PARODŲ SALĖSE
Autoironiška piligrimo kelionė tęsiasi
Klaipėdiečiui tapytojui Vidui Pinkevičiui nereikia „imti“ atostogų, keliems mėnesiams nuo pasaulio užsidaryti savo studijoje ir atsidėti vien kūrybai, kad pasiruoštų parodai. Jo dirbtuvėse pilna paveikslų, šiuo metu, anot dailininko, – jau gal kokie trys tūkstančiai. Ir tapyti jis eina kasdien – lyg į darbą, kuriam atsidavęs kaip tikras fanatas, – tapo intensyviai, o kai pritrūksta drobės, ima popierių ir piešia... Kūrybinis procesas nenutrūksta net savaitgaliais.
Taigi parodai Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerijoje“ tapytojui beliko atrinkti paveikslus – norėjo iš naujausių, nutapytų arba pertapytų jau šiemet. Sprendžiant iš jų, anot V. Pinkevičiaus tapybos žinovų, senųjų jos gerbėjų, autoriaus braižas mažai kuo pasikeitęs, nuo savojo kelio jis „nenuklydęs“. Ir pats sako todėl parodą pavadinęs „Kelyje“. Gal tik joje eksponuojamuose V. Pinkevičiaus paveiksluose atsiradę dar daugiau improvizacijos ir laisvės, daugiau stilistinio bei tematinio lengvumo, kurį suteikia autoriaus ištobulinta meistrystė ir platus koloristinis diapazonas. Tapytojas savo paveiksluose kaip koks nepavargstantis piligrimas rytą vakarą toliau keliauja pievomis ir laukais, klausydamasis paukščių klegėjimo, įsižiūrėdamas į sutiktųjų veidus, autoironiškai įsiklausydamas į save, vis žaismingiau interpretuodamas „sunkiasvores“ biblines temas. Ką betapytų – paprastus žmones, karalius, pusiau mitologines būtybes, dramblius ar pavasarį parskridusius paukščius, nuolat iš V. Pinkevičiaus paveikslų ataidi kelionės stebuklo motyvas. Jis ekspresionistiškai gyvas, nervingas, kupinas egzistencinės įtampos ir kartu atsirandantis labai natūraliai, kaip aktyvizuotų dailininko jausenų išraiška. Tas motyvas, tos jausenos užburia, įtraukia ir žiūrovą. Nuo V. Pinkevičiaus paveikslų sunku atsitraukti, juose esama kažkokios paslaptingos, magnetizuojančios jėgos. Tokia pasižymi stipri, gera, laisva ir tik pati sau vergaujanti tapyba.
Naujausi komentarai