Akvilė Kavaliauskaitė – „Kūnai“ (Balto leidybos namai, 2020)

A.Kavaliauskaitės „Kūnai“ – svarbi ir laukta knyga, nes, panašiai kaip ir pernai novelių rinkinį „Undinės“ išleidusi Jurga Tumasonytė, ji užkabina laikmečio nervą, įsismelkia į šiuolaikinį individą. Tokių knygų apmaudžiai trūksta, todėl bet koks šviežias reiškinys – didelė dovana skaitytojui. Maža to, „Kūnai“ – tvirti tekstai ne tik pagal temą, bet ir formą.

Danutės Kalinauskaitės tekstuose gražūs žodžiai limpa gražiuose sakiniuose, Undinės Radzevičiūtės sakiniai gražūs savo taupumu (Nes kaip. Gražu. Trumpai. Pasakyt), Dainos Opolskaitės novelių sintaksė apakina nuo tradicinio viršsvorio, o A. Kavaliauskitės sakiniai puikūs patys savaime. Jos sakiniai neprisidengia literatūrinėmis priemonėmis, o yra tokie, kokie yra. Nei pridėsi, nei atimsi.

Kitaip sakant, A. Kavaliauskaitės estetika paremta ne literatūrinėmis gudrybėmis, o racionaliu paties pasakojimo plėtojimu: „Iš stalčiaus verandoje išsitraukiu pundą raktų. Kuris nuo garažo – pirštai patys prisimena“ (p. 124). Autorei nereikia ieškoti triuškinančios metaforos ar, kaip Jurgai Ivanauskaitei, užtvindyti teksto vienarūšėmis sakinio dalimis, kad būtų proziškai įtaigu, kad mintis nutviekstų: „Mergina į kambarį grįžta labai garsiai tylėdama. Taip garsiai tyli supykusios moterys, kai iš burnų neišleidžia nė žodžio, bet už jas kalba žingsniai ir namų apyvokos daiktai“ (p. 105).  A.Kavaliauskaitės tekstai yra stebėtinai pragmatiški.

Didžiausią meninę jėgą junti tekstuose, kuriais autorė užgriebia begalinį poros santykių lauką. Vis dėlto istorijų energija kiek prislopsta ieškant netikėtumo efekto – tarytum televizinio stebuklo. Todėl tai, kas A.Kavaliauskaitės istorijose prikišamai stebuklinga ir netikėta, staiga rodosi drungnoka. Baltu kostiumu pasipuošęs italas, dėl moters dėmesio nudažantis fontaną raudonai, – tai vizualinio kontrasto klišė, kurios literatūriškai užmaskuoti nepavyksta. Ten, kur A.Kavaliauskaitė perspaudžia, pasakojimas pareina į socialinę satyrą. „Kūnų“ stiprybė išryškėja būtent tada, kai stebuklą pavyksta atrasti pačioje drungniausioje drungnumoje.

Kad ir kaip būtų, šio rinkinio redaktorius Alvydas Šlepikas, regis, turi savęs vertą pamainą. Dėl skaitytojų satisfakcijos nė neabejoju ir dabar lieka tik azartiškai stebėti, ar šitokią ryškią alternatyvą įprastam lietuviškos literatūros melodramiškumui, metaforiškumui ir lyriškumui pastebės literatūros elitas.

Rytis Sabas – „Gaono kodas“ (Alma littera, 2019)

Debiutinis R.Sabo romanas pasirodė pačiu laiku – pasitinkant Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus. Trileris apie slaptą sąmokslą paremtas visuomenėje mažai žinomais žydų istorijos kuluarais, tad šis pramoginis-pažintinis žanras žaismingai papildo metų temą, kuriai bus skirta nemažai dėmesio.

Semdamas iš itin turtingų šaltinių, autorius kultūriniais klodais leidžia gėrėtis ir savo personažams. Todėl bemaž kiekviename puslapyje pasakotojas atranda ir skaitytojui atpasakoja kokį nors istorinį faktą, nesibaidydamas, kad toks jų kaišiojimas į tekstą yra mechaniškas, nenatūralus. Panašiai rašo Regimantas Dima, kurio romanų herojai iš viso nieko neveikia, tik minta ir atrajoja istorinėmis įvairenybėmis.

Vis dėlto R.Sabas išlaviruoja tarp enciklopedinių žinių sukurdamas ganėtinai intriguojančią istoriją. Autorius nuovokiai kontroliuoja įtampą: skaitytojas vis priverčiamas tikėtis, kad kas nors atsitiks, – dar ne šitame puslapyje, o kitame. Tiesa, intriga remiasi žanrinėmis klišėmis (įspėjimais, pavojumi, slėpynėmis ir t.t.).

Tad romano tiek raumenys (Lietuvos žydų istorija), tiek kaulai (trilerio elementai) gana išvystyti, kad pasakojimas krutėtų. Tačiau teksto kraujas (literatūrinė kalba) ir jo siela (meninė išmonė) lieka leisgyviai. Iš trilerio, žinoma, nebūtina reikalauti prustiškos estetikos, vis dėlto didesnis dėmesys dialogams arba natūralesniam istorinių žinių inkrustavimui į tekstą nebūtų pakenkęs. Šiuo atveju autoriui tenka naudotis ribotomis kūrybinėmis priemonėmis ir išmonės trūkumą maskuoti atsitiktinumais (panašiai kaip lėkštuose filmuose, kai pasaulis išgelbėjamas nukirpus sprogmens laidą paskutinę sekundę). Vienas tokio naratyvinio „netikėtumo“ pavyzdys: veikėjai muziejuje atranda aštuoniolika žodžių iš Ž raidės, kuriuos iš pradžių interpretavę kaip pasąmonės srautą galiausiai įžiūri sekoje instrukciją. Nuvykę į žydų kapines, veikėjai užsikabina už vieno žodžio iš Ž raidės – žaibo – ir nusprendžia: „Žaibas! Ieškokim medžio, suskaldyto žaibo!“ (p. 55).

Kodėl žaibas nurodo būtent į medį konkrečiose kapinėse, o ne kokį nors kitą simbolį (kad ir įtampos ženklą ant elektros pastotės), aišku tik patiems veikėjams. Todėl tai ne tiek galvosūkis, kiek vaikiška šarada.

Knygą vertėjo ne kartą perrašyti arba kam nors iš peties suredaguoti. Dabar turim, ką turim, – skaitytiną, vis dėlto didelio malonumo nesukeliantį pramoginį-pažintinį skaitinį. Kuris, be to, neakivaizdžiai parodo, kad mūsų šalies atmintyje užsigulėjusios turtingos temos vis dar laukia talentingų autorių rankos.

Lucia Berlin „Namų tvarkytojos vadovas“ (Kitos knygos, 2019. Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė)

500 puslapių? Tiek teksto, kuris net nėra romanas, o apsakymai, išleidžiama tik arba genialių autorių, arba grafomanų. Šiuo atveju tokios apimties yra „Namų tvarkytojos vadovas“, kuris nei genialus, nei grafomaniškas.

Nors, jei kalbėtum nuoširdžiai, vis dėlto labiau linksta į grafomanijos pusę. Sutinku, L.Berlin autobiografiškos istorijos mielos ir žavios, jų pasakotoja – gyva ir simpatinga. Tos istorijos – apie viską. Gyvenimą, kasdienybę, meilę... Kaip ir visos kitos knygos. La la. Bet žodžių rinkinyje ryškiai per daug. Paties rinkinio per daug – jis parengtas tarytum be jokios atrankos.

Rašytoja turi pagavią pasakojimo manierą, bet jos autorinis ritmas ištirpsta galybėje detalių – visokių pavadinimų, pavardžių, prekės ženklų, datų ir t.t.: „Ji vesdavo būgnų paradus El Paso aukštesniojoje, o 1946 ir 1947 metais tapo Mis „Sn Bowl“ (p. 209).“ Dėl perteklinės informacijos, savitikslių kalbos žaidimų ir vis kaišiojamų DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ dauguma istorijų atrodo ne kaip klasikiniai apsakymai, o neišbaigti kūrybinio rašymo pratimai. Neprideda apsakymams svorio ir tai, kad autorė retai kur sukuria gilų veikėją, kuris nebūtų pati pasakotoja. Novelėmis šitų istorijų irgi niekaip nepavadinsi, nes stokoja novelėms būdingos struktūros ir niuansuotos pabaigos, jos tiesiog palaidos. Vos nepasakiau: palaidi pezalai.

Bet taip sakyti būtų negražu. Neabejoju, kad knyga ras savo gerbėją. Man regis, su pasakotoja ne viena skaitytoja, neieškodama knygoje didelės literatūrinės vertės, tiesiog tapatinsis. Ne veltui pereinu į moterišką giminę: nors literatūros skirstyti į vyrišką ir moterišką nesu linkęs, vis dėlto šita knyga yra moteriška, niekur nesidėsi. Joje itin gausu tik (tradicinėms) moterims būdingų dalykų, kurių pats tiesiog nesuprantu.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, rinkinio pavadinimas „Namų tvarkytojos vadovas“ man neatrodo ironiškas – jis tarytum atitinka galimą adresatą. Patiks toms skaitytojoms, kurios mėgsta jaukumą, globą, paplepėjimus, „malalietką“. Kurios gyvai aptarinėja prekės ženklus, prenumeruoja bent vieną moterišką žurnalą, kartais leidžia nedideles nuodėmes ir tokiomis „vyriškomis“ abstrakcijomis kaip akcijų biržos rodikliai arba Tarptautinės klimato kaitos komisijos ataskaitos nekvaršina sau galvos.

Karl Ove Knausgård „Mano kova. Vaikystės sala“ (Baltos lankos, 2020. Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė)

Esti Naujieji metai, esti Kinų naujieji metai ir esti metai, kurie prasideda nuo K.O.Knausgårdo. Su norvegų literatūros megažvaigžde man jau prasidėjo treti tokie metai. Romano pasirodymas dar veikia ir kaip artėjančios Vilniaus knygų mugės preliudija. Trečius metus iš eilės mus taip palepina „Baltos lankos“. Gražiausia, kad tokie pat bus ir ateinantys treji metai, nes „Mano kovos“ tomų iš viso yra šeši. Kažin kas laukia bibliofilų, kai šitos legendinės serijos vertimai į lietuvių kalbą baigsis?

Taigi – trečia knyga. Kaip ir nurodo paantraštė – apie vaikystę. Ir vėlgi – rašytojas nustebina iš naujo, nes prirašo žvėriškai daug. Ir vėl stebiesi, negi iš tikrųjų K.O.Knausgårdas tiek visko atsimena, nes, kaip žinome, romanų serija remiasi jo paties biografija. Primenu, kad pirmoje šešiatomio dalyje „Mirtis šeimoje“ autorius vaizdavo savo santykį su tėvu ir jo mirtį, o „Mylinčiame žmoguje“ daugiausia atpasakojo savo santykius su buvusia žmona Linda ir mažamečiais savo vaikais.

„Vaikystės sala“ daro įspūdį dar intensyvesniu atminties tyrimu – juk pasakotojas smelkiasi į giliausią savo praeitį, išsamiai atskleisdamas santykį su tėvais, vaikystės draugais ir mokytojais, nutikimais ir vietomis, kol tampa paaugliu. Šiame tekste, kaip ir ankstesnėse dalyse, tenka nuolankiai leistis į ilgą ir išsamią kelionę, kartu patiriant tai, ką išgyveno pasakotojas. Skaitydamas kartais jau ir neatskiri, kuris esi tu, o kuris Karlas Ove.

Didžiausias mūsų eros atminties archeologas atskleidžia, kad beveik neturi savo pirmųjų šešerių metų atsiminimų. Užtat tai, ką atsimena, parodo, kokia vis dėlto rašytojo vaikystė buvusi graži ir laiminga, nors pats tuos atsiminimus apibūdina kaip „nieko vertus“: „stoviu ant medinio tilto retame miške, regis, kažkur aukštai ant kalno, po tiltu šniokščia platus upelis, vanduo žalias ir baltas, aš šokinėju, tiltas siūbuoja ir aš juokiuosi (...) Sėdžiu ant užpakalinės automobilio sėdynės, sustojame ties sankryža, tėtis atsisukęs sako, kad esame Mjondalene. (...) Lipu į kalvą prie namo ir stumiu didelį plastikinį sunkvežimį, jis geltonas ir žalias, aš jaučiuosi nuostabiai – turtingas, laimingas ir patenkintas savimi. Viskas“. (p. 14)

Ko gero, kiekvienas K.O.Knausgårdo tomas ir mus padaro truputėlį turtingesnius ir laimingesnius.