Seka senelio pėdomis

45-erius bendro gyvenimo metus skaičiuojantys B. ir R.Beinariai yra trijų dukrų ir trijų sūnų tėvai. Vyriausias poros sūnus Robertas tapo profesionaliu obojininku, o vyriausia dukra Karolina – smuikininke. Smuiko specialybę pasirinko ir Klementina, Gertrūdą patraukė altas. Jauniausias sūnus Martynas – baritonas, Muzikinio teatro solistas. Gyvenimo su muzika nesusiejo tik sūnus Paulius, kurio kelias pakrypo į informacinių technologijų mokslus. Vis dėlto pastaruoju metu jis pradėjo didžėjauti renginiuose.

Muzikos genas Beinarių giminėje keliauja iš kartos į kartą – šeimos galvos R.Beinario tėvas Pranciškus Beinaris buvo ilgametis Kauno arkikatedros bazilikos vargonininkas.

Muzikali Beinarių šeima nevengia kartu koncertuoti ir pasirodyti kultūriniuose renginiuose. Vaikai su antrosiomis pusėmis ir anūkais muzikavo ir spalio 16 d. vykusiame B.Beinarienės poezijos knygos „Jausmų mozaika“ pristatyme.

Jei būčiau švietimo ministrė, mokyklose įvesčiau privalomą pamoką apie šeimos sampratą, vaikų auginimą, tėvų pareigas.

„Tarpusavyje pajuokaujame, kad mažai betrūksta iki šeimyninio orkestro sukūrimo, – šypsosi pašnekovė. – Vyriausio sūnaus Roberto žmona Vaida – kompozitorė, tad jau yra kam orkestrui muziką rašyti. Dainas rašo ir joms tekstus kuria ir sūnus Martynas, kurio žmona Skaistė – pianistė. Dukros Gertrūdos vyras Laimis, kaip ir ji pati, groja altu. Sūnus Paulius su marčia Vytaute, šeimoje garsėjančia nuostabiais rankdarbiais, augina smuikininkę dukrą Pauliną. Tad muzikantų mūsų giminėje tikrai netrūksta.“

Svarbu ugdyti talentus

B.Beinarienė pripažįsta, kad visiems drauge susiburti koncertuoti nelengva – visi turi darbus, šeimas, suplanuotus asmeninius koncertus ir kitus įsipareigojimus. Tačiau šeimynai pavyksta nutaikyti progų. Kovo mėnesį šeima koncertavo Kauno valstybinėje filharmonijoje. Karantino metu per interneto platformas rengė virtualiuosius koncertus.

„Mano vyras Robertas turi gražų balsą. Jis ilgai liūdėjo, kad, būdamas vyriausias iš penkių vaikų šeimoje, vienintelis taip ir nesimokė muzikos. Todėl šiandien mėgaujasi savo vaikų, žentų, marčių ir anūkų pasirodymais, stengiasi jų nepraleisti. Kai šalia nėra dukters Klementinos vyro, profesionalaus fotografo ir operatoriaus Pauliaus, Robertas taip pat perima šias pareigas. Žento Pauliaus nuotraukos puošia visus mūsų koncertinius plakatus. Uolus šeimos koncertų lankytojas ir gerbėjas yra ir vyriausios dukters Karolinos vyras Romas, laisvalaikiu kuriantis animacinius filmukus vaikams“, – pasakoja B.Beinarienė.

Pasak jos, atžalos savo muzikalumą ėmė rodyti nuo pat mažų dienų. Vos tik išmokę garsais reikšti nuotaiką, vaikai jau niūniuodavo filmukuose girdėtas melodijas. Tai pastebėję tėvai ėmė skatinti vaikus muzikuoti, nuvedė į muzikos mokyklą.

„Esu įsitikinusi – jei tėvai jau pastebi Dievo vaikams suteiktą talentą, jokiu būdu negalima jo ignoruoti. Atrodo, kad su vyru priėmėme teisingą sprendimą, nes šiandien jau suaugę vaikai labai džiaugiasi gavę galimybę žengti muzikos keliu. Muzikantu netapo tik sūnus Paulius, nors jis labai gražiai grojo gitara ir dainavo. Galbūt padarėme klaidą paauglystėje jam leidę apleisti muziką, vėliau sūnus dar ilgai gailėjosi nutraukęs muzikavimą“, – atvirauja pašnekovė.

Įkvėpimas eilėms – iš gyvenimo

Užauginusi visą būrį muzikantų, ir pati B.Beinarienė – meniškos sielos. Moteris rašo eiles, kurias įkvepia gamtos grožis, žmonių tarpusavio santykiai, meilė ir tiesiog pats gyvenimas. Sukaupusi nemažą eilėraščių pluoštą, pašnekovė išleido poezijos knygą „Jausmų mozaika“.

„Būdama moksleivė už tėvų duotas kapeikas bandelėms knygynuose pirkdavau poezijos knygelių. Jau mokyklos suole bandžiau rašyti eilėraščius, siųsdavau juos į vaikams skirtą žurnalą „Genys“. Vieną eilėraštį išspausdino“, – pasakoja ji. – Kūrybos neapleidau ir gimus vaikams. Rašydavau atžalas suguldžiusi pietų pogulio ar nakties miego, jiems žaidžiant ar išėjus į mokyklą. Įkvėpimo ilgai ieškoti nereikia, jo suteikia besikeičiantys metų laikai, svarbūs gyvenimo įvykiai. Esu parašiusi po eilėraštį kiekvienam savo ką tik gimusiam vaikui, eiles rašau ir anūkams. Mano eilės paprastos, mėgėjiškos, bet išties išjaustos. Kiekvienas eilėraštis – lyg kūdikis. Nuglostytas, numylėtas, dešimtis kartų tobulintas.“

Jautrios prigimties šešių vaikų mama pasakoja pagal specialybę esanti inžinierė mechanikė. Tiesa, tokį darbą teko dirbti labai trumpai. B.Beinarienė juokiasi niekada nebuvusi technikos žmogumi, jos nedomino mechanizmai, krumpliaračiai ar sraigtai. Kur kas labiau viliojo gamta, muzika, dailė, fotografija. Nuo mokyklos laikų svajojo apie mokytojos darbą, įsivaizdavo save rugsėjo pirmąją grįžtančią namo su glėbiu gėlių. Tačiau tėvai jaunos merginos negalėjo išleisti studijuoti į Vilnių, nes tam nebuvo lėšų.

„Trejus metus padirbusi inžiniere mechanike, labai lengvai specialybę pakeičiau ir tapau tiesiog mama. Tik vėliau, jau vaikams paaugus, įsidarbinau vadybininke langų įmonėje, kurioje dirbu iki šiol“, – atskleidžia ji.

Pakerėjo akordeono garsai

Nors B.Beinarienė netapo muzikante, ji pasakoja dar jauna buvusi pakerėta akordeono garsų. Pašnekovės vaikystė prabėgo Žaliakalnio medinuke, kurio antrame aukšte buvo įsikūrusi jos šeima.

„Ilgais vasaros vakarais iš gretimo namo dažnai girdėdavosi akordeono muzika. Ją išgirdusi iš karto praverdavau langus. Sustingusi klausydavausi „Suliko“, „Ko liūdi, berželi, ko liūdi?“, norėdama tik vieno – kad muzika kuo ilgiau skambėtų, – prisimena pašnekovė. – Akordeono skambesys patiko ir mano mamai. Vieną vakarą ji ilgai kuždėjosi su tėčiu, kol pagaliau manęs paklausė, ar nenorėčiau groti akordeonu. Iš pradžių nepatikėjau tuo, ką išgirdau. Kad mama nepersigalvotų, ištariau: taip! taip! Gyvenome varganai, tik po daugelio metų supratau, ką tėvams tuomet reiškė toks brangus pirkinys. Jie man nupirko 120-ies bosų rusišką akordeoną. O aš buvau tik penktokėlė. Visų pirma, buvo sunku tampyti jo dumples. Kai, įdėjusi į futliarą, bandydavau jį pakelti ar panešti, būdavo dar sunkiau.“

Iš pradžių ją groti mokė vaikinas, kuris buvo priimtas gyventi viename iš trijų šeimos būsto kambarių. Atvažiavęs iš provincijos, jis mokėsi Kauno J.Gruodžio konservatorijoje, akordeono klasėje.

„Vis dėlto berniokas greitai ėmė mėgautis laisve ir įniko į išgertuves. Dažnai pamokų nebūdavo, nes mano mokytojas vos pastovėdavo ant kojų. Tuo metu tėvai atsidėkodami už pamokas iš jo neėmė pusės sumos už nuomą. Pamatę, kas vyksta, liepė viską susirinkti ir išeiti, – prisimena senus įvykius B.Beinarienė. – Tada pradėjau lankyti akordeono būrelį tuomečiuose Pionierių ir moksleivių rūmuose ant Parodos kalno. Būrelyje galėdavau groti su ten turimu akordeonu, tačiau į koncertus reikėdavo vežtis savo instrumentą. Tėvai dirbo, nebūdavo kam mane palydėti. Pačiai reikėdavo nusinešti akordeoną stačiais koridoriaus laiptais žemyn. Tada su juo eidavau kone visa gatve, kol pasiekdavau autobusų stotelę. Akordeoną įkelti į autobusą paprastai padėdavo kas nors iš laukiančių stotelėje. Visi stebėdavosi: tokia maža mergaitė, o tokį didelį akordeoną tempia!“

Vertybės: muzikalios Beinarių šeimos nariai stengiasi kuo daugiau laiko leisti drauge – kartu mini šventes, rengia šeimyninius koncertus. / P. Dautarto nuotr.

Lankydama būrelį B.Beinarienė išmoko groti pamėgtus kūrinius: „Suliko“ ir ,,Ko liūdi, berželi, ko liūdi“. Noras groti buvo didelis, bet instrumento būta per sunkaus. Tad galiausiai Birutė nutraukė muzikos pamokas.

Ištekėjusi Birutė pateko į šeimą, kur muzikos garsai tiesiog liejosi per kraštus. Ji pasakoja labai retai paimdavusi akordeoną į rankas, nes gėdijosi savo mėgėjiško grojimo. „Mums gyvenant pas vyro tėvus, galėjau mėgautis fortepijono, smuiko, birbynės ir vokalo garsais, kurie supo mūsų šeimą. Vėliau, kai vieną po kito savo vaikus ėmėme leisti į muzikos mokyklą, man vėl teko susidurti su muzikos pasauliu. Mokyklos laikais įgytos muzikos žinios tuomet man labai pasitarnavo. Šiandien akordeonas vis dar su manimi, tik paslėptas už spintų. Kartais jis pravirksta nuostabiais garsais, bet taip būna retai“, – šypteli pašnekovė.

Meilė gimė mokyklos suole

B.Beinarienė didelę šeimyną vadina ne tik dovana, bet ir iššūkiu. Juk neužtenka vaikų aprengti ir pamaitinti, reikia jiems perduoti ir svarbias vertybes.

„Jei būčiau švietimo ministrė, mokyklose įvesčiau privalomą pamoką apie šeimos sampratą, vaikų auginimą, tėvų pareigas. Keista, kad šiais laikais yra nemažai šeimas kuriančių jaunų žmonių, neturinčių jokio supratimo apie šeimos gyvenimą, – pastebi ji. – Mums visais vaikų auklėjimo klausimais labai padėjo tikėjimas. Manau, kad tai yra pagrindinė atrama žmogui, susiduriančiam su gyvenimo iššūkiais. Nuo mažens vaikus kartu vesdavomės į bažnyčią, stengdavomės nepraleisti sekmadieninių šv.Mišių. Dabar į bažnyčią jie jau vedasi savo vaikus. Kitas svarbus aspektas – vaikas nuolat turi jausti tėvų meilę, rūpestingumą, globą, šilumą. Šeimoje jam turi būti saugu. Tada jis supras, kad pagrindinė vertybė ir yra jo šeima, mylintys ir rūpestingi tėvai, sesės, broliai. Vėliau šias vertybes jis perduos savo atžaloms.“

Birutė labai dėkinga vyrui Robertui, su kuriuo atlaikė ne vieną gyvenimo iššūkį. Kartu jie jau 45-erius metus. Net ir po tiek laiko Birutė jųdviejų pažinties istoriją prisimena, lyg ji būtų įvykusi vakar.

„Su Robertu mokėmės „Saulės“ gimnazijoje, tuometėje Juozo Aleksonio vidurinėje mokykloje. Kai buvau devintokė, patekau į sustiprintą matematikos ir fizikos klasę. Rugsėjo 1-ąją susirinko visi, išskyrus vieną vaikiną. Vėliau jis pasirodė – šviesiaplaukis, ilgesniais plaukais, stambokas, – prisimena pirmąjį Roberto padarytą įspūdį. – Po metų šis vaikinas pateko į avariją, automobilis partrenkė einantį per gatvę. Tad beveik visus mokslo metus jis praleido ligoninėje.“

Vienuoliktoje klasėje, pasibaigus vasaros atostogoms, į mokyklą sugrįžęs vaikinas atkreipė visų dėmesį. Buvo lieknas, tais pačiais ilgais plaukais, plačia šypsena. Kaip paslaptį viena klasės draugė Birutei pašnibždėjo tą vaikiną įsimylėjusi iš pirmo žvilgsnio.

„Tada kažkas manyje sukirbėjo, net pati nesupratau savo savijautos. Pasirodė, kad pavyzdžiu! – užgimusių jausmų pradžią prisiminė B.Beinarienė. – Per rudens atostogas su klase išvykome į Taliną. Nakvynės apsistojome mokyklos salėje, ant grindų buvo patiesti čiužiniai. Pirmąjį vakarą skambėjo dainos, vyko žaidimai. Bežaisdama „Aklą vištą“ užrištomis akimis susidūriau su vienu klasės draugu. Stipriai susimušiau lūpą, kuri ėmė staigiai tinti. Sėdėjau ant grindų, atsirėmusi į sieną, ir galvojau: pirmas vakaras, o taip nepasisekė. Man taip besėdint priėjo jis, tas pats šviesiaplaukis Robertas. Kažką suvilgęs liepė man dėti ant lūpos, šaldyti. Iš jo tryško nepaprastas gerumas, rūpestingumas, kuris mane sužavėjo. Tokio gero, paprasto ir nuoširdaus žmogaus dar nebuvau gyvenime sutikusi. Nuo tos dienos jis manęs jau nepaleido.“

Giminės tradicijas tęsia anūkai

Birutės ir Roberto atžalos jau užaugo ir sukūrė savo šeimas. Nors visi užsiėmę, vis tiek dažnai susiburia drauge. Proga susiburti tampa vaikų, marčių, žentų ir anūkų gimtadieniai, Kalėdos, Velykos, Motinos ar Tėvo dienos.

„Visada švenčiame Jonines, nes turime anūką Joną. Bent kartą per metus, dažniausiai per šv.Kalėdas, visi susirenkame prie bendro šventinio stalo. Šiuo metu mūsų – net 28, nes prieš pusantrų metų ištekėjo vyriausioji anūkė Gabrielė. Vasarą vieni kitus dažnai lankome soduose, kartu džiaugiamės derliumi, auginame agurkus, pomidorus, šilauoges. Neseniai gimė tradicija vasarą išvažiuoti į sodybą prie ežero ir kartu atšvęsti vyro Roberto gimtadienį. Vietą rezervuojamės gerokai iš anksto, dar žiemą“, – šeimos tradicijomis dalijasi B.Beinarienė.

Daugiau nei keturis dešimtmečius gyvenimo drauge skaičiuojanti pora šiandien turtinga net trylika anūkų. Jaunieji Beinarių giminės nariai, kaip ir jų tėvai, taip pat įsitraukę į muzikinę veiklą. Vyriausioji Birutės ir Roberto anūkė, 24-erių Gabrielė, yra arfininkė, o jos vyras Lukas groja violončele. Abu dirba Vilniaus operos ir baleto teatre, dėsto muzikos mokyklose.

„Anūkė Brigita groja fleita, šiais metais baigs M.K.Čiurlionio menų gimnaziją. Anūkė Emilija – būgnininkė, mokosi Kauno pirmojoje muzikos mokykloje ir „Saulės“ gimnazijoje, kurioje susipažinome ir mes su vyru. Kamilė – pianistė, mokosi J.Naujalio muzikos gimnazijoje, – vardija laiminga močiutė. – Anūkė Mantė domisi fotografija. Jonas svajoja tapti aktoriumi, lanko dramos būrelį. Laurynas, kaip ir jo tėtis Robertas, groja obojumi, mokosi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Sekdamas kompozitorės mamos Vaidos pėdomis, Laurynas taip pat rašo muziką. Anūkė Radvilė lanko Kauno choreografijos mokyklą, svajoja tapti garsia balerina. Paulina mokosi J.Naujalio muzikos gimnazijoje, griežia smuikeliu, jos mokytoja – teta Karolina, mano dukra. Anūkė Rugilė lanko Kauno A.Martinaičio dailės mokyklą ir pramoginius šokius, svajoja tapti dailininke. Mažylės anūkėlės Justina, Amelija ir Elzė taip pat nepaprastai muzikalios. Tik išgirsta muziką – ir jau šoka, juda, dainuoja. Manau, ir jas greitai išvysime ten, kur muzika, dailė ar šokis.“