– Esi jaunosios kartos grafikos dizainerė, aktyviai prisidedanti prie skenografijos populiarinimo Lietuvoje. Neseniai Lietuvos švietimo muziejuje pristatei trečiąją personalinę skenogramų parodą „Portalas“. Minėjai, kad skenografija Tavo gyvenime atsirado netikėtai. Vis dėlto, kas Tave labiausiai žavi skenografijoje: ar tai, kaip naudojantis skaitytuvu atsiskleidžia daiktų formos, paviršiai, jų medžiagiškumas? O galbūt labiausiai įtraukia pats eksperimentavimo procesas?
– Skenografija mano gyvenime tikrai atsirado netikėtai, tačiau labai natūraliai įsiliejo į mano kūrybos lauką. Iš pradžių tai buvo techninis atradimas – optinis skaitytuvas, veikiantis ne kaip dokumentavimo įrankis, o kaip vaizdo kūrimo priemonė. Gana greitai supratau, kad šis metodas leidžia parodyti ne tik daiktų paviršių, bet ir pačią jų buvimo estetiką, iškeliant klausimus apie tapatybę, laikinumą ir matymo prigimtį. Vienas iš aspektų, mane labiausiai žavinčių skenografijoje, yra būtent tai, kaip, pasinaudojant skaitytuvu, išryškėja medžiagos materialumas, tekstūrų trapumas ir objektų buvimo laikinumas.
Optinio skaitytuvo skleidžiama šviesa neskuba atskleisti objekto iš išorės – ji liečia jį, skenuoja laiko ir šviesos judėjimą. Taip gimsta vaizdai, kurie nėra fotografija įprasta prasme, bet kaip sustabdytas buvimo pėdsakas – fragmentas, liekana, ženklas. Šis santykis su forma ir paviršiumi susijęs su tuo, ką Rolandas Barthesas vadino punctum – momentu, kai vaizdas paliečia ne tik akį, bet ir žiūrovo atmintį ar emociją. Skenogramose punctum atsiranda ne dėl aiškios kompozicijos, bet dėl netikėtai išryškėjusios tekstūros, trapios šviesos ribos, mikroskopinės detalės. Tokie momentai ir sudaro skenografijos įtaigumo esmę. Kita vertus, skenografija man yra labai stipri eksperimentavimo terpė. Ji reikalauja ne tik vizualinės intuicijos, bet ir techninio išmanymo, kantrybės, net improvizacijos. Objektai reaguoja į šviesą netikėtai, skenavimo greitis, medžiagos skaidrumas turi tiesioginę įtaką rezultatui. Čia nėra vietos automatizuotam procesui – kiekvienas vaizdas gimsta vienkartiniu, nepakartojamu gestu, o tai leidžia man kūryboje išlaikyti savitą meninę nežinomybę.
Skenografiją taip pat suvokiu kaip metaforą pažinimo procesui – žvilgsniui, kuris negali aprėpti visumos, bet gali paliesti skirtingas dalis. Tai glaudžiai susiję su šiuolaikinio žmogaus tapatybės samprata, kuri nėra baigtinė, o nuolat formuojasi, persikuria, kinta. Skenografija, fiksuodama tik laikinus tapatybės atspindžius, tampa puikia priemone tyrinėti būsenoms, kurios nėra galutinės, – jos tarpinės, efemeriškos. Taigi, mane skenografijoje žavi ir materialumas, ir procesiškumas, bet svarbiausia – ši technika leidžia vizualiai perteikti būsenas, kurios žodžiais sunkiai nusakomos. Tai kūrybos laukas, kuriame forma ir mintis susilieja per šviesą, laiką ir judesį.
– Debiutinėje parodoje „Rėva“ pagrindiniu objektu tapo skenuoti augalai, simbolizavę trapumą, laikinumą, laiko praeinamumą. Kompozicijos pasižymėjo minimalistine raiška. Naujausioje parodoje „Portalas“ tolsti nuo gamtiškumo – vietoj augalinių motyvų atsiranda vizualinės geometrinės kompozicijos, optiniai eksperimentai. Kas paskatino šį stilistinį ar konceptualų posūkį?
– Pereinant nuo augalo formos prie geometrinės struktūros mano kūryboje įvyko ne tik vizualinis posūkis, bet ir gilesnė teminė transformacija – nuo gamtos kontempliacijos prie vidinės būsenos architektūros tyrimo. Augalas „Rėvos“ darbuose buvo tarsi tapatybės metafora – trapus, gyvas, bet nuolat kintantis. „Portale“ norėjau tyrinėti tai, kas lieka, kai organika išnyksta, kai pasiliekame be aiškaus atspirties taško – tik su forma, šviesa ir erdve. Geometrinės struktūros ir šviesos manipuliacija man tapo būdu kalbėti apie neaiškią, efemerišką savastį. Šis virsmas iš dalies buvo įkvėptas šviesos ir erdvės meno judėjimo, kuriame menas veikia ne per objektą, o per jutiminį poveikį – šviesos ir erdvės lauko patirtį. Tai paskatino mane ieškoti ne to, ką rodyti, bet ką išgyvena žiūrovas. Būtent ši kryptis atvėrė kelią į naują, labiau percepcinę nei vaizdinę estetiką.
– Parodoje „Portalas“ akcentuoji tapatybės kaitos paiešką, pokytį, išsinėrimą. Devyniose skenogramose fiksuoji pereinamus virsmo momentus – kai naujoji tapatybė dar nėra aiški, apibrėžta ar visiškai užčiuopiama. Ką Tau reiškia tapatybės paieškos ir pokyčiai? Ar tai kelia nerimą?
– Tapatybės pokyčiai man yra ne kaip kryptingas judėjimas iš vienos aiškios būsenos į kitą, bet kaip buvimas nuolatinio virsmo lauke, kuriame orientyrai dažnai prarandami, o tapatybė tampa efemeriška, fragmentuota, daugiasluoksnė. Parodoje „Portalas“ šiuos pokyčius bandžiau vizualizuoti per devynias skenogramas, kuriose fiksuoju būsenas „tarp“: kai senoji savastis jau ištirpusi, o naujoji dar tik mezgasi. Tapatybė čia nėra duota – ji nuolat konstruojama ir dekonstruojama per kultūrinį kontekstą, patirtis ir savirefleksiją.
Ar tai kelia nerimą? Taip, neišvengiamai. Būti be apibrėžties – vadinasi, prarasti tvirto pagrindo pojūtį, išsinarplioti iš socialinių ar vidinių vaidmenų, kuriuose iki to momento ilgai gyvenai. Tačiau kartu tai ir išsilaisvinimas – galimybė atsiverti naujoms formoms, kurių dar nežinai, bet kurios jau egzistuoja kaip potencialas. Šis nerimas nėra destruktyvus – veikiau kūrybinis. Jis skatina klausti: kas aš esu be apibrėžimų? Ką reiškia keistis? Ar tapatybė gali būti laikina, iš dalies nematoma? Skenografijoje, kaip vizualioje praktikoje, randu kalbą šiems klausimams. Joje leidžiu tapatybei neatsiskleisti iki galo – būtent ta tarpinė būsena, įtampa tarp senos ir naujos formos, man atrodo pati įdomiausia, jautriausia ir autentiškiausia.
– Parodos atidarymo metu minėjai britų antropologą Victorą Turnerį, nagrinėjusį liminalumo sąvoką – slenksčio būseną, kai esi tarp dviejų etapų: jau atsiskyręs nuo senosios tapatybės, bet dar neįgijęs aiškios naujosios, netekęs tapatybės orientyrų. Minėjai, kad toks pereinamasis laikas Tau atrodo būtinas, nors gali būti skausmingas. Kaip Tu pati išgyvenai šį „Portalo“ etapą – ar jis Tau tapo išsilaisvinimu, ar galbūt kėlė kūrybinių abejonių?
– „Portalo“ laikotarpis man nebuvo vien tik kūrybos procesas – tai buvo egzistencinė būsena, kurioje reikėjo ne tiek sukurti vaizdą, kiek išbūti neišaiškintoje tapatybės zonoje. Remiuosi V. Turnerio knygos „Ritualinis procesas: struktūra ir antistruktūra“ teorija, kurioje liminalumas apibūdinamas kaip pereinamoji būsena – kai žmogus jau palieka senąją tapatybę, bet dar nėra įtvirtinęs naujosios. Tai slenkstis, neturintis aiškių kontūrų, bet turintis transformacinę galią.
Ši būsena yra paradoksali: viena vertus, ji yra nežinoma ir nepatogi ar net destabilizuojanti, nes ištirpsta įprasti orientyrai – tiek asmeniniai, tiek kūrybiniai. Kita vertus, ji labai turtinga – būtent šiame „tarp“ lauke įvyksta vidinis pokytis. Galiausiai „Portalo“ ciklas tapo ne kūrinio užbaigimu, o patvirtinimu, kad tarpinė būsena gali būti ne silpnumo ženklas, bet gilaus pokyčio vieta. Būtent todėl ši paroda buvo svarbiausia ne savo rezultatu, o tuo, kad leido išbūti tapatybės virsmo stadijoje – sąmoningai, pažeidžiamai, bet autentiškai.
– Esi sakiusi, kad Tave įkvepia šviesos ir erdvės meno judėjimas, ypač Jameso Turrello kūryba. Jo milžiniškos instaliacijos išsiskiria stipriu jutiminiu poveikiu – žiūrovai panyra į šviesos ir erdvės kuriamą iliuziją, netikrumo pojūtį. Ko sieki kaip kūrėja – ką norėtum, kad žiūrovas išgyventų žvelgdamas į Tavo darbus?
– Mane tai įkvepia, nes šis judėjimas pirmiausia kreipiasi ne į objektą, o į žmogaus pojūčius, kūną, buvimą erdvėje. J. Turrello kūriniai nesiūlo žiūrėti – jie siūlo patirti. Tarsi šviesa veiktų kaip erdvinis pojūtis, o ne vizualinė informacija. Man artima šios krypties idėja – kad menas gali būti ne vaizduojamas, o išgyvenamas.
Savo darbuose irgi stengiuosi sukurti ne tik kompoziciją, bet erdvinę sąmonės būseną, į kurią žiūrovas įžengia. Nors skenogramos yra plokštumos, jos man reiškia vizualinius slenksčius, per kuriuos pereinama į gilesnį savęs reflektavimą – ne fizinę erdvę, bet vidinį lauką, kuriame tapatybė, atmintis, jausmai tampa neaiškūs, trapūs. Norėčiau, kad žiūrovas, žvelgdamas į mano darbus, neskubėtų jų interpretuoti ar suprasti, o leistų sau nežinoti – kaip tamsoje, kai akys pamažu prisitaiko prie šviesos. Noriu, kad žiūrėjimas taptų patyrimu, buvimu, pasilikimu „tarp“ erdvėje, net jei tik akimirkai. Skenografijos technika, kurią naudoju kurdama darbus, savaime kviečia sulėtėti: vaizdas gimsta lėtai, šviesos juosta slenka per daiktus, palikdama jų pėdsakus ne kaip kopiją, bet kaip atmintį. Žiūrovui šis procesas lieka nematomas, bet jo rezultatas – tai laiko ir buvimo atspaudas, kuris, tikiuosi, rezonuoja su asmenine žiūrovo patirtimi.
– Menotyrininkė Agota Bričkutė, rašydama apie „Portalą“, pabrėžė technikų, kuriomis atlikti darbai, unikalumą – skenografijos, grafinių formų daugiasluoksnio jungimo ir risografijos derinį. Kaip vertini techninius eksperimentus savo kūryboje – ar tai Tau svarbus kūrybinės raiškos būdas?
– Techniniai eksperimentai man yra neatskiriama kūrybos proceso dalis – ne kaip atsitiktiniai bandymai, o kaip kūrybinio mąstymo forma, leidžianti ne tik kurti vaizdą, bet ir mąstyti pasitelkiant medžiagą, šviesą, technologiją. Skenografija pati savaime yra eksperimentinė praktika – ji reikalauja nuolatinio reagavimo į šviesos judėjimą, objekto medžiagiškumą, skenavimo aparato apribojimus. Tai procesas, kuriame techninė paklaida tampa estetine galimybe, o vaizdo gimimas – nuolatine atradimų būsena.
Ši techninė tąsa atsiskleidžia ir parodoje „Portalas“. Skenogramos sąmoningai derinamos su grafinėmis formomis, kurios veikia kaip geometriniai struktūriniai karkasai, įrėminantys ar trikdantys optinį suvokimą. Kartu naudoju risografijos spaudos techniką, ieškodama būdo, kaip perkelti skaitmeninį šviesos įrašą į fizišką, taktilinę plokštumą, kur spalvų sluoksniavimas tampa skenuotos šviesos pėdsakų vizualiniu tęsiniu. Risografijos netikslumas ar mikroskopiniai spalvų poslinkiai leidžia įkūnyti efemeriškumą, neišbaigtumą, trapumą, kurią gvildenu ir teminiu lygmeniu. Kitaip tariant, forma ir turinys čia veikia kartu – vizualinis eksperimentas yra ir tapatybės metafora. Tad technika man nėra tik priemonė – ji struktūruoja idėjinę eigą, o eksperimentas tampa dialogu tarp idėjos ir medžiagos, kur galutinis rezultatas niekada nėra iš anksto žinomas. Šis neapibrėžtumas man ypač svarbus – tai erdvė, kurioje atsiranda tikrumas be aiškumo, struktūra be užbaigtumo.
Naujausi komentarai