Ieškodami atsakymo kalbinome rašytojas Renatą Šerelytę (R.Š.), Akviliną Cicėnaitę (A.C.) ir Unę Kaunaitę (U.K.), kurių paaugliams skirtos knygos buvo nominuotos ankstesniais metais. Kūrėjos nusiteikusios optimistiškai ir tiki: paaugliams skirtos lietuvių autorių knygos galėtų pretenduoti ir į tarptautinį pripažinimą.

– Rašote paaugliams. Kuo skiriasi rašymas paaugliams nuo rašymo suaugusiesiems?

R.Š.: Manyčiau, niekuo. Reikia tokios pat atsakomybės ir tokios pat disciplinos.

A.C.: Kai apčiuopi savo temą, kai išgirsti, apie ką kalbės tavo kūrinys, tampa nebe taip svarbu, ar tai rašymas paaugliams, ar suaugusiesiems. Netrukus pasirodys mano pirmoji knyga suaugusiesiems. Ją kurti man buvo sunkiau nei ankstesnes knygas paaugliams, bet tai tiesiog galėjo nulemti ir pasirinktos skaudžios knygos temos.

U.K.: Kartu ir niekuo, ir daug kuo. Bent man atrodo, kad rašydamas jaunesniems – tiek paaugliams, tiek vaikams – jauti didesnę atsakomybę. Turi suprasti, kad tavo rašymas kur kas labiau formuoja jauno nei suaugusio žmogaus mintis.

Daiva Vaitkevičiūtė kadaise bandė rašyti sagą apie Marių Pietarį – manyčiau, tai buvo savotiškas, lietuviškas, Hario Poterio atitikmuo.

– Kas sunkiausia rašant paaugliams?

R.Š.: Vaikų ir jaunimo literatūrai labai svarbus adresatas. Žinoti, kam rašai. Todėl neužtenka prisiminti savo vaikystę ar paauglystę – reikia žinoti, koks yra šiuolaikinis vaikas (paauglys), kas jam rūpi, dėl ko jam skauda širdį ir dėl ko neskauda. Kita vertus, nereikia jiems pataikauti, būti madingam ir aktualiam – mados ir aktualijos greitai pasensta.

A.C.: Jau ne kartą esu minėjusi, kad itin svarbu nemoralizuoti, nekalbėti iš aukšto. Išlaikyti atvirumą pasauliui ir dar galbūt nebūti pernelyg suaugusiam.

U.K.: Pataikyti. Sukurti veikėją, kuris tikrai būtų toks kaip skaitytojas ar bent toks, su kuriuo jis galėtų susitapatinti. Laimei, bent kol kas rašyti paaugliams man dar neatrodo sunku, o kaip tik įdomu ir prasminga. Matyt, dar palyginti neseniai tą laikotarpį pati perėjau.

– Vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba teigia, kad Lietuvoje yra labai bloga paauglių literatūros situacija. Aš dar pridurčiau, kad renkant 2016-ųjų knygą nenominuota jokia knyga Paauglių kategorijoje. Kaip tai pakomentuotumėte?

R.Š.: Kada Kęstutis Urba taip sakė? Jeigu prieš porą metų, tada galbūt... Bet pastaruoju metu situacija gerėja. Atsiranda naujų autorių, žinoma, ne be leidėjų nuopelno (turiu omenyje leidyklos "Alma littera" skelbiamus paaugliams skirtos literatūros konkursus). Praėjusiais metais Metų knygų penketuke figūravo tikrai dėmesio vertos, stiprios paauglių literatūros knygos. O tai, kad šiais metais paauglių penketukas nenominuotas, paaiškinti paprasta. Knygoms pritrūko estetinės ir meninės vertės, o kartelės nuleisti nenorime, nenorime rinkti silpnų autorių. Juk tai, kad Metų knygos perkamos ir dovanojamos bibliotekoms, rekomenduojamos kaip meniškai vertingos, įpareigoja.

A.C.: Pastebėčiau, kad 2015 m. paauglių literatūrai buvo  sėkmingi. Metų knygos rinkimuose buvo galima rinktis iš stiprių kūrinių. Paauglių literatūra Lietuvoje – vis dar stiprėjantis reiškinys, jai įsitvirtinti, o svarbiausia – būti pripažintai – reikia laiko.

U.K.: K.Urba per mano knygos pristatymą kaip tik teigė, kad paauglių literatūra atsigauna – neseniai pasirodė naujas "Alma littera" paauglių konkurso trejetukas. Šis konkursas tikrai padeda paauglių literatūrai, gali būti – sutelkia visas knygas, ir praėjusiais metais, kai konkurso nebuvo, vėl buvo paauglių knygų badas. Dėl Metų knygos rinkimų man iš tiesų labai apmaudu. Sunku komentuoti, nes mano pačios knyga buvo viena iš pretendenčių, todėl gali atrodyti, kad tai mano asmeninė nuoskauda. Tačiau tikrai daug literatūros pasaulio žmonių taip pat išreiškė nepasitenkinimą. Noriu paaiškinti, ką reiškia šis konkursas – tai ne tik knygos rinkimai, apdovanojimai. Dalis šios akcijos – tai nemokamos geriausios knygos, skirtos dideliais biudžetais negalinčioms pasigirti mūsų bibliotekoms. Todėl man visų pirma apmaudu dėl bibliotekų ir tų paauglių, kurie ir taip skaito nedaug, o šiemet negaus nė vienos knygos. Girdėjau, kad bent viena knyga tiko komisijai, tačiau buvo nuspręsta, kad to neužtenka ir nuspręsta konkurso išvis neorganizuoti. O juk buvo galima paskelbti net ir vieną knygą – neorganizuoti konkurso, tiesiog paskelbti ją tam, kad bibliotekos galėtų ją gauti ir paaugliai gautų vertingos literatūros. Arba buvo galima prijungti paauglių knygą prie vaikų – kad ir vieniems metams. Sprendimų galėjo būti įvairių, ir man gaila, kad buvo pasirinktas šis.

– Ar galėtų Lietuvoje gimti naujas Haris Poteris?

R.Š.: Daiva Vaitkevičiūtė kadaise bandė rašyti sagą apie Marių Pietarį – manyčiau, tai buvo savotiškas, lietuviškas, Hario Poterio atitikmuo. Ir buvo visai įdomu – tik pritrūko aiškesnės raiškos ir tikslesnės koncepcijos. O šiaip norėčiau, kad Lietuvoje gimtų kažkas savita. Kodėl būtinai Haris Poteris?

A.C.: Tikiu, kad rasis gerų knygų paaugliams, kurios išpopuliarės ne tik Lietuvoje, bet ir bus išverstos į kitas kalbas.

U.K.: Jei norėsime naujo Hario Poterio, tada tikrai ne. O jei naujos populiarios knygos – o kodėl ne? Aišku, dėl kalbos pasaulinė sklaida šiek tiek sudėtingesnė, bet skandinavų rašytojai jau parodė, kad tai ne kliūtis. Tad gimti visada gali. Man rodos, svarbiausia – autentiškumas. Nereikia norėti parašyti populiariausią knygą, nes populiarumą lemia ir sėkmė, ir netikėtumas – ne tik talentas. Geriau yra norėti parašyti tiesiog tikrą istoriją, kuria tiki.

– Paaugliai yra labai kritiška auditorija. Galbūt todėl tiek mažai autorių imasi kurti paaugliams? O galbūt rašytojai nerašo, nes paprasčiausiai bijo, kad knyga liks nepastebėta: juk šiandien paaugliai net per gatvę eina neatplėšdami akių nuo išmaniųjų įrenginių?

R.Š.: Kritikos bijoti nereikia, ji tik padeda. Ne veltui sakoma – džiaukis ne tais, kurie tave liaupsina ir giria, nes iš to jokios naudos, o dėkok Dievui už tuos, kurie tave peikia. Problemiška tai, kad daugelis kritiką priima asmeniškai arba suvokia ją kaip į asmenį, o ne į konkretų kūrinį nukreiptą dalyką. Paaugliai nėra kritiškesni už kitas skaitytojų grupes: galbūt jie tik linkę aiškiau išsakyti tai, ką galvoja.

Ir tikrai ne išmanieji įrenginiai kalti, kad knyga nepastebima. Jie galėtų, sakyčiau, netgi padėti. Juk ir išmaniuosiuose skaitomos knygos. Vyksta knygų sklaida, reklama. Ne mes esame technologijų įrankis, o jos – mūsų įrankiai. Taigi tegu ir būna.

A.C.: Rašant tiek vaikams, tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems, visuomet yra baimės ir rizikos, kad knyga liks nepastebėta ar neįvertinta. Prie pasakymo "jei gali nerašyti – nerašyk" pridurčiau ir "jei bijai rašyti – nerašyk". Rašant paaugliams nereikia vengti sunkių temų – išsiskyrimų, ligų, liūdesio, mirties. Paauglystė – be galo sudėtingas laikas, paaugliai domisi ne tik pirmąja meile, madingais drabužiais ir išmaniaisiais įrenginiais.

U.K.: Nesakyčiau, kad paaugliai kritiškesni už suaugusiuosius. Kaip ir nesakyčiau, kad jie labiau už suaugusiuosius prilipę prie išmaniųjų įrenginių. Visi mes, deja, prie jų prilipę, tad negalime kaltinti paauglių. Kai pakeliu akis oro uoste ar autobuse, visi esame įsmeigę akis į telefonus, aš ir pati jau porą metų nebepaleidžiu telefono iš rankų. Net jei pačiai tai nepatinka.

– Kas lemia tai, kad vaikams rašančių kūrėjų tikrai netrūksta, o paaugliai šiuo klausimu šiek tiek užmirštami?

R.Š.: Abejočiau, ar vaikų literatūros kūrėjų yra pakankamai. Tiksliau, pakankamai naujų, įdomių, savitų. Senieji autoriai dažnai eina savo pramintomis pėdomis ir niekuo nebenustebina, o nauji vardai ne visada pateisina savo ambicijas. Didelis mėgėjiškos literatūros srautas pasižymi amato neišmanymu – nevaldo kalbos, gramatikos, kirčių, neišmano teksto struktūros, kūriniams trūksta logikos, iliustracijos – kičinės ar atvirai mėgėjiškos. Taigi ir estetiškai bei meniškai vertingą vaikų literatūros knygą nėra lengva išrinkti. Paaugliai nėra užmiršti, tik, kaip sakoma, ne visi metai – derliaus metai. Jeigu šie – prastesni, kiti gali būti gausūs.

A.C.: Išties tradiciškai daugiau dėmesio skiriama vaikų literatūrai. Nepaisant, kad šiemet paauglių literatūrai neskirta nominacijų, manau, kad apie paauglių literatūrą kalbama vis garsiau, leidyklos jai skiria vis daugiau dėmesio, tad galiausiai daugės ir gerų, išliekamąją vertę turinčių kūrinių.

U.K.: Galbūt paaugliai – tiesiog dinamiškesnė auditorija. Jų mados, interesai keičiasi greičiau. Rašytojas turi nuolatos jausti, kuo gyvena dabartiniai paaugliai, kad galėtų parašyti jiems įdomią knygą, kai vaikai, atrodo, visada buvo panašūs.

– Kaip manote, rašant knygas jaunam žmogui, žengiančiam į suaugusiųjų pasaulį, reikėtų koncentruotis būtent tik į šią skaitytojų auditoriją, o galbūt riba tarp suaugusiųjų ir paauglių literatūros turi būti labai plonytė? Vis dėlto nemaža dalis suaugusiųjų skaito paaugliams skirtas knygas, ir atvirkščiai.

R.Š.: Nemanau. Juk ne visi vaikai vienodi. Vienas vos perskaito adaptuotą kūrinį, kitas to paties amžiaus vaikas gali puikiausiai praryti Ch.Dickensą ar V.Hugo. Ar netgi Dantę Alighieri. Ir paauglių literatūros nereikia įsivaizduoti kaip literatūros, skirtos ne visai protiškai įgaliam žmogui, parašytos atmestinai, nuolaidžiaujant. Visai gerai literatūrai, kad ir kokia ji būtų – vaikų, paauglių ar suaugusiųjų, būdinga ir griežta struktūra, ir logika, ir įvaldyta kalba, ir pagaliau – idėja, prasmė, koncepcija.

A.C.: Manau, nereikėtų kurti dirbtinių ribų tarp suaugusiųjų ir paauglių literatūros. Mano knyga "Niujorko respublika" priskirta paauglių literatūrai, bet tiek pat, jei ne daugiau, gerų atsiliepimų apie ją sulaukiau ir iš suaugusiųjų auditorijos. Toji riba išties plonytė, o geri kūriniai apskritai peržengia bet kokių žanrų ribas.

U.K.: Būdama paauglė skaičiau knygas suaugusiesiems. Dabar daug suaugusiųjų sako, kad jiems be galo patiko mano knyga paaugliams. Nemeluosiu, rašydama knygą paaugliams nemaniau, kad ją skaitys suaugusieji. Kai išleidi knygą, draugai ir giminės jaučiasi įsipareigoti ją perskaityti. O aš bandau atkalbėti: "Čia paaugliams, viskas gerai, neskaitykite." O jie perskaito ir sako, kad patiko. Tad nori nenori atrodo, kad riba labai plona. Manau, jei galbi apie vertybes, idėjas, tokia literatūra neturi sienų. Juk ir gera vaikų literatūra gali būti skaitoma suaugusiųjų.

– Kaip sudominti jauną žmogų savo tekstu? Kaip savo kūriniuose kalbėti apie paaugliui rūpimas temas, neįžeidžiant jo?

R.Š.: O gal geriau – įžeisti? Sukrėsti, supurtyti. Paglostyti prieš plauką. Gal tai būtų prasmingiau? Juk ką reikštų – "neįžeidžiant jo"? Ar paaugliui reikia meluoti? Apsimetinėti? Manyti, kad jis kažko nesupranta? Pataikauti jam? Juk paauglys – protingas skaitytojas. Jis visa tai puikiai nujaus: ir nuolaidžiavimą, ir melą. Vargu ar jis gerbs meluojantį rašytoją.

A.C.: Empatija yra vienas svarbiausių dalykų tiek literatūroje, tiek gyvenime. Reikia išdrįsti būti nuoširdžiam ir jautriam. Paaugliai atskiria ir įvertina autentišką rašymą, nekenčia bet kokio pamokslavimo.

U.K.: Nereikia jo mokyti. Nereikia jaustis už jį protingesniam. Bent man atrodo, kad tai pagrindinė taisyklė. Aš savo knyga neretai kaip tik norėjau pasakyti, kad čia suaugusieji dažnai nežino vieno ar kito dalyko. Gal dėl to suaugusieji ją ir skaito?

– Kiek jums, rašantiesiems, yra atviras paauglių gyvenimas?

R.Š.: Mano abu vaikai – paaugliai. Daug iš jų pasimokau. Pasisemiu.

A.C.: Kaip jau minėjau, vienas svarbiausių dalykų rašant yra empatija. Empatija atveria erdvę autentiškam, atviram, gyvam kalbėjimui. Mane įkvepia ir žavi toji trumpa lyg mirksnis paauglystės akimirka, kai iš vaiko tarsi pernakt tampama jaunuoliu, kai netenkama vaikystės nekaltumo, bet atrandamas suaugusiųjų pasaulis. Paieškos, atradimai, pirmieji kartai. Tai vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo tarpsnių, tapsmas pačiu savimi. Tai neišsenkantis įkvėpimo šaltinis, iš kurio gali gimti tiek fantastiškų istorijų.

U.K.: Su paaugliais turiu nemažai progų pabendrauti – nuo socialinių tinklų iki mokyklų ar stovyklų. Bet rašydama vis tiek bijojau: o gal nežinau? Gal ne taip? Gal jau nebesuprantu? Prieš siųsdama leidyklai knygą, nusiunčiau ir vienai paauglei. Kad pasitikrinčiau. Nesukritikavo, tad nusiraminau. Ir viename susitikime jaunas paauglys man padėkojo, kad pavaizdavau juos tokius, kokie jie yra iš tiesų. Man turbūt padeda mano palyginti jaunas amžius, nes paauglių pasaulis tikrai nėra toks atviras visiems. Turbūt dėl to paaugliams neretai rašo paauglius vaikus turintys tėvai arba mokytojo profesiją turintys rašytojai.

– Ar pastebite skirtumų tarp knygų paauglėms merginoms ir paaugliams vaikinams? Kokių?

R.Š.: Galbūt vaikinams labiau patinka dinamiški, kieti siužetai. Nuotykiai. Iniciacijos momentai. Merginoms – intymesnė, uždaresnė sfera, tarpusavio santykiai, jausmai ir pan. Bet tai šabloniška. Negaliu patvirtinti, kad tikrai taip yra. Man asmeniškai kur kas įdomiau, kai nuo šablonų nukrypstama.

A.C.: Esu už tai, kad dirbtinai kuriamų skirtumų ir lyčių supriešinimo būtų kuo mažiau – tiek gyvenime, tiek knygose.

U.K.: Sakyčiau, kad yra knygos paauglėms merginoms, ir knygos visiems paaugliams. Taip, knygos vaikinams labiau orientuotos į veiksmą, bet iš tiesų sunkiai sugalvoju knygą, kurią skaitytų tik vaikinai. Užtat merginoms skirtų knygų nors vežimu vežk – su pagrindine veikėja mergina, kuriai neretai nesiseka vieni ar kitai dalykai, ji savimi nepasitiki, jei patinka gražuolis, kuris joje įžvelgia kažką daugiau. Šį šabloną žinote. O man pačiai atrodo, kad skirtumų nėra. Abi mano knygos paaugliams buvo skaitomos tiek vienų, tiek kitų, netgi mieliau vaikinų, nepaisant to, kad pirmosios pagrindinė veikėja mergina. O juk rašydama maniau, kad ją atsivers tik merginos.

Manau, kad jei rašai ne šabloniškai, net jei rašai knygų merginoms pamėgta meilės tema, knygos neturi lyties. Netikiu, kad vyrai yra iš Marso, o moterys iš Veneros – gyvenime neturėjau jokių problemų suprasti vienų ar kitų. Nesutarimų pasitaiko, bet labiau dėl auginant girdėtų stereotipų, nei dėl esminių skirtumų.

2016 metų knygos rinkimai

Nuo 2005-ųjų rengiamuose Metų knygos rinkimuose šiemet dalyvauja 15 knygų trijose kategorijose.

Į Metų knygos vaikams titulą pretenduoja Jurgos Baltrukonytės „Filmukai“, Aido Jurašiaus „Akmenukų pasakos“, Nadios Kovaliovos „Meškis ir Žąsis“, Gendručio Morkūno „Traškančios žvaigždės“, Selemono Paltanavičiaus „Maži ežiuko sapnai“.

Knygos suaugusiesiems kategorijoje pristatytos Eugenijaus Ališankos „Empedoklio batas“, Danutės Kalinauskaitės „Skersvėjų namai“, Kęstučio Navako „Vyno kopija“, Violetos Palčinskaitės „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“, Rolando Rastausko „Trečias tomas“.

Poezijos knygos kategorijoje galima balsuoti už Eugenijaus Ališankos „Stuburo tik punktyrai“, Manto Balakausko „Roma“, Stasio Eidrigevičiaus „Giedanti gaidžio galva“, Dainiaus Gintalo „Adatos“, Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“.

Už labiausiai patikusią knygą balsuoti galima svetainėje http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt; e.paštu – [email protected]; paštu adresu:

„Metų knygos rinkimams“

Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Gedimino pr. 51, 413 kab.

01504 Vilnius

Balsuoti galima iki 2017 m. vasario 16 d. Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2017 m. vasarį.