Berlyne gyvenanti ir kurianti lietuvė Almyra Weigel išsiskiria eksperimentinės tekstilės darbais. Savo darbuose naudoja netradicines medijas – klijus, laidus. Viena išskirtinių jos darbų charakteristikų – personaliai išugdyta karštų klijų technika.

Naujausiuose kūriniuose, kuriems būdingas šiuolaikiškas turinys ir technika, ji ieško sąsajų su kultūrine ir visuomenine tradicija, priimdama, atspindėdama ir plėtodama šios tradicijos perteiktas formas, turinį ir stereotipus. Šio atspindžio branduolys – žmogaus kūnas ir jį gaubiantys drabužiai.

Nepailstanti naujovių ieškotoja, įžvalgi ir abejingų savo darbams nepaliekanti kūrėja – bienalės „Tekstilė'11“ viešnia. Kaune jos darbai bus pristatyti ir atskirai, ir bendrame performanse, sukurtame su choreografe Birute Letukaite.

– Jūsų kūryba aprašoma įvairiapusiškai. Kaip apibūdintumėte ją pati?

– Man mano pačios kūryba įdomi eksperimentais, nesibaigiančiais medžiaginiais ir technologiniais ieškojimais, trapumu, proceso išgyvenimu, temų paprastumu.

– Jūsų darbai pritraukia nemažą auditoriją gerbėjų ir, žinoma, yra vertinami labai teigiamai.

– Aš kuriu materijoje tik tada, kai pajuntu, kad darbas man pačiai bus įdomus tiek idėjine, tiek technologine prasme per visą procesą. Man patinka matyti savo naujus kūrinius, aš jais džiaugiuosi. Po kurio laiko jie man jau pabosta – taip, kaip ir drabužiai. Tada džiugina naujos parodos: kai jas eksponuoju vis naujose erdvėse, atsiranda netikėtų ir įdomių dialogų su erdve.

– Ar esate kritiška pati sau ir savo kūrybai?

– Manau, kad esu kritiška ir sau, ir savo darbams.

– Kaip reaguojate į kritiką? Ar priimate ją?

– Labai mėgstu kritiką, tik gaila, kad žiūrovai ne visada išdrįsta išsakyti neigiamus atsiliepimus, o teigiamų jau esu daug girdėjusi. Priimu kritiką, bet neleidžiu jai daryti įtakos mano kūrybai daugiau, nei man norisi.

– Jūsų darbai išsiskiria savo modernia forma, sulieta su tradicijomis. Iš kur semiatės minčių ir naujų idėjų?

– Mintys ir idėjos skraido erdvėje, aš turiu jas tik išsirinkti. Pagavusi pritraukti arčiau savęs ir ilgai mąstyti. Tiesiog sėdėti ir galvoti. Tokia būna kūrinių gimimo pradžia. Po to galvoju jau ir eidama, ir atlikdama bet kokį veiksmą – jau būnu pati jų pagauta.

– Kas jus įkvepia kurti?

– Tikriausiai mane įkvepia kurti visa aplinka, daiktai, prekės parduotuvėse, tiksliau, įdomios medžiagos, kurios ragina mane eksperimentuoti. Aišku, ir toji pagrindinė mintis: ką dar sugebėčiau, be kūrybos, daryti savame pasaulyje?

– Kaip į šį klausimą atsakote jūs?

– Atsakymo į tai nerandu iki šiol.

– Ar visada pavyksta įgyvendinti savo susikurtą viziją? Ar pavyksta visuomenei atskleisti ir parodyti tai, ką norite?

– Kūrybos procesas vyksta kartais lengviau, kartais sunkiau. Bet dirbu tol, kol esu patenkinta kūrinio rezultatu. Žinau, kad tada teigiamą energiją perduosiu ir kitiems.

– Kaip jums pavyksta sulieti meną, kultūrą ir visuomenės tradicijas į visumą?

– Aš viską sujungiu į vieną visumą – į gyvenimą. Tai vyksta savaime, be jokių pastangų tai daryti. Kad tai vyktų, reikia mums patiems atsiverti, ir kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis sakė: „Gyventi plačiai atvertomis akimis viskam, kas gražu.“

– Ko siekiate savo kūryba?

– Pirmiausia darau tai, kas man pačiai įdomu ir estetiškai priimtina. Temas stengiuosi pasirinkti šiuolaikiškas, kas kiekvienam žiūrovui artima ir suprantama. Aš nepataikauju, tikriausiai taip pati mąstau... Man patinka įvairios žiūrovų interpretacijos viena ar kita tema. Juk esame visi skirtingi ir kūrinius priimame savaip. Man tik svarbu, kad žiūrovo akys atpažintų sau pažįstama vaizdinį, kuris skatintų jį toliau mąstyti.

– Paskutiniai jūsų darbai susiję su žmogumi, jo išore. Kodėl tokios temos?

– Temos apie žmogų, kūną, drabužį labai senos, kaip ir pasaulis. Gal kartais nuobodžios, bet visuomet aktualios. Kol egzistuos žmonija, tol bus ir noras apie ją kalbėti. O išorė – vidaus atspindys – taip pat sena tiesa, kuri visuomet aktuali.

– Kurdama savo darbų ciklą „Savaitėlė“, „Kasdieninė duona“ ir triptiką „Iš prijuosčių serijos: Jaunamartė, Kirpėja, Namų šeimininkė“, rėmėtės svarbiu tradiciniu tautinių lietuvių drabužių elementu – prijuoste. Kodėl?

– Prijuostė, kaip drabužis ar tautinio kostiumo dalis, labai mane sudomino. Tai įvyko tuo metu, kai pati nuolat sukiojausi virtuvėje, turėjau mažą kūdikį ir pradėjau kuruoti Lietuvos tekstilės parodą Berlyne. Namų šeimininkės vaidmuo ir meno ilgesys tapo mano kasdienybe tam tikrą laiką. Tuo metu ir sukūriau pirmąsias prijuostes „Iš prijuosčių serijos: Jaunamartė, Kirpėja, Namų šeimininkė". Giliau pasidomėjus prijuosčių tema, mane labai įkvėpė mintis, kad anksčiau moteris, nešiodama tautinį kostiumą, be prijuostės neišeidavo iš namų, nes tikėjo, kad prijuostė saugo jos sielą nuo blogo aplinkos poveikio. Šis svarbus tradicinis, tautinių drabužių elementas su savo semantine prasme ir paskatino mane toliau kurti seriją objektų aktualiomis šiuolaikinės moters temomis. Kuriant šį projektą turėjau puikią galimybę atrasti gausybę technologinių tyrinėjimų naudojant karštus klijus, kurie ilgą laiką buvo pamėgta mano darbų medžiaga.

– Ar ateityje siejate savo gyvenimą su Lietuva?

– Su Lietuva mano gyvenimas yra neatsiejamas – tiek praeityje, tiek ateityje.

Ačiū už pokalbį.

Daugiau Almyros Weigel kūrinių galite pamatyti čia: http://www.almyraweigel.de/objekte.html