Iš nuotraukos žvelgia ryškių taisyklingų veido bruožų, gilaus, skvarbaus žvilgsnio vyras. Čia jis žvelgia, yra gyvas, o jo veidas, net nepaisant nelietuviško gymio, kažkuo primena mūsų XX a. pradžios didžiuosius lietuvius, – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Joną Biliūną, Vincą Mykolaitį Putiną, o gal Vydūną? Atsispindi tokia pati asmenybės šviesa, valingas charakteris, magnetizmas. Kas buvo jis? Truputį literatas, literatūros tyrinėtojas, istorikas, vertėjas, prancūzų, austrų, šveicarų literatūros profesorius, VDU Visuotinės literatūros katedros vedėjas ir mokytojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, užburiantis oratorius, spaudos bendradarbis, muzikologas, diplomatas, blaivybės puoselėtojas, katalikiškų organizacijų kūrėjas ir stiprintojas, žmogus, ypač mylėjęs lietuvišką žodį. Jis domėjosi viskuo, jis barstė save viskam – kūrimui, vertimams, literatūros kūrinių analizei, bendravimui su studentais.

Dar ir šiandien Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Retų leidinių skyriuje galima rasti tarpukario Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studijų knygelių, kuriose pamatai dailiai suraitytą J.Ereto parašą su įvertinimu ir tam tikrą prierašą – komentarą.

Galima vardyti ir toliau, bet ir šio sąrašo užtenka, kad suvoktum, koks tai buvo įvairiapusis ir drauge fragmentiškas žmogus, išdalijęs save daugelyje sričių, bet iki dugno nepaniręs nei į vieną iš jų. Ir tada darosi akivaizdu, kad, įsižiūrėjus į kurią nors vieną J.Ereto veiklos sritį, galima panašiai, kaip keleriais metais už Eretą jaunesnis žurnalistas, literatūrologas Juozas Keliuotis (gerai pažinęs J.Eretą, juos siejo ir dalyvavimas "Šatrijos" draugijos veikloje) – visiškai kitokio charakterio, visiškai kitokio pobūdžio asmenybė – pažvelgti į tą jo veiklą kritiškai ir ironiškai? Štai kaip, pavyzdžiui, J.Keliuotis prisiminė J.Eretą, mąstydamas apie jo ir Salomėjos Nėries draugystę:

"Tai buvo triukšmingas katalikų veikėjas, nedaug turįs laiko rengtis universiteto paskaitoms, bet savo nepasiruošimą puikiai mokėjo pakeisti oratoriška retorika, jaudinančia patetika ir pompastišku patosu.

S.Nėris dėl savo jaunatviško nepatyrimo, dėl savo nerealistinio išauklėjimo nesugebėjo įžiūrėti šios retorikos dirbtinumo ir vis labiau juo žavėjosi. Draugavimasis prasidėjo dar 1926 m. rudenį. Jis ją pakviesdavo į kiną, nusivesdavo į "Metropolio" restoraną muzikos paklausyti.

Jis mėgo muziką ir kartkartėmis, užuot skaitęs paskaitas, į universiteto auditoriją atsigabendavo gramofoną, demonstruodavo daugiausia Bethoveno simfonijas ir jas patetiškai aiškindavo. S.Nėris irgi mėgo muziką ir J.Ereto pagalba Bethoveną pamėgo visam gyvenimui. Išoriškai buvo gražus, bet dirbtinių manierų ir pompastiško mandagumo. S.Nėriai tai tiko, ji, tokia nuoširdi ir natūrali, nebuvo suradusi būdų šifruoti kaukėto gyvenimo. J.Eretas buvo sulietuvėjęs ir vedęs labai paprastą, bet ramią ir geros širdies studentę Jokaitytę, artimą milijonierių Vailokaičių giminaitę." (Šaltinis – "Juozas Keliuotis apie Salomėją Nėrį", "XXI amžius".)

Čia išsakomas daugiau nei kritiškas požiūris, paryškinantis J.Ereto paviršutiniškumą ir net tas jo vyriškas grožis kito vyro apibūdinamas kaip "manieringas" ir "pompastiškas". Bet ar išties taip, ar išties J.Eretas būtent toks, koks iškyla J.Keliuočio prisiminimuose – patetiškas ir paviršutiniškas?

Atsiverti ir skaitai J.Ereto parašytą ir 1929 m., kai autoriui tebuvę viso labo 33 metai, studiją apie mistinę literatūrą "Heinrichas Seuse ir Elsbieta Stagel". Peržvelgi straipsnius spaudoje ir pamatai, kad dar anksčiau, 1927 m., "Naujojoje vaidilutėje" jau publikavo panašios tematikos straipsnį – "Mistika ir vokiečių moterys". Kokia dvasinė gelmė, prie kokių mistinių dvasinės patirties subtilybių prisiliesta, kokių moters emancipacijos aspektų ("Mistika yra pirmoji Europos moters emancipacija") ieškota ir aptikta. Kiek daug išstudijuota rengiant tokio pobūdžio monografiją. Ir supranti, kaip stipriai tyrinėtojas norom ar nenorom būna paveiktas tų dalykų, kuriuos jis tyrinėja, kad galų gale, jei tik yra pasirinkimo galimybė, tyrinėtojas imasi tokio tyrimo, kurio objektas yra artimiausias jam pačiam... Ir tada labai suabejoji ar ir visai nepatiki J.Keliuočiu, suprasdamas, kad žmogus, į kurį žvelgi, visada yra toks daugiabriaunis ir kaip labai žmogaus vertinimas priklauso nuo tavo paties žvilgsnio, nuo tavo paties matymo kampo, – į kurią vertinamojo asmenybės briauną atidžiau įsižiūrėsi. Kita vertus, pats J.Eretas visada sugebėdavo pastebėti, įvertinti svarbiausius Lietuvos kultūros žmones, parodyti, atkreipti visų dėmesį į jas. Pavyzdžiui, literatūrologė Dalia Jakaitė monografijoje "Šatrijos" draugija lietuvių literatūros istorijoje" atkreipė dėmesį į J.Ereto poziciją parenkant draugijai "Šatrijos" šūkį. Monografijoje minimas paties J.Ereto jau emigracijoje papasakotas iš jo sąmonės, tarsi fotografija, iškilęs prisiminimas: "Šalkauskis, visur siekdamas sintezės, ir šįkart parinkdamas šatrijiečiams šūkį, atsistojo viduryje, pasiūlydamas: menas – grožiui, grožis – gyvenimo tobulumui. Šioje formuluotėje užtinkame net tris mūsų kultūros įžymybes: pirmoje dalyje Putiną, antroje Jakštą ir centre abu jungiantį Šalkauskį."

Bet kokiu atveju kiekvienas klausimas, kiekvienas pastebėjimas gali iškelti daugybę klausimų, į kuriuos nebe visada bebus įmanoma atrasti atsakymų. Vis dėlto šiandien, minint 120-ąsias J.Ereto gimimo metines, ko gero, svarbesnis yra kitas klausimas, – ar šiandien mums dar svarbus J.Eretas? Ar jis, jo vardas, yra tik kažkoks tolimas, kone šimtmečio laiko dulkėmis nusėtas kažkada gyvenęs Lietuvai daug davęs žmogus, kultūros figūra, kuris prisimenamas tik tam tikru proginiu metu, kultūros istorikų, Lietuvos ir Šveicarijos kultūros ryšių puoselėtojų ir stiprintojų, ir drauge nebedaug kalbantis šiuolaikiniam jaunimui, studentams? Na, taip, jis buvo svarbus mūsų universitetui, Kaunui, Lietuvai, jis tiesė tiltus tarp Šveicarijos ir Lietuvos, jis buvo aktyvus išeivijoje, jis iki gyvenimo pabaigos jautėsi esąs beveik lietuvis ir kiek tik jo jėgos leido, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Na, taip, Lietuvoje, VDU galima rasti ne vieną J.Eretui skirtą atminimo ženklą, 100-osioms jo gimimo metinėms paminėti buvo VDU perduotas J.Ereto archyvas.

Bet kaip šiandien J.Eretas pažįstamas? Mąstant apie tai, iškyla geras pavyzdys apie jaunuolius, kurie nuolat klauso mėgstamų dainų, sukurtų pagal kažkieno tekstus, pagal eilėraščius, ir vis dėlto išdidžiai sako: aš poezija nesidomiu, aš eilėraščių neskaitau. Taip, neskaitai. Bet tu juos patiri, išgyveni net ir neskaitydamas. O kaip kone kasdien aš patiriu, nors ir neįsisąmonindamas, J.Eretą? Gal niekaip? Ir tai būtų neteisingas atsakymas. Bent vieną iš daugelio Ereto veiklos sričių primena jo veikla, susijusi su ELTA. Kasdien per radiją, televiziją, visoje žiniasklaidoje aš išgirstu frazę, kad žinios yra parengtos remiantis BNS (angl. Baltic News Service) ir ELTA pranešimais. Kaip iššifruoti patį trumpinį ELTA? Tai "Ereto Lietuvos telegramų agentūra", kurią jis 1920 m. ir įkūrė (būdamas tik 24 metų amžiaus) ir iki 1922 m. jai vadovavo. Bent jau taip, tokiu būdu, J.Eretą paminiu arba išgirstu jį minint kone kasdien. Taigi mano sąmonėje jis yra gyvas.

Prie vieno namo Šveicarijoje kabo toks užrašas: "Šiame name gyveno Šveicarijos sūnus Lietuvos patriotas Juozas Eretas". Skamba netikėtai. Kokį jungtuką tarp "Šveicarijos sūnus" ir "Lietuvos patriotas" norėtųsi dėti? Ir? Bet? "Ir" pabrėžtų jungtį, vienodą J.Ereto priklausymą ir Šveicarijai, ir Lietuvai, "bet" reikštų, kad jo asmenybė, jo nuveikti darbai yra aktualesni mums, lietuviams, jog jis, kaip apibūdino K.Keliuotis, buvo sulietuvėjęs. Kad ir kaip vertintume J.Eretą, visą jo veiklą, darbus ar net pačią asmenybę, tiesa negali būti kitokia: tai šveicaras, XX a. pradžioje nutiesęs vienus iš stipriausių, patvariausių tiltų tarp Lietuvos ir Šveicarijos, kurie vis dar patvarūs, tai šveicaras, kuris įkūrė Šveicarijos lietuvių draugiją, kuri ir šiandien gyva.