visai netikintys, vis tiek Amerikoje tą dieną švenčia visi.

Tą dieną yra lengva jausti Amerikoje visuomenės savotišką nuotaiką. Kaip kuris išmano, širdyje jaučia dėkingumą visokių gėrybių šaltiniui. Kaip kuris jį suprastų, visi jaučia, kad mes galime ir privalome jaustis dėkingi, galime tik džiaugtis ir neturime kuo atsilyginti, nes neturime nieko, ko nebūtume iš jo gavę. Net didžiausias dalykas, kurį žmogus galėtų už ką nors atiduoti, tai yra gyvybė, yra gauta iš to paties visokių gėrybių davėjo. Netgi ir pats dėkingumo jausmas, kaip ir visa mūsų prigimtis, yra ne mūsų pačių susikurtas, o mums duotas.

Dėkingumo jausmas, dėkingumo mintis ir noras išreikšti tai kokiu nors būdu tam visokių gėrybių šaltiniui – tad tikrai yra kilni mintis ir kilni tradicija, kuri yra įvesta iš seno ar naujai.

Padėkos dieną labai tinka mišiose kartojamas himnas „Prefacio“ – „Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visuomet dėkoti tau, Viešpatie, šventasis Tėve, visagalis amžinasis Dieve“. Save ir kitus lyginame su kitais žmonėmis labai dažnai, tik antraeilių žemiškų menkniekių atžvilgiu, ir taip skirstome žmones į turtingus ir neturtingus, laimingus ir mažiau laimingus ar nelaimingus ir panašiai. Nedažnai pamąstome, kuo ir kuris asmuo yra vertingesnis, o dar mažiau pamąstome, kas yra pats žmogus, kokia turtinga žmogaus prigimtis, kiek gero savame gyvenime yra patyręs kiekvienas žmogus, net ir badmirys, kenčiąs nelaisvę ar skausmus. Teisingai galvoja tas, kuris prisimena ir supranta, kad tai yra tik nuotykiai žmogaus gyvenime, nesumažiną jo prigimties ir gyvenimo vertės.

Man prisimena vienas epizodas iš mano kunigiško darbo pradžios. Kelis šimtus vaikučių ruošiau Atgailos sakramentui ir Pirmajai Komunijai. Vieną popietį radau pasislėpusią už bažnyčios ir graudžiai verkiančią kokių 10 metų mergaitę. Paklausta, kas nutiko, ji atsakė, kad jai labai graudu galvojant, kiek daug ji yra gavusi iš Dievo ir kaip neturinti ką jam duoti, o jam net nusikalstanti. Ir ta mintis buvo ne iš mano pamokų – ji pati tai išgyveno ir suprato. Tokio pat jausmo jau seniai vedamas Psalmių autorius yra parašęs: „Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gerą, ką man padarė“ (15-oje Psalmėje, 12-oje eilutėje).

Europoje kai kur vienuolynuose teko matyti užrašytą ispanų karmelito šv. Jono nuo Kryžiaus posakį „Nevertas geradarystės tas, kuris nedėkoja už patirtąsias“. Dėkingumo jausmas, dėkingumo mintis ir noras išreikšti tai kokiu nors būdu tam visokių gėrybių šaltiniui – tad tikrai yra kilni mintis ir kilni tradicija, kuri yra įvesta iš seno ar naujai“, – taip „Amerikos balso“ klausytojams pasakojo vyskupas Vincentas Brizgys.

Milijonai žmonių raižo kraštą, siekdami jaukaus šeimų subuvimo

„Sukrovėme derlių ir mūsų gubernatorius Williamas Bradfordas pasiuntė keturis vyrus paukščių medžioti, kad galėtume ypatingu būdu visi drauge pasidžiaugti surinkę savo darbo vaisius“, – prieš 350 metų iš rąstų suręstoje trobelėje Edwardas Winslow girgždina žąsies plunksną. Jis rašo tolimojoj tėvynėn Anglijon, kuri atrodo taip be galo toli anapus šalto Atlanto, kurį dabar kasdien pikčiau šiaušia rudens vėjai, jau nunuoginę uolėtų krantų medžius.

Tačiau E. Winslow rašo su giedria nuotaika ir nuostaba apie pirmąją Padėkos dieną Naujajame Pasaulyje: „Keturiese per vieną dieną jie tiek sumedžiojo paukščių, kad nedaug prisidūrus užteko visiems beveik savaitę. O tuo metu tarp kitų pratybų miklinome rankas ir daug indėnų atėjo mūsų tarpan. Tarp kitų – ir didžiausias jų karalius su kokiais 90 savo vyrų, kuriuos mes tris dienas užiminėjome ir vaišinome.“

Nedažnai pamąstome, kuo ir kuris asmuo yra vertingesnis, o dar mažiau pamąstome, kas yra pats žmogus, kokia turtinga žmogaus prigimtis, kiek gero savame gyvenime yra patyręs kiekvienas žmogus, net ir badmirys, kenčiąs nelaisvę ar skausmus.

Taip E. Winslow mini pirmąją Padėkos dieną 1621 m., kai jis ir kiti piligrimai, atvykę į šios naujosios Anglijos nežinomus krantus, iškentę pirmąją pražūtingą žiemą, štai surinko savo pirmąjį derlių. O žiema tikrai buvo baisi. Jų laivas „Mayflower“ („Gegužės žiedas“) po ilgos kelionės atplaukė šiauriau, negu jie vylėsi. Buvo jau žiema, reikėjo sunkiai vargti renčiant trobeles, apsitveriant aukšta nusmailintų baslių tvora. Apniko nepriteklius ir ligos ir po akmenuotą dirvą teko suguldyti bemaž pusę naujakurių – gi leidosi kelionėn 102 piligrimai ieškodami laisvės savaip garbinti Dievą. Už tą sunkiomis aukomis ir darbu laimėtą laisvę jie dabar dėkojo Kūrėjui kaip ir už duoną kasdieninę.

Praslinkus trims su puse šimtmečiams, kaip kartais iš vieno degtuko liepsnelės įsižiebia milžiniškų plotų gaisras, taip iš tos saujelės trobelių po didžiulius kontinento plotus išsiplėtė, užaugo, sustiprėjo nauja galinga šalis. O vis dėlto ir šiandien dangoraižių, lėktuvų, branduolinės energijos šaly renkasi šeimos, artimieji, draugai bendron pastogėn ir dėkoja Dievui už tas pačias gėrybes kaip ir anuomet. Už žemės gėrybių gausą, už dvasinę laisvę.

Nepasikeitė bendruomeninis ir religinis dienos pobūdis, jos giedri po įtempto darbo atsikvėpimo nuotaika. Kaip tada piligrimų moteriškės kepė, virė ir džiaugėsi, galėdamos sočiai ir skaniai pamaitinti didelį savų ir svečių būrį, taip lygiai triūsia jos ir dabar, gamindamos tradicinį kalakutą – paukštį, kurio tada buvo gausu Masačusetso miškuose. O prie jo įvairius apkepus, moliūgo pyragą, spanguoles.

Kaip tada vyrai ėjo miklinti rankų, taip miklina ir šiandien tūkstančiai tvirtų vyrukų sporto aikštėse. O milijonai juos stebi – jei ne tiesiog, tai bent televizijos ekrane. Ir sako, kai tada šeimininkės pamatė iš miško ateinant indėnų vadą su jo 90 narsuolių, jos bent kiek ir nusigando. O kaip jos krūptelėtų šiandien, jei galėtų išvysti tūkstančius Amerikos kelių, o jais visais lekia mašina po mašinos, autobusai, traukiniai, padangėse didžiuliai lėktuvai, ir ne šimtai, o milijonai žmonių šiandien raižo kraštą skersai išilgai, siekdami artimųjų pastogės, jaukaus šeimų subuvimo prie vieno padėkos stalo, kur jie užtrauks tradicinę giesmę. Mes renkamės visi drauge ir malda dėkojame Viešpačiui.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.