Scenoje ne naujokas
Pirmą kartą Kyrylos balsas Lietuvoje suskambo baigiantis balandžiui. Tąsyk Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusiame paramos koncerte „Vienybės jėga“ vienuolikmetis scena dalijosi kartu su atlikėju Merūnu.
Praėjus daugiau nei pusmečiui, jaunasis talentas ir vėl lenkėsi publikai, tiesa, labiau kamerinėje aplinkoje – Kauno valstybinėje filharmonijoje. Minint prieš 36-erius metus įvykusią Černobylio katastrofą ir dramatiškus jos padarinius, Kanadoje gyvenantis graikų kilmės kompozitorius Christos Hatzis sukūrė didingą kantatą „Wormwood (Chornobyl)“, skirtą įvykusios nelaimės aukoms atminti ir perspėti apie niekur nedingstančią atominės energetikos grėsmę. Kantatos premjera įvyko prieš šešiolika metų Toronto „Roy Thompson“ salėje. Kūrinį atliko bosas ir baritonas Pavlo Hunka, keletas mišrių chorų ir vienas ryškiausių Kanados kamerinės muzikos ansamblių „Gryphon Trio“. Lapkričiui perkopus į antrą pusę šis kūrinys suskambo Europoje, Lietuvoje, Kaune, baritono Andriaus Apšegos, vokalisto Manto Jankavičiaus ir laikiną prieglobstį Lietuvoje radusio diskanto iš Ukrainos Kyrylos Dernovo lūpose.
Tandemas: vienuolikmečio ir Merūno duetas nepaliko abejingų. / T. Dernovos nuotr.
„Ne visi žino, kas yra diskantas. Tai pats aukščiausias vaikiškas balsas, analogiškas moteriškam sopranui“, – tiksliai, tarsi iš vadovėlio, terminą apibūdinęs Kyryla leido nuspėti, kad muzikoje jis tikrai ne naujokas.
Ukrainoje apie tokią galimybę mes negalėjome net pasvajoti.
Jaudulys – laikinas
Su berniuku ir jo mama Tetiana Dernova susitikome likus valandai iki generalinės repeticijos ir dienai iki kantatos pristatymo publikai Kauno valstybinėje filharmonijoje. Lenkdamas pirštus Kyryla skaičiavo, kad pasiklausyti jo tądien atvyks bent kelios dešimtys žmonių, kurie per ganėtinai trumpą laiką tapo labai artimi – klasiokai, mokytojos, šeima, suteikusi prieglobstį.
„Dabar labiau galvoju ne apie rytojų, o apie šią dieną. Generalinėje repeticijoje turiu pasirodyti labai gerai. Ar jaudinuosi? Žinoma, bet mama, kiek žinau, jaudinasi dar labiau už mane“, – Kyryla patikino, kad širdį kutenantis jaudulys tėra laikina būsena.
Išgyventi ją padeda ne gilus kvėpavimas ar kokie nors ritualai, o malonios mintys apie skanėstą, kuris laukia po pasirodymo, arba kokį nors mielą, mamos pažadėtą niekutį. Kai užlipa ant scenos, jaudulio nelieka nė pėdsako. Tada berniukas mėgaujasi akimirka ir tuo, ką daro.
„Kartais skaičiuoju priešais stovinčius žmones, o kartais jų net nepastebiu. Žinoma, būna ir taip, kad jų nematau dėl techninių dalykų, tokių kaip iš po scenos virstantys dūmai ar ryškios šviesos“, – šypsojosi jaunasis solistas.
Dainavo nuo mažens
Kyrylos mama pasakojo, kad jos sūnus dainuoti pradėjo dar visai mažas. Tiesa, moteris tuomet nekreipė dėmesio. Manė, kad tai laikinas etapas, kurį pereina visi vaikai.
„Sunku pasakyti, iš ko jis paveldėjo muzikalumą ir tokį puikų balsą. Mano mama dainuodavo užstalėje su giminaičiais ir draugėmis. Kyrylos tėtis taip pat buvo susijęs su muzika. Ruošėsi studijuoti akademijoje, bet egzamino dieną trimitą paslėpė spintelėje ir nusprendė stoti kitur“, – pasakojo T. Dernova.
Kai Kyryla ėmė lankyti vidurinę mokyklą, o iš jos grįžti su pastabomis, Tetiana susimąstė, ar tik muzika, be kurios neapsieina sūnus, nebus didysis jo pašaukimas?
„Mokytojos skundėsi ne dėl to, kad jis mušasi per pertraukas, o dėl to, kad pamokų metu dainuoja. Taip, dainuoja“, – pečiais gūžtelėjo T. Dernova.
Mokesčių inspektore dirbusi moteris neturėjo sąlygų sūnaus vežioti į muzikos mokyklą, todėl rado mokytoją, kuri sutiko dirbti su juo privačiai, savo studijoje. Tai, anot Tetianos, buvo geriausias sprendimas ne tik dėl laiko taupymo ir vietos patogumo.
„Mano sūnus mėgsta dėmesį. Savaime suprantama, kad muzikos mokykloje jo tiek nebūtų gavęs, nes ten ne vienas vaikas grupėje, o keliolika. Dirbdama individualiai, visą savo dėmesį mokytoja sutelkė į Kyrylą. Jam tai patiko“, – T. Dernova su šypsena prisiminė pirmąjį susitikimą su vokalo pedagoge ir jos klausimą būsimam auklėtiniui. – Svitlana pasiteiravo, kodėl Kyryla nori dainuoti. Jis labai ramiai atsakė: todėl, kad mano balsas gražus. Mokytoja nusišypsojo ir atšovė: dar pasižiūrėsime, koks tas balsas.“
Jau netrukus Svitlana suprato, kad į jos rankas papuolė tikras talentas, todėl, kai sykį Kirylas sumanė mesti dainavimą ir lankyti futbolą, mokytoja meldė to nedaryti.
Dėkingi geradariams
Berniukas paklausė ir nesiliovė dainuoti. Dainavo jis net ir tada, kai dėl pandemijos teko užsidaryti savo namuose.
„Kaip ir dauguma, mes sukomės iš padėties – dirbome per nuotolį. Žinoma, buvo labai nepatogu, nes garsas vėluodavo. Kažkaip ištempėme, ačiū Dievui“, – tada T. Dernova dar nenutuokė, kad karantinas – ne blogiausias scenarijus.
Likimas: nors širdys plyšta dėl įvykių Ukrainoje, Kyryla ir Tetiana džiaugiasi, kad šiuo metu yra Lietuvoje. (Regimanto Zakšensko nuotr.)
Kai gyvenimas, atrodo, ėmė grįžti į savas vėžias, šalyje prasidėjo karas. Iš Zaporižios kilusi moteris su sūnumi nusprendė nieko nelaukti ir palikti šalį. Susikrovę nediduką lagaminą slaptu traukiniu pirmiausia jie atvyko į Lvovą, iš ten – į Varšuvą, o galiausiai ir į Lietuvą, Kauną.
„Užsiregistravome ukrainiečių registracijos centre ir iškart gavome namus. Pastogę mums suteikė nuostabūs žmonės. Jie mus ir pasiėmė iš centro“, – T. Dernova dėkojo visiems geradariams, kurie jai ir jos sūnui Kaune leido pasijausti kaip namuose. Nuo pavasario lankė Jono ir Petro Vileišių mokyklą, dabar Kyryla drauge su kitais ukrainiečiais eina į „Herojaus“ mokyklą. Vienuolikmetis du kartus per savaitę per nuotolį susitinka su savo pirmąją muzikos mokytoja Svitlana, kuri liko Ukrainoje, ir tiek pat kartų eina į „Tylos“ muzikos studiją, kur gauna nemokamas vokalo pamokas.
„Noriu padėkoti studijos direktorei Virginijai Unguraitytei-Levickienei ir su Kyryla dirbančiai studijos vokalo mokytojai Natalijai Kesminienei už nemokamas pamokas, begalinį atsidavimą ir visas scenas, kurias jos atvėrė Kyrylai. Ukrainoje apie tokią galimybę negalėjome net pasvajoti, o čia gavome tiek daug“, – T. Dernova vylėsi, kad muzikos žinios, kurias sūnus įgis Lietuvoje, taps tramplinu tolesnei jo karjerai. Tik apie ją Tetiana dabar mažiausiai galvoja. Jau devintą mėnesį Lietuvoje skaičiuojanti moteris labiau už viską laukia karo pabaigos ir dienos, kai galės grįžti į savo gimtuosius namus, kuriuos buvo priversta palikti.
„Žinoma, kad pasiilgau. Ten viskas sava. Net akmenėlis, kuris guli ant žemės“, – giliai atsiduso moteris.
Saugo savo balsą
Apie ką svajoja Kyryla? Apie sniego pusnis iki kelių, šerkšno apipieštus daugiabučių langus, žvaigždėtą dangų, artėjančias Kalėdas, nykštukų dovanas, draugų šurmulį prie žaliaskarės.
T. Dernovos nuotr.
„Svajoju apie didžiąją sceną. Norėčiau būti garsus operos solistas. Tiesa, kūriniai, kuriuos dabar atlieku, labiau primena popmuziką, bet viskas prieš akis, – Kyryla prasitarė daug dirbantis, kad jo svajonė virstų realybe, o balsas skambėtų geriau nei kitų jaunųjų atlikėjų. – Po kiekvieno pasirodymo žiūriu vaizdo įrašą, analizuoju klaidas. Žinau, kad kiti to nedaro, o man patinka. Prieš kiekvieną pamoką atlieku apšilimo pratimus. Stengiuosi neperšalti ir saugau savo balsą. Pakilusi temperatūra dar nieko tokio, ji man netrukdo dainuoti, bet užkimti negaliu.“
Todėl atvėsus orams mama Kyrylą rengia keliais sluoksniais drabužių, apvynioja storu šaliku ir uždeda kepurę. Taip apsimuturiavęs jis atkeliavo į redakciją.
„Jį dabar saugau kaip porcelianinę lėlę. Užkimimas greit nepraeina, todėl negalime rizikuoti koncertu ir tolesnėmis pamokomis“, – stipriai apkabinusi savo vienturtį, Tetiana po koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje žadėjo padaryti tą patį, o tada tesėti pažadą ir palepinti skania vakariene ar ypatingu desertu.
