Pereiti į pagrindinį turinį

Bandymas pažinti novelę

2014-08-03 16:00
Danutė Kalinauskaitė
Danutė Kalinauskaitė / R. Vilimo / BFL nuotr.

2014-ieji – jubiliejiniai Antano Vaičiulaičio premijos už geriausią novelę, išspausdintą "Metų" žurnale, teikimo metai. Kas antri metai teikiamos premijos dešimtmečiui paminėti išleista lietuvių novelės antologija "Debesis ant žolės".

Antologijos stuburas – dvylika dešimties autorių novelių, bet skaitytojas knygoje atras ir kiekvieno konkursą laimėjusio rašytojo esė apie literatūrą bei gyvenimą. Nuo žodžio klasikų iki paskutinio dvidešimtmečio literatūros pievon atneštų: Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Renata Šerelytė, Petras Dirgėla, Danutė Kalinauskaitė, Bitė Vilimaitė, Vidas Morkūnas, Laura Sitinja Černiauskaitė, Valdas Papievis. Įžangos žodį antologijoje tarė Vytautas Martinkus.

Su rašytoja, viena iš novelės klasiko A.Vaičiulaičio premijos laureačių ir antologijos "Debesis ant žolės" sudarytoja D.Kalinauskaite kalbėjome apie novelės žanro išskirtinumą, skaitytojo bei kūrėjo santykį su novele, aptarėme ir kai kuriuos knygos sudarymo niuansus.

– Dar mokykloje ar studijų metais išmoktas novelės apibrėžimas nelabai tinka surinktosioms į "Debesis ant žolės": dažnai nei apimtis menka, anei laiko imtis, veikėjų irgi ne pora... Žinoma, apibrėžimai ir realybė nebūtinai turi sutapti, bet vis dėlto ar novelė iš prigimties nepaiso taisyklių, ar tik šiuolaikinė novelė tas taisykles keičia? Koks šio žanro išskirtinumas?

– Tikrai nepasakyčiau, kad kuris nors iš šios antologijos tekstų perlaužia stuburą "novelei pagal apibrėžimą" ir šiuo požiūriu krečia kokias nors drastiškas išdaigas. Tai kaip tik, manau, labai noveliškos novelės. Jos visos gal net kiek per jaukiai mūsų laikui sukasi tradicinės vaičiulaitiškos novelės orbitoje. O kad šiuolaikinė novelė, jei kalbėtume apskritai, "keičia taisykles", – tai taip. Ji laužo kanoną. Kartais vaisingai ir kokybiškai, o kartais nelabai – neigia tradiciją. Siekia atsinaujinti, tarp atsinaujinimo būdų – ir kūrybos nusakralinimas, kai rašymas kaip "šventas aktas" prilyginamas paprasčiausiems įrašams "kaire koja" socialiniuose tinkluose, "Facebook` e", vadinamiesiems postams. O dar prisiminkime esė suklestėjimo laikotarpį, kai esė pasirodė esanti mobilesnė, lankstesnė, adekvačiau reaguojanti į mūsų laikmetį ir žmogaus psichikos virpesius, ir kanoninė novelė nugravitavo jos link... Šiandien ginčijamasi dėl esė įtėkmių į novelę: novelės jos paskui ar jau eseistika. Sigitas Parulskis rinktinės "Nuogi drabužiai" laikotarpiu apie savo eseistinius tekstus sakė: kuo tai ne šiuolaikinė, digresijų paženklinta novelė, ir taip sakydamas turbūt nebuvo neteisus.

– Novelė Jums pačiai artima, tad įdomus ir kūrėjo santykis su šiuo žanru. Gal yra jausmas rašant "tai bus novelė", o gal rašytojas kurdamas nelaužo galvos apie būsimo kūrinio žanrą – tiesiog pasiduoda procesui? Kuo toliau, tuo labiau vieni žanrai įgauna kitų bruožų, visa persipina – kaip manote kodėl?

– Rašydama visai nesuku galvos dėl žanro. Gal tik intuityviai vengiu citatų, nes taip labiau kuriama esė nei novelė. Teksto gyvybė, nervas, paveikumas, detalių autentika, kad jos nebūtų nuvalkiotos, tik mano išgriebtos, gerai sukalta struktūra, kai pabaigoje viskas susiveria ant adatos smaigalio, pasakojimo virtuoziškumas, stiliaus registrų kaitaliojimas, laikymas skaitytoją nežinioje iki pat finišo – rašydama galvoji tik apie tai. Pagaliau jei ir laužyčiau galvą dėl to žanro, kas iš to, iš novelės perbėgčiau nebent vėl į novelę. Neturiu daug galimybių rinktis, romanui reikia kitokių blauzdų ir raumenų. Mėgstu mažas formas, kaustytas blusas, ir jei bus mažas romanas, tai jis bus mano atsitiktinumas, o ne taisyklė.

Dėl ko viskas susipina – klausimas proto guzams, literatūrologijos mokslų daktarams, o aš tik seselė. Užklausti jie turbūt kalbėtų apie lūžius, virsmus, procesų dinamiką, ardančią bet kokį prieraišumą prie ko nors vientiso, gryno...

– Europos ir pasaulio novelių kontekste, kas Jus žavi lietuviškojoje? Kuo mūsų, šiaurietiška, dažnai, rodos, gūdoko siužeto novelė galėtų būti patraukli ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio skaitytojui?

– Man sunku kalbėti, kuo mane pačią žavi lietuviškoji novelė, nes žvelgiu iš jos vidaus, čia gal geriau pasisakytų koks danas arba uzbekas. Bet, išgirdusi Jūsų klausimą, supratau, kad turiu patikslinti vieną atsakymą į panašų klausimą. Sakydama, kad "Debesis ant žolės" yra mūsų pastarųjų dešimtmečių lietuvių novelistikos vaizdas miniatiūroje, nesu visai tiksli ir pasakau tik dalį tiesos, nes už šios antologijos ribų ir laureatų pasilieka daug kitų puikių rašytojų (ir laureatų) bei kiek kitokios linkmės mažoji proza: Kęstutis Navakas, Giedra Radvilavičiūtė, Sigitas Parulskis, Rolandas Rastauskas, Herkus Kunčius, Alvydas Šlepikas, Jurga Tumasonytė, Ieva Toleikytė ir kiti, kurių pavardės šią minutę tiesiog neatėjo į galvą dėl mano atminties problemų, o ne todėl, kad jie neverti minėti. Jie visi rašo meistrišką, energetišką, intriguojančią, intelektualią prozą, beveik visi moka juokauti, supranta humorą, ir visais čia išvardytais bruožais galėtų būti ir yra patrauklūs pasauliui. Taigi apie gūdoką siužetą ir šiaurietiškumą kalbėti neišeina, tarkim, H.Kunčius savo literatūriniu temperamentu yra, sakyčiau, net labai pietietis.

Lietuvių antologijų į užsienio kalbas sudarinėtojai skundžiasi, koks tai prakeiktai sunkus darbas: tenka draskytis tarp to, kas galėtų patraukti kitakalbį skaitytoją, ir to, ką turime vertingo, istoriškai tiesiog neapeinamo, ir šie du dalykai ne visada sutampa. Kita problema – ar yra daug aukštos klasės meistrų vertėjų, kurie galėtų kokybiškai pateikti tą mūsų literatūrą pasauliui, juk žinome, kad, verčiant į kitą kalbą, verčiamas ne tik tekstas, bet ir į kitą kultūrą – kultūra. Koks nors žodis, konkretybė, realija, kuri mums reiškia ištisą epochą, pavyzdžiui, sovietinę patirtį, kitakalbiui gali nereikšti visai nieko. Užtat jam tikrai ką nors reikš universali struktūra. Mąstau, kodėl mane persekioja ir naktį miegoti neduoda Julio Cortazaro novelė "Parkų begalybė". Nes tame dviejų puslapių tekste pasakytas, tiksliau, išreikštas esminis literatūros dalykas, ir tai yra suprantama bet kokia kalba.

– Įžanginiame straipsnyje aptariama prof. Alberto Zalatoriaus novelės analizės svarba – ar "Debesis ant žolės" knygos leidybos procese nebuvo svarstoma galimybė įtraukti ir kritikos straipsnių, komentarų apie pateikiamas noveles? Kodėl pasirinkta sudaryti būtent antologiją?

– Viskas labai paprasta: sukako 20 metų, kai egzistuoja A.Vaičiulaičio premija, per tą laiką susirinko dešimties autorių novelės ir jas visas nutarta sudėti į antologiją. Apie kritikos straipsnius nebuvo net kalbos, užtat šalia novelių čia spausdinamos visų autorių esė – refleksija apie laiką, literatūrą, santykį su tradicija. Kai kurios jų nenusileidžia geriausioms novelėms. Pavyzdžiui, R.Granausko "Rakto ieškojimas" yra taip pat, sakytum, universali struktūra – toks subendrintas iš valties išgriuvusio, ne tik batą, akinius, bet ir orientyrus pametusio, maurais apkibusio kūrėjo paveikslas. Šis tekstas rašytas 1995 m., kai pasklido egzodo literatūra, kai jau galėjai skaityti nebe po kaldra, ir mūsų rašytojų gyvenime bei kūryboje daug kas ne per maloniausiai pasikoregavo.

– Ar ši antologija – tai jubiliejinis A.Vaičiulaičio premijos leidinys, tiksliau – ar laukti ir kitų tomų?

– Taip, tai jubiliejinis leidinys. Ar bus kitų tomų, priklausys, ar bus kiti gyvenimo tomai, t. y. ar Vaičiulaičių šeima, dukros ir jų vaikai toliau mecenuos lietuvių novelę bei šią premiją. Įsipareigojimą pasižadėjo tęsti karta į kartą, tad tikėkimės...

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų