Daugybėje filmų žanrai pynėsi, maišėsi su autorine kino kalba. Pradėjau galvoti, ar Lietuvoje toks kinas yra. Pirmiausia į galvą atėjo komercinės komedijos. Nežinau, kaip jūs, bet aš, galvodama apie lietuviškus filmus, labai retai kada pagalvoju apie apskritai kokias nors žanrų kategorijas...

Grįžtant prie kino konteksto apskritai, man anksčiau atrodė paprasta suskirstyti tai, kas yra mainstream – žanrinis, tai, kas arthouse – nežanrinis kinas. Bet kaip tada J.Jarmuscho, o Lietuvos kontekste – Igno Jonyno filmai? Galiausiai nuėjau iki tokio lygio, kad, nusprendusi pažiūrėti neseniai išėjusios viena iš JAV indie kino vėliavnešių vadinamos Lynn Shelton filmus, susidūriau su mumblecore žanru, man kilo dar daugiau klausimų ir išvis susisuko galva. „Juk viskas yra žanras!“ – prisiminiau. Greičiausiai reikėjo šia tema rašyti magistro darbą…  Na, bet jis jau parašytas, tad pamėginsiu prisiliesti prie šios temos bent jau straipsnio pavidalu.

Kas yra žanrinis kinas?

Festivalių „Scanorama“ ir „Pirmoji banga“ programų sudarytojas, kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis iškart pastebi, kad išsamus atsakymas į šį klausimą, ko gero, pareikalautų visos knygos.

„Bendriausia prasme, sakyčiau, kad žanras – tam tikras tropų, formulių, pasakojimų strategijų rinkinys, kuris yra greitai atpažįstamas ir lengvai atkartojamas. Šiuo požiūriu, pavyzdžiui, komedija nėra žanras. Ši kategorija yra per plati ir labiausiai nurodo į atitinkamą – linksminantį – registrą. O romantinė komedija – jau žanras. Jis paklūsta labai aiškioms taisyklėms, būtinai turi tam tikrus personažus, įprastą struktūrą, įprastus konfliktus ir – kas svarbu – aiškią komercinę kategoriją, su ją siejamą auditorijos segmentą, reklaminių kampanijų strategijas. Detektyvas, vesternas, slešeris, – kuo lengviau priskiriame filmui tokį apibūdinimą, tuo jis yra grynesnis žanro atstovas“, – sako jis.

Anot D.Gluščevskio, šia prasme žanrinis kinas dažniausiai – komercinis ir studijinis produktas. „Žanriniais vadinami filmai, priskiriami arba priskirtini vadinamosios žemosios kultūros kategorijai. Toks istoriškai buvo vesternas, nes pirmieji vesternai buvo laikomi B kategorijos filmais. Mokslinė fantastika, užėmusi gan svarbią vietą ankstyvajame kine, į žemojo žanro kategoriją nusileido maždaug XX a. 4–5 dešimtmečiais, kai vėlgi tapo B kategorijos filmų lauku. Taigi, žanras – labai plati sąvoka, apimanti kino politikos, pasakojimo struktūros, kino istorijos ir kino platinimo strategijų dimensijas“, – teigia festivalių programų sudarytojas.

Siaubo ir kitų žanrų filmus, tokius kaip „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“, „Žmogus Vielabraukis“, „Užgesus šviesoms“, sukūręs ir šiuo metu su režisiere ir scenariste Marija Kavtaradze scenarijų savo debiutiniam pilnametražiam filmui – dramai su siaubo motyvais darbiniu pavadinimu „Velnio duobė“ rašantis režisierius Jonas Trukanas mano, kad, bėgant laikui (ir drauge su literatūros įtaka), ganėtinai organiškai susiformavo kiekvieno žanro skiriamieji bruožai. Ne tik temos, personažų archetipai, bet ir vizualinis pateikimas – visi šie bruožai ir suformuoja žanrą. Pasak jo, žanrai yra ne tik kino istorijos, bet ir mūsų kultūrinės raidos dalis.

Kodėl dabar?

Kino prodiuserė ir aktorė Gabija Siurbytė iš kompanijos „Dansu“ taip pat dažnai dirba su žanriniais ar jų elementų turinčiais kūriniais – pradėjusi nuo trumpametražio nuotykių filmo vaikams „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, kompanija netrukus pristatys naują režisieriaus Ernesto Jankausko filmą darbiniu pavadinimu „Deguonis“ – dramą su fantastiniais elementais. Pasak jos, dabar žanrinis kinas prasiplėtė ir nebesilaiko griežtų taisyklių. „Siaubo drama gali būti nepriklausomas, autorinis kinas, turintis gilią potekstę“, – mano prodiuserė.

„Yra skirtumas tarp dialogo, tam tikrų tropų pasiskolinimo (toks yra M.Diop filmas) ir žaidimo, nors ir neschematiško, gan gryno žanrinio kino aikštelėje (toks yra Roberto Eggerso „Švyturys“ arba prieš kelerius metus išėjęs Julios Ducournau filmas „Šviežiena“). Žaidimai su įvairiais tropais visada buvo kino dalimi, – pastebi D.Gluščevskis. – Kinas šiuo požiūriu – labai narciziškas menas, linkęs į autoreferenciją. O štai grynesnių žanrinio kino atstovų pasirodymas didžiuosiuose festivaliuose arba apdovanojimas „Oskarais“ (mano manymu, tai, kad JAV kino akademija prieš kelerius metus apdovanojo „Pradink“ ir „Vandens formą“, yra daug labiau istorinis įvykis nei „Parazito“ pergalė) – štai kur išties įdomi tendencija. Nes, skirtingai nuo šiaip citatų ir žaidimų su žanrinio kino elementais, čia tikrai galima kalbėti apie tendenciją. Atrankos į didžiųjų festivalių programas, „Oskarai“ tokiose kategorijose kaip geriausias filmas ar geriausias scenarijus rodo, kad esama kažkokios naujos dinamikos ir slinkčių ten, kur išsiskiria aukštoji ir žemoji kultūra kine.“

Pagaliau prieiname prie Lietuvos

Pasak D.Gluščevskio, Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, kur yra komercinio kino laukas, yra ir žanrinis kinas. „Ir kuo toliau, tuo jo atsiranda daugiau. Tiesa, vieni žanrai yra populiaresni už kitus.

Tarkime, siaubas ir fantastika pas mus, kiek matau, beveik nereprezentuoti, o jei ir kuriami, tai dažniau trumpametražių filmų forma. Tam yra krūvos priežasčių, bet pagrindinė, manau, – žanrinio, ypač naratyvinio, kino tradicijos nebuvimas. Mes vis dar labai sunkiai rašome aiškius linijinius, įsigalėjusias struktūras turinčius scenarijus su aiškiomis personažų arkomis. Negana to, nesugebame toms schemoms įkvėpti gyvybės. O tai yra neatsiejama žanrinio kino dalis“, – mano jis.

Kino kritikė Živilė Pipinytė MO muziejaus projektui „Kultūros istorija“ parašytame tekste „Holivudinio kino atgarsiai lietuvių kine: žanro problema“ teigia, kad „7-ajame dešimtmetyje, formuojantis nacionaliniam lietuvių kinui, takoskyra buvo aiški: žanrinis ir autorinis kinas. „Žanrinis siejosi su Holivudu ir atvira komercija (nebūtinai amerikiečių), autorinis – su moderniomis srovėmis ir apskritai su naujuoju Europos kinu. Tačiau daugumai VGIK (Sąjunginio kinematografijos instituto) absolventų žanras atrodė atgyvena, „tėtušių kinas“, – rašo ji.

Naujoji karta į žanrą žiūrėjo įtariai, nes turėjo ambicijų kurti menišką, poetinį, autorinį kiną. Platesnei auditorijai toks kinas atrodė pernelyg sudėtingas. Tačiau žanro požymių turėjo ir filmai, kurių režisieriai kūrė autorinį kiną. Jiems žanras buvo tik rėmai, į kuriuos jie bandė įtalpinti ir norus eksperimentuoti su kino kalba, kaip kad Almanto Grikevičiaus psichologinėje dramoje „Sadūto tūto“ (1978), – savo tekste toliau tęsia kino kritikė. – Kita vertus, žanro lyg ir gėdytasi, todėl žanrinis kinas netapo Lietuvoje dominuojantis, nors tai puiki profesinio meistriškumo mokykla. Prisidėjo ir tai, kad sovietų kine pernelyg tikslus žanrų konvencijų laikymasis neatitiko socialistinio realizmo principų. (...) Būta ir bandymų kurti gana tradicišką istorinį kiną. Bet Marijono Giedrio filme „Herkus Mantas“ ir Raimondo Vabalo „Skrydyje per Atlantą“ gana akivaizdu, kad Lietuvos kino studija neturėjo pakankamai finansų kurti pastatyminius filmus.“

Kaip rašo Ž.Pipinytė, kelios žiūrovų kartos buvo nepatenkintos lietuvių kinu: „Matyt, iš dalies todėl, kad Lietuvos kino studija taip ir nesukūrė nė vieno žiūroviško filmo. Dabar jau atgaline data bandoma tokiu hitu vadinti Arūno Žebriūno miuziklą „Velnio nuotaka“ (1978), tačiau iš tikrųjų iki šiol nesumuštas tik Raimondo Vabalo „Skrydžio per Atlantą“ žiūroviškumo rekordas (išleidimo metais buvo konstatuota, kad jį pasižiūrėjo kas penktas Lietuvos gyventojas).“

Režisieriui J.Trukanui šiuolaikiniame lietuvių kine žanrų požiūriu aiškiausiai išsiskiria Kristinos Buožytės mokslinės fantastikos filmas „Aurora“, I.Jonyno trileriai, Emilio Vėlyvio filmai: „Man šių autorių kūryboje žanrinius bruožus pastebėti ganėtinai lengva. Reikia paminėti ir tai, kad didžiausius pinigus kino teatruose uždirba komedijos.“

Prodiuserė G.Siurbytė mano, kad Lietuvoje žanrinis kinas dabar vėl po truputį atgimsta. „Nesakyčiau, kad lietuvių kūrėjai jam turi alergiją, bet dažniausiai tiesiog yra gana brangu, jei nori viską atlikti kokybiškai. Norint konkuruoti su užsienio studijų kuriamu žanriniu kinu, reikia ir tam tikro kūrybinio, ir techninio išmanymo. Prieš tai, mano manymu, buvo laikotarpis, kai bandėme suprasti, kas yra lietuviškas kinas, koks jo identitetas, o dabar sau leidžiame praplėsti ribas, žaisti su taisyklėmis ir ribomis“, – svarsto ji.

Jaunieji kūrėjai ir žanrinis kinas

Režisierius J.Trukanas, paklaustas, ar yra pastebėjęs tendenciją, kad daugiausia užsienyje, kaip jis pats, kino mokyklas baigę kūrėjai imasi žanrinio kino, su tokiu teiginiu iki galo sutikti negalėjo. „Vieno ar kito žanro bruožų tikrai yra ir jaunų Lietuvoje studijas baigusių kūrėjų filmuose. Žanrinio kino analizei universitete, kuriame mokiausi, buvo paskirta daug laiko. Tiek kino istorijos, tiek ir kino kalbai apskritai. Dėstytojai net savotiškai skatino ieškoti, bandyti ir tyrinėti įvairius žanrus. Turbūt taip buvo todėl, kad žanrai gali padėti visiškai pradedančiam kūrėjui įvertinti, kas jam yra artimiausia“, – mano jis.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros magistro studentės Urtė Sabutytė ir Elena Kairytė pradėjusios studijuoti kartu su kitais kurso draugais gavo užduotį sukurti žanrinius trumpametražius filmus. „Man burtų keliu teko siaubo žanras, sukūriau trumpametražį filmą „Šviesus rytojus“. Įdomiausia buvo sužinoti, iš kur kino istorijos prasme atėjo šis žanras, jo elementai. Žinoma, šio žanro pradžia literatūroje, iš kur ir kilo šiam žanrui būdingas simbolizmas ir alegorijos. Bet kino kalbos prasme įdomiausia dalis buvo apie mistinės atmosferos kūrimą“, – pasakoja U.Sabutytė.

E.Kairytė su komanda filmavo miuziklą „Paskui mane“. „Susidūrėme su daug keblumų, pavyzdžiui, buvo visiškai neaišku, kaip dainos metu įrašyti garsą aikštelėje, nes tai ne klipas – negali tiesiog leisti fonogramos. Ir daug panašių techninių dalykų. Bet patirtis buvo labai gera“, – kalbėjo E.Kairytė.

Pasak jos, LMTA Kino katedra sudarė naują programą magistro studijoms. „Taip joje atsirado ir žanrų kryptis. Vyko seminarinio tipo mokymai, kuriuose dėstė režisierius E.Vėlyvis, vėliau – Vytautas Dambrauskas. Manau, kad studijose žanrų užduotis atsirado dėl to, kad Lietuvoje žanrinio kino ypač mažai, ir greičiausiai programos kūrėjai tikėjosi, kad po studijų kažkas iš režisierių norės tokį kiną kurti ir toliau“, – pasakoja LMTA studentė.

U.Sabutytė mano, kad žanras žiūrovui sukuria tam tikrą aiškų lūkestį, ką jis pajus ir patirs, todėl studentui tai labai naudinga praktika – patikrinti, ar tas lūkestis pasiteisina. „Žanrinis kinas turi aiškius rėmus ir jei scena neveikia (pvz., nebūna baisu ar juokinga), vadinasi, ne tokias režisūros priemones panaudojai, negali pasiteisinti, kad tiesiog toks buvo meninis sprendimas“, – teigia ji.

Jauna režisierė pripažįsta, kad ši užduotis ją įkvėpė ir toliau dirbti prie žanrų: „Mane traukia detektyvinės istorijos, tai turiu planų ateityje sujungti žanro specifiką su autorinėmis paieškomis.“ Jai pritaria ir E.Kairytė: „Man toliau norisi filmuoti dokumentinius filmus, bet būtų įdomu sujungti dokumentiką ir žanrinį kiną.“

Ar mums reikia žanrų?

„Kalbant apie kiną, man apskritai yra sunku operuoti tokiomis kategorijomis kaip „reikia / nereikia“, – mano D.Gluščevskis. – Būtų gerai, kad kinas nuolat vystytųsi ir, svarbiausia, mąstytų tam tikromis temomis. Ne taip svarbu, ar tai daroma naudojant žanrinio kino ar kitokį žodyną. Kita vertus, man atrodo, kad stiprus žanrinis kinas yra tam tikras nacionalinio kino brandos ženklas. Šia prasme tai, kad pas mus šioje srityje vis dar padaryta gan mažai, nurodo, kad mūsų kino industrija dar ieško stabilesnio pagrindo.“

G.Siurbytei aišku, kad kokybiško žanrinio kino reikia: „Įvairovė pritrauktų dar daugiau žiūrovų ir sustiprintų industriją. Aš visų pirma palaikau gerą istoriją. Forma man asmeniškai – antraeilis dalykas.“

„Manau, kad LMTA būtinai reikia palikti žanrų užduotį, nes studijų metu labai gerai filmuoti pagal aiškias taisykles. Ir tikrai norėtųsi, kad dėl to Lietuvoje atsirastų daugiau profesionalaus ir įdomaus žanrinio kino“, – mano E.Kairytė.