Pagal T.Jansono pjesę "Chelsea Win, arba Bulvių džemas" Kauno kameriniame teatre pastatytas spektaklis "Nacionalinės daržovės" nagrinėja toksinių santykių, priklausomybės ir negebėjimo ištrūkti iš spąstams prilygstančių situacijų temas. Trys spektaklio herojai – paprasti, neturtingi žmonės, kurie tikisi stebuklo. Jie kamuojami sekinančių santykių, priklausomybių ir niekaip negali priimti aiškaus, ryžtingo sprendimo. Anot spektaklio režisierės Agnės Dilytės, žmogus, išgyvenantis rutiną, pasiduodantis aplinkybėms, įsitikinęs, kad nieko negali pakeisti, pavirsta daržovėmis. Užuot pradėję keisti aplinką, žmonės renkasi emigraciją, kurią režisierė vadina pasyvia agresija. Režisierės Agnės Dilytės (A.D.) ir teatro direktorės Jurgos Knyvienės (J.K.) pokalbis su T.Jansonu (T.J.) apie asmeninį santykį pjesėje atskleidžiama priklausomybių tema.

Visada svarbiausias motyvas – laimėti. Ir laimėti ne pinigų, o laimėjimo jausmą: "Aš atspėjau, pataikiau!" Tam tikra nedidelė asmeninė pergalė.

A.D.: Ar turite kokių nors stereotipų apie Lietuvos teatrą?

T.J.: Nesu jo matęs. Tačiau turiu lietuvių aktorių stereotipą iš sovietinio kino. Tai aukšti, pasitempę vyrai šviesiais plaukais. Be to, Baltijos šalių aktoriai visada vaidindavo arba vokiečius, arba pozityvius herojus. Dar viena asociacija su Lietuva – žinoma, krepšinis. Lietuviai pamišę dėl jo. Apskritai, nors esame kaimynai, nelabai turiu ryšių su lietuviais.

A.D.: Jūsų pjesėje akcentuojamas futbolas. Ką jis jums reiškia?

T.J.: Futbolas man patinka. Patinka geras, klasikinis futbolas. Ne vietinis estiškas, latviškas ar lietuviškas, kuris, mano akimis, yra labai pavargęs, o didieji futbolo klubai, kuriuose greitis, nervai, aistra... Tai labai įdomu.

A.D.: Vadinasi, futbolas susijęs su asmeniniais jūsų išgyvenimais?

T.J.: Taip. Aš ir pats statydavau už futbolą. Galima sakyti, kad viskas, kas susiję su lošimu šioje pjesėje – tai asmeninė patirtis. Ir ta malda Dievui – maldavimas būtent tokia tvarka ir su tiek kampinių įmušti įvarčius ir t.t. Aš mintyse taip prašydavau Dievo. Pats visa tai išgyvenau. Kai statai už futbolą, būna labai daug pasirinkimų – kiek kampinių, kiek geltonų kortelių, kiek įvarčių, kurią minutę jie bus įmušti. Ir kai prieš varžybas už visa tai pastatai, pradedi bendrauti su televizoriumi. Televizorius tampa tavo Dievu, su kuriuo kalbiesi. Tačiau apskritai visa situacija išgalvota.

Kartais laimi daug, o kartais labai pralaimi. Kai lošdavau, tai darydavau ciklais: lošdavau dvi dienas, daugiausia savaitę, paskui nelošdavau metus. Per tą savaitę gaudavau dozę visiems metams. Bet kokiu atveju tai nebūdavo dideli pinigai. Niekada neteko lošti tiek, kad skolinčiausi ar kažką parduočiau. Kitaip nei pjesėje, aš visada lošdavau tik iš savo pinigų.

Tačiau statyti yra pavojinga tuo, kad kai kasoje pinigus išsikeiti į žetonus, prarandi pinigų pojūtį. Lygiai tas pats su internetiniais lošimais – prarandi pinigų pojūtį, nes ten tik skaičiai. Jei tau pasakytų – išimk iš kišenės pinigus ir dėk ant stalo, pagalvotum. O kai matai tik skaičius, nebegalvoji. Duodi skaičiukus, gauni skaičiukus. Ir paskui būna labai stiprios pagirios, kai supranti, kokius skaičiukus atidavei.

A.D.: Kaip jūs tai įveikėte?

T.J.: Ta aistra labai stipri. Tik man pasisekė, nes aš turėjau stabdžius. Be to, atsirado naujų interesų. Nauji prioritetai gali nustumti aistrą lošimui. Galų gale, supranti, kad ir loštum, vis tiek praloši. Bet kokiu atveju. Kažkas už tuos 50 eurų nueis į viešnamį, kažkas pakeliaus, kažkas pragers, o aš už juos patirsiu malonumą.

Manau, kad jau nebeturiu tos problemos. Tiksliau, iš jos išaugau. Bet pažįstu labai daug žmonių, kurie turi šių problemų ir labai stiprių. Aš neturėjau tokios stiprios priklausomybės, kad be lošimų negalėčiau gyventi. Man tai – adrenalinas ir tiek. Kiek save analizavau, pirmiausia darau nesąmonę, o tik tada pradedu kovoti su ja. Tai buvo momentas, kai reikėjo kristi žemyn, o paskui atrasti jėgų atsikelti.

A.D.: Patyrėte krizę?

T.J.: Ne, tai kilo iš nuobodulio. Kai viskas pasidaro nuobodu, tam, kad išeitum iš to nuobodulio, kyla noras padaryti sau kažką bloga, kad iš naujo galėtum atrasti savo galias gyventi toliau. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Estijoje gali save pats užblokuoti – tiek kazino, tiek internetinių lošimų punktuose. Porą kartų pabandžiau. Labai padeda. Ir blokavau save ne todėl, kad aš lošėjas, bet dėl viso pikto – juk galima nuvažiuoti lošti į kitą šalį, užsiregistruoti internete kitoje šalyje ir t.t. Bet man to neprireikė. Vis dėlto, kadangi lošimo momentai vis tik buvo, nusprendžiau šia tema parašyti.

A.D.: Malonumas – pagrindinis motyvas lošti?

T.J.: Visada svarbiausias motyvas – išlošti. Ir išlošti ne pinigų, o laimėjimo jausmą: "Aš atspėjau, pataikiau!" Tam tikra nedidelė asmeninė pergalė. Ir su pinigais, žinoma.

A.D.: Ar galima sakyti, kad jūsų pjesė – tai stebėjimo, empatijos, bendravimo rezultatas?

T.J.: Taip, empatija ir stebėjimas. Bendravimo mažai. Stebėjimas to, ką pats mačiau, kur dalyvavau. Bet ne taip giliai. Pjesėje ne mano išgyvenimai. Manęs ten nėra. Kartais aš taip žaidžiu savo vaizduotėje. Imu kokį nors istorinį momentą ir pradedu įsivaizduoti, o ką aš daryčiau tokiu momentu? Nes jau žinau, kuo viskas baigėsi. Daug skaitau, domiuosi istorija, daugiausia Europos. Ir tada galvoju, o kaip būčiau galėjęs pakeisti įvykių eigą, kokius patarimus būčiau davęs. Ne vien dėl bulvių – kartais politiniais ar kariniais klausimais. Kiekvienas savaip žaidžiame savo mintimis.

J.K.: O kaimynų tema, kuri pasikartoja ir kitoje jūsų pjesėje – ypatinga?

T.J.: Kaimynų nereikia suprasti tiesiogine to žodžio prasme. Man labiau rūpi santykiai, kuriuos apibrėžia socialinė hierarchija – turtingesni yra aukščiau, skurdesni – žemiau. Kai susiduria du vienodai skurdūs ar vienodai turtingi kaimynai – neįdomu. O socialinis aspektas man įdomus todėl, kad su juo susiduriu jau 23 metus dirbdamas nekilnojamojo turto makleriu. Matau, kaip iš mažų kaimelių žmonės atvažiuoja į Taliną, bet nesupranta, kad čia didžiulės kainos. Jie pasiryžę viskam, nuomojasi brangiai, nes jiems žadėjo labai didelius atlyginimus. Ir daugelis jų negali išsilaikyti. Gauna didesnį atlyginimą, bet turi ir didesnių išlaidų. Gyvendamas name, gaudamas mažiau ir turėdamas mažesnes išlaidas, turėsi tą pačią gyvenimo kokybę. Aš jaučiu tą didžiulį kontrastą. Ir kuo ilgiau dirbu agentas, tuo mažiau noriu imtis pigių butų. Kuo pigesnis butas, tuo pigesnis klientas. Kadangi mano toks darbas, man sunku pasirinkti pusę. Privalau rinktis turtingųjų pusę, nes tai mano darbas, o širdyje aš to varguolio pusėje, bet negaliu jam padėti, nes pats prarasiu darbą. Ir tai labai dažna dilema. Dažnai net nežinau, ką daryti. Žinoma, visada stengiesi rasti kompromisą ir išspręsti problemą, bet visų bėdų neišspręsi. Ir kai mane tai sujaudina, aš apie tai rašau.

A.D.: Sakėte, kad esate parašęs pjesę apie maklerį?

T.J.: Taip, esu. Bet niekam nerodau, ją reikia perdaryti.

A.D.: Gal kaip tik tuo užsiimate?

T.J.: Ne, rašau kitas pjeses. Mane labiau domina socialinės temos. Skausmas, praradimas ir visko pradėjimas iš naujo. Mano pjesėse mažai personažų, daug dialogo ir jie tokie liūdnai linksmi. Nes liūdesyje galima rasti linksmybę. Visi patiriame krizę. Krizės būna skirtingos. Man 50 metų ir man krizė – nežinau, ką toliau daryti. Arba persidirbau. Kažkam krizė, nes nėra pinigų. Kažkam krizė, nes susirgo. Taigi, jei pagalvosime, tai visiems krizė. Net jei ir vaikštome išsišiepę...