Ilgus metus Birutės Strakšienės vadovaujamas Prancūzų kultūros centras Kaune buvo remiamas Prancūzijos ambasados, tačiau šiemet prancūzų kalbą ir šios šalies istoriją pamilę kauniečiai liko be paramos. Vertindami kauniečių indėlį frankofonijai, pagalbos ranką ištiesė Prancūzijos asociacijų „Lietuva-Prancūzija“ koordinacinė taryba.

Be dovanos, G. Dutertre'as Kauno frankofonams skaitė jau dešimtą paskaitą. Šį kartą – apie Klaipėdos kraštą ir jo sąsajas su Prancūzija. Tai ne pirmos Lietuvos ir Prancūzijos istorijos sąsajų paieškos: G. Dutertre'as yra išleidęs ir knygą "Prancūzai Lietuvos istorijoje", skirtą mūsų šalies tūkstantmečiui paminėti, jo plunksnai priklauso ir gidas po Kauną, kuris dalijamas į mūsų miestą atvykusiems prancūzams.

Dėl indėlio į Kauno frankofonus ir bendrą abiejų šalių istorijos kūrimą, 24 metus veikiančio Prancūzų kultūros centro vadovė B.Strakšienė svečią vadina tarnaujančiu riteriu, nes jei tik kauniečiams prireikia pagalbos, jis visuomet ištiesia ranką.

Šiuos žodžius patvirtina vien faktas, kad į kauniečių rengiamus frankofonijos mėnesio renginius G. Dutertre'as jau penktą kartą atvyko už savo lėšas – vien tam, kad galėtų pamatyti draugais tapusius kauniečius ir dar kartą įkvėpti lietuviško oro.

Kuo Kaunas taip sužavėjo G. Dutertre'ą, kad šis nė neslepia noro galiausiai persikraustyti? Apie prancūzišką meilę Kaunui – pokalbis su G. Dutertre'u.

– Koks buvo pirmasis įspūdis pamačius Lietuvą?

– Iš pradžių čia vykau kaip turistas. Esu pulkininkas leitenantas, tad daug šalių teko aplankyti. 2005 m. apsigyvenau Vilniuje, tačiau neturėjau aiškaus plano, kaip bus. Metus Vilniaus universitete mokiausi lietuvių kalbos ir tada nusprendžiau domėtis Lietuvos istorija, kiek prancūzai jai darė įtakos, tad 2006 m. pradėjau rašyti knygą, 2009 m. ją baigiau.

Jei vieną kartą atvyksti į Lietuvą, tai arba neišvyksti, arba išvyksti ją pamilęs.

– Kodėl pradėjote rašyti knygą apie Lietuvą?

– Dažniausiai prancūzai nieko nežino apie Lietuvą, nežino šios šalies. Nežino, kad Lietuva turi istoriją, kuri tęsiasi nuo XIII a. Kai prancūzui pasakai, kad XV a. Lietuva buvo pati didžiausia Europos valstybė, jie paprastai labai nustemba. Kadangi mylėjau Lietuvą, norėjau, kad ji atrastų savo vertę.

– Iš kur sentimentai mūsų šaliai?

– Jei vieną kartą atvyksti į Lietuvą, tai arba neišvyksti, arba išvyksti ją pamilęs. Mūsų koordinacinės tarybos prezidentė labai gražiai sako, kad jei mes nenorime pasilikti Lietuvoje, geriau į ją nevažiuoti, nes vieną kartą atvykus, jūs jau nebegalėsite išvykti. Ir dabar malonu į Lietuvą atvykti, ypač į Kauną, nes Prancūzų kultūros centre malonu matyti savo draugus, kurie skleidžia frankofoniją.

Pirmą kartą atvažiavau visai atsitiktinai, be šeimos, nebuvo nė istorinių žinių. Kai pradėjau dirbti Prancūzijos ambasadoje Lietuvoje, meilė šaliai augo. 2012-aisiais buvo minimas Napaleono persikėlimo per Nemuną šimtmetis, įvyko didelis renginys Kaune, tad teko bendradarbiauti ir su Kauno miesto savivaldybe, ir su prancūzais, tad ryšys dar labiau sustiprėjo.

– Už šį renginį bei didelį indėlį į Kauno ir Lietuvos istorijos puoselėjimą jums buvo įteiktas Kauno miesto Santakos garbės ženklas. Ką suteikė toks įvertinimas?

– Aš esu turėjęs visokių apdovanojimų, tačiau už tokį kuklų indėlį gavau miesto medalį. Tai veikia dvigubai. Aš labai didžiavausi, ir tai suteikė dar didesnį norą dirbti.

– Jūs visada į Lietuvą važiuojate už savo pinigus.

– Niekada niekas mano kelionės nefinansavo. Dabar atvykau į Rygą, iš jos – į Lietuvą. Rygoje taip pat esu savanoris: esu atsakingas už Prancūzijos dalyvavimą nepriklausomos Latvijos šimtmečio paminėjime.

– Koks šių metų vizito į Kauną tikslas?

– Esu pasirinkęs bendrą lietuvių ir prancūzų istorijos temą. Šiemet pasirinkau lietuvių sukilimą Klaipėdoje 1920-1923 m., nes tuomet miestas buvo vadinamas Mėmeliu ir Antantės pavedimu čia buvo Prancūzijos kariuomenė. Tai buvo vienintelis kartas, kai Lietuva su Prancūzija kariavo. Beje, lietuviai laimėjo.

Nors yra daug apie tai rašyta, aš pats Istoriniame gynybos skyriuje ieškojau archyvų. Domėjausi Klaipėdoje buvusiu 21-uoju batalionu. Radau žygių ir operacijų žurnalą, kuriame buvo viskas detaliai aprašyta. Tad čia mano surinkta medžiaga.

– KTU prancūzų kultūros centrui įteiksite paramą. Kaip ją gavote?

– Jau kokius dvejus ar trejus metus Vasario 16-ąją minime Lietuvos Ambasadoje. Kadangi Prancūzijos ambasada atsisakė remti Kauno frankofonus, visuotiniame draugystės su Lietuva asociacijų susirinkime vienbalsiai nutarėme skirti pinigų, kad ir toliau Kaune prancūzų kultūros centras galėtų veikti, nes be finansavimo jis sunyktų.

Į šį visuotinį Koordinacinės tarybos susirinkimą buvo pakviesti kai kurie buvę Prancūzijos ambasadoriai Lietuvoje ir Lietuvos ambasadoriai Prancūzijoje. Kadangi visi vieningai balsavo „už“, tai reiškia, kad Kauno frankofonai ir jų vadovė Birutė gerai žinomi Prancūzijoje. Kauniečiai – mūsų draugai. Siunčiame spaudos apžvalgas apie frankofoninius renginius Kaune, tad visos asociacijos žino šią veiklą.

– Kas pačiame Kaune jums labiausiai patinka?

– Staiga pagalvojus apie Kauną, iškyla Nemuno ir Neries santaka, kadangi ten yra Senamiestis, ir ši vieta susijusi su istorija. Kartu tai ir garbės ženklas. Jei rimčiau, kai mąstau apie Kauną, man norisi galvoti apie Romą Kalantą.

Kai dar gyvenau Vilniuje, Kaunas atrodė tiesiog provincijos miestas. Man jis iš pradžių nedarė didelio įspūdžio. Bet paprastai miestas tampa kitoks, kai jame turi pažįstamų žmonių, jis pasidaro labiau savas. Dabar skirtumas didžiulis. Kai aš atvažiuoju į Kauną, asociacijos moterys mane bučiuoja, visi mane pažįsta, tad jaučiuosi savas ir pas savus. Dabar jau daug kam ne paslaptis, kad ankščiau ar vėliau aš atvyksiu ir apsigyvensiu Kaune.

– Ar nebus gaila palikti Prancūzijos?

– Ne. Europa – mūsų bendri namai, tad galima pasirinkti, kur įsikurti. Aš beveik visas Europos šalis žinau, tad galiu palyginti. Galėčiau nebent rinktis tarp Lietuvos ir Latvijos, bet Lietuvoje, o ypač – Kaune aš turiu daugiausia draugų.