Vokiško kino dienos (VKD), be kasmečių kino naujienų iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos, šįkart pristatė ir keletą programos naujovių: nebylios kino klasikos seansą su gyvai atliekama muzika ("Muzikinė kino programa") ir režisieriaus Andreaso Dreseno retrospektyvą. Nebylusis Fridricho Wilhelmo Murnau filmas "Faustas" ("Faust – Eine deutsche Volkssage", 1926 m.) įgarsintas medijų menininko Thomo Könerio (Vokietija) Kaune ir pradėjo šį renginį.

Praeities dulkes nupūtus

Minia žiūrovų, susirinkusi į kino centre "Romuva" rodomą nespalvotą ir seną filmą, tarsi liudijo laikui nepavaldžią meno kūrinio lemtį, galbūt toks sėkmingas pavyzdys paskatins ir kitus Lietuvos kino festivalius atverti nebylaus kino lobyną? Tiesa, tam, kad suprastum, jog kūrinys visiškai nepaseno, kartais pravartu jį pamatyti kitaip. Tokią galimybę suteikė į Kauną atvykęs žinomas elektroninės muzikos kompozitorius ir audiovizualinių medijų menininkas Th.Köneris, kuris "Faustą" įgarsino savo sukurta kompozicija, užsakyta Luvro muziejaus.

Po didžiulės filmų ("Nosferatu" ir "Paskutinis žmogus") sėkmės F.W.Murnau turėjo neribotą kūrybinę laisvę ir galimybes statyti filmą apie mokslininką Faustą (akt. Gösta Ekmanas), kuriam amžiną jaunystę mainais už sielą pažada Mefistofelis (akt. Emilis Janningsas).

Statydamas "Faustą" režisierius daugiausia rėmėsi Johanno Wolfgango Goethe's kūriniu, vis dėlto tai ganėtinai laisva šio kūrinio ekranizacija. Režisierius į filmo siužetą įtraukė ir liaudies pasakojimų, ir Christopherio Marlow "Daktaro Fausto istorijos" detalių. Filmo kadrus, scenografiją ir apšvietimą įkvėpė senųjų dailės meistrų, tokių kaip Rembranto van Rijno ir Albrechto Dürerio grafikos bei tapybos darbai, atpažįstami Kasparo Davido Frydricho paveikslų motyvai.

"Faustas" – vienas įspūdingiausių kartu ir paskutiniųjų vokiškojo ekspresionistinio kino darbų, beveik visas filmas vyksta tamsoje ir šešėliuose, jame gausu aštrių formų bei įkypų kameros rakursų, novatoriškų specialiųjų efektų. Pasak kino kritiko Béla Balazso, ekspresionistinis kinas tarsi nuo daiktų ir tradicinio mąstymo nutraukia šydą ir "joks kitas menas nesugeba taip gerai išreikšti šio daiktų veidą kaip kinas".

Priešingai klasikinei garso sampratai kine: gera muzika, kurios negirdėti, Th.Könerio muzika ne tik sudėliojo akcentus ir valdė dėmesį, bet kaip ir filmas, kurio kiekvieną kadrą galima eksponuoti tarsi paveikslą, pati yra savarankiška ir verta atidaus įsiklausymo. Skirtingai nuo senosios muzikos, puikiai akompanuojančios, bet kartu ir uždedančios F.W.Murnau filmui seniai praėjusios epochos antspaudą; avangardinis Th.Könerio garso takelis drąsiai jį interpretuoja, nupučia nuo jo muziejines dulkes ir prikelia šiuolaikiniam žvilgsniui.

Žemo dažnio pratisais elektroniniais garsais, jų struktūromis atlikėjas perteikia neramią, slogią kūrinio nuotaiką, akcentuoja ryškiausią, vertėtų sakyti, tamsiausią filmo leitmotyvą: Mefistofelio, arba tiesiog blogio, neribotą galią žmogui. Reti aukštesnių dažnių garsai (stuksenimai, kaukštelėjimai, skimbčiojimai) lydi siužeto lemiamus momentus ir posūkius.

Th.Könerio žemi gaudesiai leidžiasi ir kyla, lėtai klajoja tarsi į šaltą, dulkėtą tamsą įsmukęs spindulys, tįstantis ir besimainantis. Pasak J.W.Goethe's, "kur šviesa ryškiausia, ten šešėliai yra giliausi", tačiau be tamsos nebūtų kur rastis šviesai, šviesa gyvena tamsos kertelėse ir yra, gali būti už ją stipresnė. Faustas įsimyli Gretchen (akt. Camilla Horn). Nors jų meilei nelemta išsipildyti, ji išgelbėja įsimylėjėlių sielas. Mefistofelis įveikiamas akinančia liepsna virtusio nedidelio, vos pastebimo meilės spindulio.

Negriūvančios tikrovės sienos

Šiek tiek pakeitus šiemetį VKD šūkį "istorijos, slypinčios detalėse", gautume tam tikro istorinio žanro paribiuose egzistuojančio kino apibūdinimą, kai praėjęs laikas perteikiamas netiesiogiai, jam atsispindint filmo detalėse. Retrospektyvoje rodytuose A.Dreseno filmuose aptinkame ne tik ryškių veikėjų bei jų gyvenimą nušviečiančių pasakojimų, bet ir per veikėjų kasdienybę pajaučiame svarbų šalies, visuomenės, kurioje jie gyvena, laikotarpį – dažniausiai iki ir netrukus po Berlyno sienos griuvimo. A.Dreseno filmų herojai, kaip ir jis pats, gimsta vienoje Vokietijoje, gyvena, myli ir nekenčia jau kitoje.

Nors jo filmų temos skiriasi, visus juos vienija smalsus, stebėtojiškas ir šiek tiek ironiškas autoriaus žvilgsnis į filmų veikėjų – viduriniosios klasės miestiečių, romantiškų maksimalistų, žavių nevykėlių kasdienybę. A.Dresenui daugiau rūpi atmosfera ir tai, ką jaučia veikėjai negu tiksli, fotografinė laikotarpio rekonstrukcija. Realizmas jam yra tiesos kalbėjimas, jos atradimas per kiną.

Naujausio filmo "Kai mes svajojom" ("Als wir träumten", 2015 m.), veikėjai – maištaujantys vaikinai, draugų būrys, gyvenantis Leipcige, veiksmas – po Berlyno sienos griūties sunykus senai santvarkai, nuvirtus prievarta skiepytiems idealams, atsivėrus naujoms, dar nežinomoms galimybėms. Režisierius ryškiais štrichais vaizduoja prieštaringas veikėjų asmenybes (muštynės, narkotikai, meilė, neapykanta) dinamiškai perteikia svaigią juos apėmusią nuotaiką, žiūrovas panardinamas į atmosferą, pasak A.Dreseno, panašią į pagirias, po kurių visiems (taip pat ir žiūrovams) tenka išsiblaivyti ir susidurti su kitokia realybe.

Filmo veikėjai yra tarsi antrieji numeriai: daug siekiantys ir svajojantys, norintys būti patys geriausi – pirmi, tačiau liekantys toje pačioje, arba dar blogesnėje vietoje negu iš pradžių. Jų charakteriai atrodo neišplėtoti, paviršutiniški, nes toks yra ir jų gyvenimas, dideliu greičiu riedantis paviršiumi ir skaudžiai susiduriantis su tikrovės siena.

Pienas, viskis ir degtinė

Ne kitaip sekasi ir filmo "Viskis ir degtinė" ("Whisky mit Wodka", 2009 m.) veikėjams – profesionalių kino aktorių komandai ir režisieriui statantiems istorinę melodramą. Veiksmas sukasi apie charizmatišką, bet taurelės nevengiantį pagrindinį aktorių, rizikuojantį savo elgesiu sužlugdyti projektą. Filmo veikėjai slapta įsimyli ir apgaudinėja antrąsias puses, nors visi susirinkę tam, kad sukurtų vieną bendrą tiesą, vadinamą kinu, darbui, kuriam prireikia daug dublių, pastangų ir net pagrindinio aktoriaus antrininko. Nors geriausiais atvejais kino ir gyvenimo susitikimas baigiasi tiesa, neretai ji turi kitą veidą. Ryškiausias tokios dviprasmybės pavyzdys šiame filme: per televiziją rodoma pieno reklama, kai tuo metu joje vaidinantis aktorius realybėje sėdi bare prie degtinės ir viskio buteliais nukrauto stalo.

Anot A.Dreseno, jo filmų pasaulis ir veikėjai yra dirbtiniai, bet tai nereiškia, kad jie neturi nieko bendra su tikru gyvenimu. Dauguma jų atsiduria sudėtingose situacijose, pvz., buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos mokytojas įkalintas rūsyje dviejų sutrikusių paauglių filme "Keičiant odą" ("Raus aus der Haut", 1997 m.), prirakintas prie lovos permąsto savo neįgyvendintas svajones, lojalumą valdžiai, tuščiai iššvaistytą gyvenimą. Ne ką daugiau pasistūmėja ir jo pagrobėjai, kad pasiektų tai, ko jiems reikia, griauna savo ir kitų gyvenimus, bet taip ir nepasiekia pirminio tikslo, nes ne viskas nuo jų priklauso, galbūt tos svajonės visai ne jiems skirtos ar tiesiog to nevertos.

Pagrindinėje programoje kita (be jaunimo komedijų ir veiksmo filmų) ryški tema buvo darbai, reflektuojantys totalitarinių XX a. santvarkų padarinius kelioms žmonių kartoms. Apie gyvenimą komunistinėje Nikolajaus Čaušesku Rumunijoje ir režimų sukeliamą nenugalimą ilgalaikį baimės jausmą dokumentiniame filme "Baimės abėcėlė" ("Alphabet der Angst", rež. John Albert Jansen, 2015 m.) kalba rašytoja, Nobelio premijos laureatė Herta Müller.

Virtualūs susitikimai

Šį filmą Kaune organizatoriai rodė tuo pat metu, kaip ir kitą XX a. istorinius kataklizmus tyrinėjantį dokumentinį darbą "Vakarykštis sniegas" ("Schnee von gestern", rež. Yael Reuveny, 2013 m.), kuriam dalis žiūrovų teikė pirmenybę ir dėl to, kad buvo atvykusi lietuviškų šaknų turinti filmo režisierė Y.Reuveny.

Savo pirmajam filmui Vokietijoje gyvenanti Izraelio režisierė Y.Reuveny ėmėsi sudėtingos temos – holokausto ir užduoties – atsakyti į nuo vaikystės kamavusį klausimą, kodėl iš Vilniaus žydų šeimos kilusi jos močiutė Michla po karo taip ir nesusitiko su savo mylimu broliu Faivke, kurį visi manė esant žuvusį.

Režisierė sužino, kad Vokietijos lageryje išgyvenęs, šeimos ieškojęs ir nesuradęs, pavardę pakeitęs Faivkė (tapo Peteriu Schwarzu) gyveno Šlybene – ten pat, kur ir kentėjo. Istorijos vėtros mėtomas, tik nuotraukose ir prisiminimuose išlikęs filmo atsiradimą paskatinęs veikėjas, tarsi vienas vokiečių rašytojo Winfriedo Georgo Sebaldo herojų – savo vietos netekęs išeivis, likęs įprastinės, viską paaiškinančios ir suskirstančios istorijos paraštėse. Tačiau skirtingai nuo savo atminties naštos palūžtančių W.G.Sebaldo herojų, P.Schwarzas-Faivke sukūrė naują laimingą šeimą, jo artimais draugais tapo buvę vokiečių kareiviai, o savo vaikams, dabar kalbantiems prieš kamerą, jis mažai teužsimindavo apie praeitį.

Brolis taip ir nesusitiko su seserimi, bet filme virtualiai susitinka net trys kartos, matome tai vieno, tai kito pasisakymus, nuomones, prisiminimus. Kol kas dar nepažįstantys, vienas kito nematę giminaičiai pasitelkus montažą užmezga pirmą netiesioginį dialogą, pokalbiai ir susitikimai švytuoja tarp skirtingų vietų – Izraelio, Vokietijos, Lietuvos, Lenkijos valstybių. Ir tarp skirtingų laikų – senosios kartos prisiminimus ir fotografijų albumus keičia jaunimo lūkesčiai ir ateities planai. Galiausiai įvyksta tikroji akistata, o mums lieka daugybė neatsakytų klausimų, kuriuos užduoda mirusieji.

Režisierė pasirinko ilgą, per tris kartas besitęsiantį klausimų ir atsakymų kelią, savo atradimams ji suteikė standartinę formą. Pokalbiai apie holokaustą, karą, žmonijos žiaurumą rodant visai su tuo nesusijusius buities daiktus arba lėkščių plovimą, tarsi viską subuitina, paverčia paprastu šeimos reikalu, nors kartu ir paliudija, kad tai yra ne tik amžini, bet ir nuo mažų dienų, kasdien, nuolatos vienaip ar kitaip žmonijai neduodantys ramybės klausimai. Dėl to VKD ir matėme tiek daug su atmintimi ir istorija susijusių filmų.