Ant advento vainiko supasi jaukumas

Etnokultūros centre miestelėnai mokosi kurti originalias kalėdines puošmenas

Su adventu Klaipėdos etnokultūros centre prasidėjo edukaciniai užsiėmimai „Šiaudiniai papuošalai namams ir eglutei“ bei „Kalėdiniai karpiniai“. Jų metu miestelėnai gali nemokamai pasimokyti, kaip Kalėdų eglutės puošmenas pasigaminti patiems, prisimenant tradicinius jų gamybos būdus. Nemėgstantiems pigių blizgučių tai puiki proga pasidaryti originalių ir jaukių šventinių papuošalų bei kalėdinių dovanėlių iš pačių pigiausių ir paprasčiausių priemonių – popieriaus, audinių skiaučių ir šiaudų.

Nebe pirmi metai Etnokultūros centras prieš Kalėdas, kad neprailgtų advento vakarai, suburia tuos, kurie vertina natūralias medžiagas, žavisi tradiciniais sodais bei stebuklais, gimstančiais iš paprasčiausio šiaudo. Jiems skirtos pamokėlės „Šiaudiniai papuošalai namams ir eglutei“. Užsiėmimai „Kalėdiniai karpiniai“ – šnaranti popieriaus pasaka, bylojanti apie šalčio išraižytus namų langus, nuo vėjo gūsio vyturiuojančius žibintus ir spindinčios kalėdinės žvaigždės laukimą.

Susirinko daugiau nei tikėtasi

Žvarbų gruodžio 5-osios vakarą jauki šviesa naujajame Etnokultūros centro pastate Daržų gatvėje viliojo smalsuolius į prieškalėdinę etnomokyklėlę. Visi norintieji galėjo pasimokyti, kaip kurti šiaudinius papuošalus eglutei, kalėdinius karpinius, nuotaikingas lėlytes iš audinio skiaučių. Užsiėmimus vedė Klaipėdai gerai pažįstamos etnokultūros puoselėtojos Margarita Macijauskienė ir Valerija Jankūnaitė.

Prie dviejų ilgų stalų, glaudžiai susėdę (nes žmonių, nors prieš ateinant reikėjo registruotis, vis tiek susirinko daugiau – nevarysi gi žmogaus, jei jis trokšta kurti), kartais žvilgtelėdami į dailiųjų darbelių mokytojas, klausydami jų patarimų, uoliai triūsė įvairiausio amžiaus meistreliai.

Gražios mamytės su dar gražesnėmis dukromis, šaunios vadovės su pulkeliais auklėtinių, šypsulingi žilagalviai – visi, jauni ir seni, rado širdžiai malonios veiklos. Kas juos čia atviliojo?

Kur gimsta šiaudiniai stebuklai

Vienas stalas apkreiktas šiaudais. Žirklės, siūlai – tūkstantis ir viena smulkmena. Mokytojos vaidmenyje puikiai besijaučianti Margarita rūpestingai išdalija adatas: „Kai baigsite – grąžinkite man, nenumeskite“, – įspėja. Virš galvų, lyg įkvėpimo šaltinis, supasi gražūs, dideli „sodai“, žvaigždės, saulutės – tiems kurie pirmą kartą kerpa ir, išmanančios rankos vedami, veria šiaudą prie šiaudo, tikrai yra ko siekti.

Mažiausias mokinys prie šio stalo – Vėjas. Jam vos dveji metai ir septyni mėnesiai. Sėdėdamas mamai ant kelių, jis įdėmiai stebi šiaudo virsmą žaislu ir mažomis rankutėmis stengiasi padėti. Mažojo Vėjo mama džiaugiasi viskuo, kas tikra, natūralu. Internete ieškodama kalėdinių renginių pastebėjo žinutę apie užsiėmimus Etnokultūros centre. Jos nuomone, vaiką nuo mažens reikia supažindinti su tradicijomis, skatinti jo kūrybingumą ir fantaziją. „Man labai patinka šiaudiniai „sodai“, - sako, - smagu ir pačiai būtų sukurti ką nors panašaus“.

Etnologė M.Macijauskienė ne tik aktyviai stebi procesą. Ji pataria ir parodo, kaip šiaudus karpyti, kaip suverti, surišti, kad tokia, regis, elementari materija virstų mažu stebuklu – papuošalu. „Svarbiausia šiame procese – kūrybos džiaugsmas, - sako ji. – Vaikai susipažįsta su senolių tradicijomis, pajunta, kad patys gali kurti grožį. Atėję paima į rankas tik šiaudą, o išeidami išsineša savo kūrinį – žaisliuką – brangų lyg auksą“.

„Aš praėjusį kartą iš šiaudelių kubą padariau – tokį žaisliuką, - čiauška didžiaakė Deimantė. - Koks gražus išėjo!.. Parsinešiau namo, mama labai džiaugėsi. Pakabinsime jį ant eglutės!”

Kalėdoms – karpiniai ir angeliukai

Prie antrojo stalo šeimininkauja linksma ir šneki V.Jankūnaitė. Čia – karpinių ir mažučių jaukių medžiaginių lėlyčių karalystė. „Dovanoju, - šypsosi Valerija ir tiesia vieną minkštą mergelę-angelėlį. – Matai, jos suknelė mažlietuviška.“ Tikrai – mažas angelėlis tarsi apsisiautęs petukus pamarietės skara.

„Mes šiuos užsiėmimus, mokyklėles pradėjome organizuoti 1992 metais, - pasakoja Valerija. – Dabar pirmieji mūsų vaikai jau atveda savo vaikus. Būna, kad iš Airijos, Anglijos atvažiuoja...“ Etnokultūros entuziastė gali nepailsdama pasakoti, kaip keitėsi laikai, kaip vis daugiau radosi informacijos, didėjo tokių užsiėmimų poreikis, kaip Etnokultūros centre vyksta ne tik Advento, bet ir Atvelykio, šv. Martyno, net Ilgių vakarai. Anot Valerijos, vaikai Etnokultūros centrą žino geriau nei suaugę: „Vaikai čia ateina, nes jie čia – savi“.

Vakaro viešnia Jovita Brasienė su vyru Algiu – vyriausi meistrautojai. Ponia Jovita pamiršo akinius, tačiau vis tiek abu kruopščiai peiliukais skrebena popierių – kuria popierinius karpinius. J.Brasienė juokiasi, kad jiedu su vyru yra „palakstantys“ - perskaitė laikraštyje ir susigundė kalėdiniais karpiniais. Sako, jiedviem įdomu, smalsu, linksma, nors pati dirba, o laisvalaikiu net dviejuose kolektyvuose dainuoja.

Ateina nebe pirmą kartą

Vaikų jaunimo klubo „Švyturys“ renginių organizatorė Vilma Domarkienė jau antrą kartą atsivedė dvylika smalsučių. Vaikai pabiro – kas šiaudelius veria, kas lėlytes gamina, o kas baltus trapius angelus iš popieriaus karpo. Ir pati Vilma palinko prie stalo – kaip V.Jankūnaitė iš, regis, paprastos medžiagos skiautės, dar neseniai buvusios kieno nors tėčio marškiniais ar mamos prijuoste, iš medinio karolio ir siūlų gijos sukuria tikrą mergelę-angelą, ant viršugalvio susuktomis kasomis?

Juki, kaip maža mergaitė, stomatologė Rūta Navickienė valandėlei atbėgo į Etnokultūros centrą, vyro globai palikusi du sūnus: trejų metų dar neturintį Mykolą ir dviejų savaičių Rapolą. Jaunai moteriai labai patinka karpiniai. O ir pabūti valandėlę malonioje, jaukioje aplinkoje – atgaiva širdžiai. Ji jau antrą kartą ateina į užsiėmimus. Ateis ir trečią – nori draugams ir artimiesiems kitokių, originalių dovanėlių Kalėdoms paruošti. Dirba nuošaliau, labai susikaupusi. Kas žino, gal po kelerių metų ji pakvies mus į karpinių parodą. Ir į dukters krikštynas? Į šiuos klausimus ji atsako skaidriu mergaitišku juoku – vadinasi, galime tikėtis.

Senovėje buvo kitokie

V.Jankūnaitė pasakoja, kad senovėje advento vakarai buvę kiek kitokie. Žmones prie stalo suburdavo ankstyva tamsa ir baimė – virpančios žvakių ar balanų šviesos, tamsūs šešėliai pakampėse. Tad susėdę prie stalo jie dirbdavo įvairius darbus: verpdavo, ausdavo, megzdavo, vydavo virves, pasakodavo įvairias istorijas, o Mažojoje Lietuvoje ir giedodavo.

Tik vaikai nedalyvaudavo šiame vyksme. Jie tebūdavo stebėtojai, pasyvūs dalyviai, mokiniai, po truputį pažįstantys gyvenimo taisykles.

Bet gyvenimas keičiasi, ir šiandien Etnokultūros centre skardi smagus čiauškesys: „Teta, teta, ar mano lėlytė graži?“ „O tau pačiai graži?“ „Labai!” „Tai ir man graži!” V.Jankūnaitė patenkinta ir moko mažą mergaitę supinti vilnones kasas...