"Mintis parašyti apysaką "Susitikimai" šovė į galvą prieš aštuonerius metus. Iš miesto centro pėsčiomis patraukiau į Vilijampolę. Saulėta vasaros diena, gatvelėse lakstantys vaikai, kažkur skubantys suaugusieji šaukte šaukė: "Gyvenimas puikus!" Tik staiga dingtelėjo: o juk nesutikau nė vieno žydo čia, Vilijampolėje, kuri prieš karą buvo pats žydiškiausias priemiestis: žydų čia gyveno tiek pat, kiek ir lietuvių", – taip paskatą literatūriniu kūriniu apmąstyti dramatišką laiką, tragiškus žmonių likimus, kuriuos jis pakeitė, pasakoja Grigorijus Kantarovičius.

Apie lietuvių ir žydų gyvenimą Vilijampolėje G.Kantarovičius daug sužinojo iš pasakojimų. Jis pats su šeima iš Odesos į Kauną persikraustė prieš tris dešimtmečius. "Dirbau tarp lietuvių, todėl stengiausi kuo greičiau pramokti lietuviškai, domėjausi Lietuvos istorija, tradicijomis", – sako laisvalaikį literatūrinei kūrybai skiriantis inžinierius. Iki šiol lietuviškoje spaudoje pasirodė keletas literatūrinių G.Kantarovičiaus bandymų. "Odesoje kūrybos nespausdinau, tik su kolegomis parašiau vadovėlį hidrotechnikams, mat dirbau pedagoginį darbą aukštojoje mokykloje", – šyptelėja pašnekovas.

"Susitikimai" – iki šiol niekur nespausdintas rankraštis. Autorius pasakoja kruopščiai rinkęs medžiagą, ilgas valandas kalbėjęs su daugybe senųjų kauniečių, nagrinėjęs archyvus, spaudą. Jis nėra tiesioginis aprašomų įvykių liudininkas, tačiau tema – žmogaus psichologinis atsparumas blogiui – autoriui labai svarbi.

Apysakos personažai – Kazys Vizgirda ir Rafailas Mageris. Bendraamžiai, kaimynystėje užaugę jaunuoliai, autoriaus valia susitinka po šešiasdešimties metų. Kad apmąstytų praėjusius metus, jiems prireikia laiko, didelių dvasinių pastangų ir ne vieno susitikimo. Nors jų dialogams nestinga humoro, nors jaunystės draugų prisiminimuose gražiai atsiskleidžia sodrios buities detalės, kultūros tradicijos, papročiai, lyriškais lietuvio ir žydo pašnekesių nepavadinsi.

Tai nelengvas bandymas suprasti, kas atsitiko 1940-aisiais, kad žydų bendruomenė taip entuziastingai sutiko Lietuvą okupavusią rusų armiją. Apysakos personažai prisimena pirmuosius sovietinius metus, tapusius rimtu pleištu tarp kaimynystėje daug metų gyvenusių žmonių, tragiškus karo metus, kai vieni lietuviai įduodavo žydus gestapininkams, kiti – rizikuodami savo šeimų likimu, juos slėpė, sudėtingą pokario laikotarpį. Vieno apysakos herojaus, Rafailo, kelias vingiavo nuo jį slėpusių žmonių namų iki geto ir tvirtovės (autorius taip įvardijo IX fortą), o antrojo, Kazio, likimas – sunkūs išmėginimai sovietiniuose gulaguose, kurių pragarą jam, Lietuvos partizanui, teko patirti itin skaudžiai.

"Gyvas išlikau tik todėl, kad stengiaus negalvoti, kaip gyvenau laisvėje", – sakys Kazys bičiuliui. "Tau velniškai pasisekė", – supras jo žodžius Rafailas, kai išgirs, kad lageryje Kazys turėjo su kuo nuoširdžiai bendrauti. O šis papasakos, kaip jie su tuo lagerio bičiuliu vienas prieš kitą šoko su kumščiais: lietuvis nežinojo ukrainiečio garbinamo poeto F.Tiutčevo kūrybos. Paskui išsiaiškino, kad ir lietuviai turi savų klasikų, talentingų ir vertinamų kūrėjų… Bėgdami nuo šiurpios tikrovės, ramybę atgaudavo tokiuose pokalbiuose, klausėsi vieni kitų dainų. Rafailas papasakos, kaip prarastų namų prisiminimai saugojo jį gete ir tvirtovėje. Panašūs epizodai suteikia tekstui psichologinio tikroviškumo, liudija, kad veiksmas net ir pačiais sudėtingiausiais laikais rutuliojasi ne vienoje plokštumoje.

Abiejų tautų dramą išgyvenę senyvi vyrai apie praeitį kalba neslapukaudami, išsikalbėjimas gyvybiškai svarbus jiems patiems. Skaityti įdomu: kalba sodri, vaizdinga, bičiuliai neieško žodžio kišenėje, o jų pačių pastangos suprasti, kas atsitiko, skatina ir skaitantįjį suprasti praėjusio laiko realijas, suvokti, kaip svarbu būti atsakingam už savo poelgius. Juk jie gali lemti šalia esančiųjų gyvenimą.

Apysakos autorius, aprašydamas skaudžias buvusių kaimynų karo ir pokario metų patirtis, neužsimeta teisėjo togos, nebando nei lietuvių, nei žydų išteisinti ar pateisinti.
180-ies mašinraščio puslapių kūrinį skaitė nedaugelis, tačiau, jų nuomone, "Susitikimai" galėtų pasirodyti atskiru leidiniu, skaitytojas jame rastų naujų akcentų nesenoje dviejų tautų kaimynystės istorijoje. G.Kantarovičiaus "Susitikimų" ištraukoje – nemiestietiškos prieškario Vilijampolės šiokiadienių nuotaikos.

Giraičio ūkis buvo vidutinis. Karvė, paršeliai, vištos. Suprantama, dar ir žemės gabalėlis. Šeimininkas dar laikė arklį – pirmąjį pagalbininką ūkyje. Vadino jį velniu. Nes buvo tikras šėtonas. Tikriau, visiškai normalus darbinis arkliūkštis, kuris siuste pasiusdavo, pajutęs damą. O kumelės kvapą užuosdavo per gerą varstą. Ir tapdavo nesuvaldomas: nei jį pakinkysi, nei į gardą nuvesi. Tėvas ir sūnus Giraičiai tiesiog pakibdavo ant jo iš abiejų pusių. Bet kur tau. Velnias ištrūkdavo ir kaip kulka šaudavo gundančio kvapo link. Žolė upės pakrantėje jau pavasarį suvešėdavo, arklius išleisdavo ganytis. Ten ir skuosdavo tasai Don Žuanas. Po meilės nuotykių, aprimęs jis kantriai traukdavo kinkinį.
Basia kepė latkesą. Kitaip tariant, bulvinius blynus. Kokia gi Chanuka* be latkeso? Tas pat, kas lietuviška Kūčių vakarienė be kučiukų ar žuvies valgių, Kalėdos be geros mėsos.

Pirmieji latkesu gardžiuodavosi Rafa ir Kazia. Basia mokėjo gaminti, jos blyneliai buvo puikiausi. Vaikai prisišveisdavo iki soties. Be to, Basia dar įduodavo Kaziui ryšulėlį, kad Daiva su Vincentu latkeso paskanautų. Tačiau berniūkštis, pasirodo, lauktuvių namo neparnešdavo.

– Ar latkesas patiko, Daivute? – kartą paklausė Basia.
– Kažkodėl šykšti tapai, kaimynėle. Kaziukas atnešė po blynelį man ir Vincentui. Net skonio nepajutome.

Basia aiktelėjo iš nuostabos. Kur tas padauža nuneša jos lauktuves? Paklausė Rafos, bet ir sūnus nežinojo.Tačiau motinos žodžius įsidėmėjo.

Gęstant dienai Mageriai vakarieniavo: smaguriavo kepta žuvimi, – Vizgirdų vaišėmis. Vaikai buvo čia pat. Baigėsi ketvirtoji Chanukos diena. Ant palangės stovėjo menora* su penkiomis degančiomis žvakėmis. Rytoj lietuvių namuose – Kūčios. Daugelyje langų jau švietė papuoštos eglutės. Basia sudėjo lauktuves ir prisakė Kaziukui vaišes atiduoti tėvams. Vaikas išėjo. Savo kepurę nusitvėrė ir Rafa.

– Kur tu, sūnau? – paklausė Aronas.
– Kieman, tėti. Žinai, pilvą susuko. Ir Kazia prašė trumpam užsukti.

Jis stryktelėjo nuo laiptų ir puolė draugui įkandin. Tas ėjo ne namo, o visai į kitą pusę. Kazys sustojo prie Giraičių namo ir sušvilpė. Minutė, dar minutė, ir iš namo išbėgo Giraičio sūnus Dainius. Abu berniukai tiesutėliai nupėdino arklidės link. Rafa įsliūkino iš paskos.

Ir štai jis pasitrina akis. Sapnuoja? Arklidėje Kazia išvynioja lauktuves. Abu su Dainium pritupia prie Velnio. Dainius ima blynelį, gardžiuodamasis valgo. Arklys snukiu baksteli Kaziui į pasmakrę. Šis padeda latkesą ant delno, arklys sušveičia, prašo dar. Kazia vaišingas. Ir taip blynas po blyno dingsta arklio gerklėje. O berniukas garsiai, pradainiui prašo: "Na, Velnie, valgyk latkesą. Ir būk protingas kaip žydas. Na, Velniuk, mielas, imk dar. Nelakstyk nuolat į pievą. Dėdei Ramučiui sunku be tavęs. Tu pagalvok. Žydai iš pradžių pagalvoja, o paskui padaro. Še dar latkeso gabalėlį."

Už nugaros pasigirdo triukšmas. Kvatojo dėdė Ramutis.
Jis ką tik įėjo ir nugirdo, ką sakė Kaziukas. Rafa irgi juokėsi ir žiūrėjo į draugą. Paskui pasakė: "Na ir nedorėlis tu, Kazka. Tai štai kur dingsta mamos vaišės."

Ramutis buvo dalykiškas senis:
– Duokim arkliui antrą vardą. Tegul bus Šeigec, žydiškai velnias. Ar ne taip, Rafa?
Rafa linktelėjo.
– Neišdegs, tėti. Velnias-Šeigec. Jis neprisimins.
– Neabejok. Jis rambus, bet protingas.
Paupyje kalbos greitos. Iš Kazio pokšto žmonės kvatojosi iki ašarų. Kiti raukėsi, vaiko poelgis jiems atrodė įžeidus.

Šaja Sirkis buvo ūmus žmogus. Jis su riksmais įlėkė į Giraičio namus.
– Pakliuvai, Giraiti. Truputėlį antisemitas, taip? O mūsiškiai sako: geriausias žydų prietelius. Kurgi ne. Chanukos valgį – gyvuliui.
– Šaja, ataušk. Jis ne gyvulys. Jis kilmingo kraujo arklys.
Šaja net pašoko.

– Ką tu kalbi? Kazka dar vaikas, bet ir tai – paklius jis man po ranka, sprandą nusuksiu.
– Šaja, Šaja, nurimk, kaimyne. Ar tau gaila, kad Velnias, na, Šeigecas, turės "aidiše kop"*? Juk toks arklys vienas visame Paupyje. Kur ten. Visoje Lietuvoje.
– Nustok su savo durnais juokeliais, Giraiti. – Šaja po truputį rimo. – Nors gal ir nieko. Mes, žydai, tik juokdamiesi ir išgyvename. Bet kad jūs…
– O mes, lietuviai, juoku gydomės, kai skauda.
Abu šypsojosi. Įsivyravo taika.

Iš rusų kalbos vertė Ramutė Vaitiekūnaitė

*Chanuka – viena svarbiausių žydų religinių švenčių;
*menora – septynšakė žydų žvakidė;
*aidiše kop – jidiš kalba – "protinga galva".