Vietoje žodžio "bintas" turėtume sakyti "vyturas", o vietoje" kapoto" – "antvožas". Tačiau jau nebūtina išmokti šiuos beveik negirdėtus žodžius, nes "bintas", "kapotas" ir dar 80 buvusių "nelegalų" yra įteisinti.

Dar visai neseniai žodžiai "boileris", "bordiūras", "bordinis", "forsuoti" ir kiti nė už ką nebūtų įveikę kalbos redaktorių barjero papuolant į spaudą ir kitą viešą, oficialią informaciją. Dalis jų kilę iš rusų, dalis – iš anglų kalbos. Iki šiol buvo galima be jų apsieiti. Ar nenuskurdinsime, nesuteršime savo kalbos įsileisdami kitų tautų sukurtus žodžius?

Antra vertus, daugybė lietuviškais laikomų žodžių kadaise taip pat atkeliavo iš kaimynų kalbų. Tai natūralus procesas. Ar reikia jam priešintis? Tokių diskusijų sukėlė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, išleidusi skolinių knygelę su patikslintais įvertinimais – kokius žodžius vartoti leistina, kokius – ne.

Šios įstaigos Bendrojo skyriaus vedėja Aurelija Dvylytė paaiškino, kad laisvesniame kalbos stiliuje leista vartoti 82 skolinius, tačiau yra per 800 žodžių, kurie neteiktini vartoti. Jų atžvilgiu komisija išlieka labai griežta.

"Skoliniai išvardyti 2005 m. leidimo knygelėje. Dėl jų gauta daug atsiliepimų, jie išnagrinėti redaktorių, vertėjų, vartotojų. Taigi, po aštuonerių metų jie peržiūrėti", – dėstė A.Dvylytė. Pasak jos, būtų idealu, kad lietuvių kalbos leksika būtų pertvarkoma maždaug kas penkerius metus.

Patirtis rodo, kad didelė dalis nevartotinų žodžių nueina į pasyviąją kalbą, tačiau kone kasdien atsiranda naujų aktualių žodžių. "Leksika greitai kinta, savo interneto svetainėje kone kasdien patariame žmonėms, ką su nauja realija daryti", – komentavo pašnekovė.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimą įteisinti dalį skolinių teigiamai įvertino ne tik šiuos žodžius dažnai vartojantieji, bet ir taisyklingos lietuvių kalbos puoselėtojai.

Donaldas Kajokas
Rašytojas

Skolinių klausimas man ir anksčiau buvo įdomus. Kai rašai knygą ar kokį straipsnį, redaktoriai kartais braukia nevartotinus žodžius arba padaro juos pasvirusius. Kartais pagalvoju, kad jau per daug žodžių yra išbraukta. Man pasirodė, kad buvo atėjęs kažkoks kalbos gryninimo vajus. Kai kurie žodžiai jau buvo prigiję kalboje, žmonių vartojami, o kalbininkų gujami. Manau, kad taip kalba yra susinama. Vis dėlto tie žodžiai, kad ir svetimi kartais, jei jie ateina ir prigyja tarp žmonių, turi būti įsileidžiami į kalbą.

Nemanau, kad tai yra koks nors mūsų kalbos suteršimas ar panašiai. Be abejo, visų žodžių įsileisti negalima, reikia žiūrėti, kas yra prigiję, o kas mūsų kalbos prigimčiai visiškai svetima. Dabar, kai išgirdau, kad kai kurie žodžiai įsileisti, pamaniau, kad tai visai neblogas žingsnis. Tarkim, žodis "anūkas" buvo išguitas, visiškai nesuprantu dėl ko. Visi kalbėdami šnekamąja kalba darome tai gana netaisyklingai arba nusižengdami kai kurioms normoms. Tačiau atėjus į viešą gyvenimą, kai tenka dažnai susitikti su žmonėmis ar pasirodyti per televiziją, reikia kontroliuoti savo kalbą – ją šiek tiek patobulinti, galvoti, kas pasakoma. Daug kas galvoja, kad pasirodydami tautai tokie kaip gyvenime, turi pranašumų, kad tai parodo jų nuoširdumą. Iš tikrųjų jie kitiems rodo negražų pavyzdį, demonstruoja savo vidinį skurdumą. Kalba man yra tarsi kokia diagnostika: kokiomis konstrukcijomis, kokiais žodžiais, sakiniais žmogus kalba, tokios yra ir jo vidinės, gelmiškosios struktūros. Patarčiau ypač politikams, valdininkams atkreipti dėmesį į savo kalbą.

Vida Jurkienė
Kauno miesto savivaldybės Valstybinės kalbos kontrolės skyriaus vedėja

Jei lietuviški žodžių atitikmenys visuomenėje neprigyja, tenka įteisinti ir skolinius. Nesu kategoriška nei vienų, nei kitų žodžių atžvilgiu. Aišku, kuo mažiau svetimų žodžių kalboje, tuo geriau. Kai kurie lietuviški atitikmenys nelabai patogūs, susideda iš kelių žodžių, tada skolinys iš vieno žodžio tampa patrauklesnis. Antra vertus, ne vien kalbininkai siūlo atitikmenis, bet ir tos srities specialistai. Kalbininkai viso labo pasako nuomonę, ar žodžio daryba yra taisyklinga, ar tinka lietuvių kalbai.

Jūratė Slavinienė:
Kauno Antano Smetonos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

Manau, kad pasielgta teisingai. Mūsų kalba tikrai yra sena, ji yra vertinga, tačiau ji buvo šiek tiek sustabarėjusi. Kalba yra tarsi gyvas organizmas, jis negali gyventi vien pagal kažkokias taisykles. Žinoma, taisyklės turi būti, bet jos turi būti artimesnės žmonėms. Juk niekad negirdime, kad kauniečiai tardami žodį "Lampėdžiai", kirčiuotų pirmą skiemenį, nors teoriškai taip reikėtų. Gerai, kad dabar kai kuriuos žodžius galima kirčiuoti įvairiau. Nesakau, kad reikia viską aklai, masiškai įteisinti, bet kai kuriuos žodžius – tikrai reikia.

Dažnai tenka susidurti, kai vaikai šeimoje, visuomenėje kalbą išmoksta vienokią, o atėję į mokyklą turi išmokti kitokią. Man patinka, kad ir skyrybos taisyklės padarytos šiek tiek laisvesnės. Čia kaip su takeliais. Architektai suprojektuoja takelius, kad būtų gražu, o žmonės išmina takus taip, kaip jiems patogiau, nepaisydami tikrųjų takelių, jei šie nepatogūs. Tad gal geriau tiesti takelius ten, kur žmonėms reikia? Pavyzdžiui, moksleiviai jau nežino įvairių žodžių, kuriuos vartojo jų tėvai ar seneliai. Jei jie nežino, ką žodis reiškia, kaip gali mokėti taisyklingai jį parašyti?

Apskritai, šiandienių vaikų kalba labai susiaurėjo, raštingumo lygis – žemas. Turėjau mokinį, kurio pavardė Makselis. Jis savo pavardę rašydavo su "x" raide vietoje "ks". Žinoma, reikia atskirti šnekamąją ir rašomąją kalbą. Daug šiandienių vaikų taisyklingai rašyti nemoka, kalbos taisykles jie kaskart tartum pirmą kartą girdi. Žinoma, tai lemia kompiuteriai, kitos technologijos, knygų neskaitymas.

Daug kas sako, kad skaityti knygas jiems nepatinka, skaitymo kultūros nelabai yra. Antra vertus, reikia tvarkyti mokymo programas. Jos nederinamos prie vaikų. Ką skaityti – parenka suaugusieji, mokslininkai. Vaikams brukami kūriniai, kuriuos vaikai atmeta, jie jiems nesuprantami, neįdomūs. Tai gražu vyresniems žmonėms, kuriems svarbios atgimimo, tautiškumo idėjos. Vis dėlto duodami vaikui skaityti kūrinį, kuris jam yra visiškai svetimas, taip bandydami įskiepyti tautinį tapatumą, ar nepadarome priešingai? Ar neatgrasome? Pavyzdžiui, su dešimtokais skaitome Justino Marcinkevičiaus "Prometėją". Mokiniai ugnį supranta kaip laužiuką, o ne kaip pažinimo ugnį. Žinoma, yra vaikų, suprantančių tai ir skaitančių knygas, ir suvokiančių jas, bet didžioji masė – ne tokia.

Raštingumo vaikai neišmokomi jau pradinėse klasėse, kur atliekama daug pratybų tipo užduočių, o į sąsiuvinius rašoma mažai. Neliko atpasakojimų. Neliko daug ko, kas, mano nuomone, turėtų būti. Kažkodėl derinamasi prie užsienio metodikų.