Kodėl išgąsdino, gal pradžiugino? Juk naujausia knyga rašytojo gerbėjams – malonus susitikimas su pastabiu, šmaikščiu tekstu. Betgi žodis "testamentas" dvelkia užuomina į amžiną atsisveikinimą. Jeigu taip, tai dvyliktoji kauniečio humoristo J.Gimberio knyga, sumuojanti rašytojo kūrybinio darbo trisdešimtmetį, gali būti paskutinė? O juk netrukus septyniasdešimtmetį švęsiančio aštrialiežuvio autoriaus dosjė puošia tik trys literatūros premijos, bet nėra nacionalinės, kitų apdovanojimų. Tai argi laikas atsisveikinti? Pokštas, ir tiek.

Visagalio žodžio valdovas

Pats J.Gimberis nelinkęs šia tema atvirai kalbėti, nors ir paaiškina, kad humoristinių tekstų kūrimas – tam tikra savigyna, padedanti jam pačiam išgyventi gyvenimiškus nepatogumus, lėkštas situacijas, chamizmą, o paradoksali, nestandartinė išraiška juokinga padaro visiškai nelinksmą situaciją, nesvarbu, ar kalbėtume apie būtį, ar apie buitį.

Klasikinė satyra J.Gimberiui atrodo per sausa, tiesmuka, feljetono žanras irgi jo neprisijaukino, nors ketino rinktis žurnalisto profesiją. Turėjo ir kitų svajonių: norėjo būti sportininku, jūrininku, kino režisieriumi, bandė piešti karikatūras. Jei laikas pasisuktų atgal, kandusis humoristas studijuotų lingvistiką. Tokios mintys, matyt, kyla ne tik iš įgimtos kalbinės klausos. Per daugelį metų subrendo įsitikinimas, kad žodis gali viską. Prie šios nuostatos prisidėjo ir nuoseklus darbas vertimų baruose – išverstos dvi dešimtys knygų. Tarp jų – ir pamėgtųjų autorių: Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo "Aukso veršis" ir "Dvylika kėdžių", Michailo Bulgakovo "Baltoji gvardija", aštuoni Aleksandros Marininos detektyvai.

Žodžio visagalybę patvirtina ir saviti aforizmai "notabenės", prakalbos. Jos pralinksmina skaitytoją absurdiškumu, įgimtas autoriaus pastabumas padeda suvokti ir aplinkos komiškumą, ir angažuotų žmonių poelgių ir žodžių alogiškumą, bravūriškosios visuomenės dalies ribotumą. J.Gimberio tekstai priverčia ne tik pastebėti šiuos dalykus, iš jų pasijuokti, o pasijuokus susigriebti: "Broliai, čia visai nejuokinga, greičiau – baisu."
"Kartais, kai pavyksta gera žodžių kombinacija, kai jų kaktomuša padeda išgauti komišką efektą, sukikenu", – prisipažįsta J.Gimberis, paklaustas, ar pats dažnai juokiasi iš to, ką parašo.

J.Gimberiui priskirtina ir kelių terminų autorystė. Tik jo raštuose gali rasti  filosofą namudininką, erškėtspyglius, sužinoti, kaip veikia šaldytuvo traukos dėsnis ir panašiai.
Socialinės įžvalgos – vertybė, nes supranti, kad humoristiniai tekstai kuriami iš gyvenimo realijų, arba, kaip sako klasikai, juokaujame iš liūdesio.

Pasitikrina publikos emocijomis

Teksto poveikis geriausiai patikrinamas susitikimuose su skaitytojais. Kartais tai būna visai netikėta patirtis. "Prekybos bazėje skaitau, skaitau ir susigriebiu, kad publika gali įsižeisti. O susirinkusieji kvatojasi: "Čia ne apie mus", – pasakė man po susitikimo. Paradoksas, kad humoristiniuose tekstuose turtingieji savęs neatpažįsta. Bet visų blogiausia, kai į tekstą visiškai nereaguoja, tada imu galvoti, kad kažkas ne taip", – pastebi J.Gimberis.

Rašytojas sako tapęs ramesnis, nesijuokia iš pakelto piršto, bet pastebi, kad minties juokui žmonės nėra pribrendę. Tokios brandos turėtų turėti ir paskutinės, atsiprašau, naujausios J.Gimberio knygos skaitytojai. Pirmojoje jos dalyje – indėnų gyvenimo kasdienybė, antrojoje – 617 aforizmų.

Skaitytojas turėtų "Papashos testamentą" skaityti neskubėdamas. Tada supras, kad indėnų gyvenimo kasdienybė įtartinai panaši į mūsiškę. Tačiau autoriaus pasiūlytas sąlygiškumas leidžia į veiksmą žvelgti iš atstumo, o tada, kaip žinia, geriau matai ir supranti. Imi suprasti, kad indėnas Romusis Kuinas, sėdintis prie laiką ryjančios Žydrosios Skylės – televizoriaus, yra savotiškas autoriaus antrininkas. Kitose knygose toks antrininkas buvo Juga Mišiuginas, dabar sužinome, kad dukters paragintas ateity Romusis Kuinas ketina būti Pacifistu.

Vis dėlto didžiausia šių tekstų vertybė – ne sąmojo laidymas, o giluminė jų prasmė. Tada suvoki, kad skaitai intelektualaus, gyvenimą gerai pažįstančio rašytojo tekstus, kurių išorinis lengvumas savaip apsaugo skaitantįjį – J.Gimberis įsitikinęs, kad juokdamasis gali didesnę naštą pakelti.

Ištraukos iš "Papashos testamento"

36
Į tokius pareiškimus, kaip – "koks geras šiandien oras", "ale lyja ir lyja", "na, ir vėjas naktį pūtė" – geriausia atsakyti: "Ką jūs sakot!" Pašnekovui tai gali būti malonu.

167
Jei tavęs paklaustų, kodėl tu šiandien be kaklaraiščio, atsakyk – užtai galbūt aš kojas nusiplovęs.

176
Atsargiau, brangieji, su menu. Menų būna visokių – karo menas, kulinarijos, demagogijos – nuo meno galima nukentėti. Menas išgyventi – štai kur tikrasis menas. Likti gyvam, vulgariai tariant. Visa kita – pavidalai…

181
Aš irgi mėgstu kalbėti lietuviškai, bet medinė piela yra "piela", o ne "pjūklas".

305
Ką dar moka vyriausybė? Įvesti mokesčius. Ką dar? Įvesti mokesčius. Ką dar? Įvesti mokesčius. Ką dar? Įvesti… O išvesti moka? Ne, išvesti mokesčių nemoka. Tik iš proto.

333
Kad ir ką ten daktarai, filosofai ir mėgėjai kalbėtų – tinginiauti yra geriau.

454
Nežinau, kodėl vieni rašo, o kiti skaito. Gal neturi ką veikti?

494
Būdavo, prie rusų važiuodavom į tolimas keliones-ekskursijas. Į Samarkandą, Taliną, Sankt Peterburgą… Žodžiu, į užsienį. Būdavo, dar neišvažiavai, o jau atkimšta. Pradėdavom gert vos įsėdę į autobusą. Kodėl – dar ir dabar nesuprantu. Lyg būtum iš narkologinio paleistas. Lyg nuo grandinės nutrūkęs. Lyg nebūtum ir taip jau padoriai atsigėręs. Bet taip būdavo… Parvažiuoji ir nežinai, iš kur. Nes išvažiuodamas buvai beveik be sąmonės, nuvažiavęs – absoliučiai, parvažiavęs vėl beveik be. Kur buvai?.. Ką matei?.. Kas pasakys?..
Todėl neklauskit, ar buvau Paryžiuje.

614
Tikintys, kad žemė apvali, teneklausia, kur ritasi pasaulis.