– Metų pradžioje popiežius Jonas Paulius II Latvijos vyskupą Julijans Vaivods paskyrė kardinolu. Ar toks sprendimas jus nustebino?

– Negaliu pasakyti, ar nustebino, ar ne. Galiu tik pasakyti, kad jis labai malonus nebuvo, ypač mums, lietuviams. Aš būčiau su labai dideliu džiaugsmu matęs lietuvių vyskupą su kardinolo titulu. Bet man atrodo, kad čia reikia pabrėžti vieną dalyką – Lietuvos bažnyčia gina savo teises nepaprastai drąsiai ir kardinolo titulas, kuris yra garbės titulas, mums nėra toks svarbus. Mes turime nepaprastai herojiškų kunigų, nepaprastai herojiškų tikinčiųjų, nepaprastai herojiškų vyskupų ir to mums užtenka.

Jūs turbūt esate pastebėjęs, kad „Lietuvos bažnyčios kronika“ reagavo gana karčiai į šitą faktą. Juk tą reikia suprasti. Mes esame kentėję, kelis šimtmečius neturėję kardinolo ir mums, visiems lietuviams, atrodė, kad esame dabar nusipelnę turėti lietuvį kardinolą. Bet aš nežiūrėčiau į šitą faktą labai tragiškai – žiūrėčiau į esminius mūsų Bažnyčios reikalus, o jie yra labai paprasti. Lietuvos bažnyčia vis tiek yra palyginti vieninga ir labai drąsiai gina savo reikalus.

– „Katalikų bažnyčios kronikos“ 56-ajame numeryje kaip tik buvo toji reakcija, apie kurią kalbėjote. Ir ten buvo, kaip sakote, gana karčiai pasakyta, kad toks sprendimas tiesiog šokiravo tiek Lietuvos kunigus, tiek tikinčiuosius. Kronikai išvedžioja, kad toks paskyrimas buvo ne kas kita, o Latvijos katalikų bažnyčios pasyvios ir kapituliacinės laikysenos įvertinimas. Drauge – kad tai buvo neįvertinimas tų pastabų, kurios yra Lietuvoje. Ar jūs sutinkate, ar nesutinkate su šia nuomone?

– Manau, kad taip toli mes negalime eiti. Nenorėčiau komentuoti Latvijos katalikų bažnyčios laikysenos, nepažindamas gerai jų problemų. Galiu tik pasakyti, kad tokio asmens paskyrimas kardinolu reiškė tam tikrą norą ir lyg tam tikrą kvietimą kai kam palengvinti Katalikų bažnyčios padėtį Sovietų Sąjungoje. Naujasis kardinolas yra žmogus, kuris savo laikysena priimtinas sovietų valdžiai, jis visuomet laikėsi gana ramiai, todėl buvo bandyta parodyti, kad ir Šventasis Sostas leidžia tiems žmonėms, kaip naujam latvių kardinolui, tvarkyti visos  Pabaltijo bažnyčios reikalus.

Jeigu šitokios intencijos ir buvo (aš manau, kad jos buvo), mes jau dabar sinodo metu pamatėme, kad jos nepasirėmė realybe. Kardinolas negavo leidimo atvažiuoti į sinodą – nors jis yra priimtinas ir labai ramiai laikėsi, vis dėlto Romoje mes jo nepamatėme, kaip nematėme Kauno vyskupo Povilonio. Taigi manau, kad čia kyla klausimas, ar iš viso verta, ar neverta daryti tam tikrą ėjimą Maskvos link. Aš laikyčiausi tos politikos, kuri ne kartą išreikšta „Lietuvos bažnyčios kronikoje“, kuri gina savo reikalus, kuri yra visiems suprantama, kuri, man atrodo, ilgainiui duos vaisių.

– Pats popiežius tame laiške nėra puolamas, tačiau yra rašoma, kad Vatikanas buvęs suklaidintas, ir tiesiog pirštu rodoma į Romoje esančius kai kuriuos lietuvius kunigus. Vardu minimas, pavyzdžiui, prelatas Vladas Tulaba, kuris neva aiškinęs, kad, jeigu Vatikanas būtų paskyręs tremtinį vyskupą Julijoną Steponavičių, tai šis būtų buvęs ištremtas arba į Sibirą, arba į užsienį. Kokia jūsų reakcija į tokį gana griežtą pasisakymą „Kronikoje“?

– Tiesą pasakius, nežinau, ar prelatas Tulaba šitaip kalbėjo, ir nežinodamas negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Galiu tik pakomentuoti pačią mintį, kurią galbūt prelatas Tulaba išreiškė Vatikane. Matote, labai galimas dalykas, kad mūsų kankinys ir visų gerbiamas vyskupas Steponavičius būtų deportuotas. Bet mes, deja, ne visuomet galime atsižvelgti į šituos pavojus, nes jeigu atsižvelgtume į kiekvieną pavojų – deportacijos, suėmimo ar šiaip persekiojimo, iš viso negalėtume jų dėti.

– Kokia buvo Vatikano reakcija į griežto turinio „Kronikos“ laišką? Ar buvo kokių komentarų?

– Oficialių komentarų nebuvo, niekam nebuvo malonu skaityti ar girdėti tokius „Kronikos“ komentarus, bet, man atrodo, čia reikia pabrėžti vieną dalyką. Esant svarbiems reikalams, klausimams, labai svarbu, kad kiekvienas pasakytų teisybę, pasakytų tą, ką galvoja.

Nes, jeigu Vatikanas nežinotų, kas yra galvojama Lietuvoje, ką kai kurie vyskupai, kunigai, tikintieji galvoja, jis negalėtų tinkamai veikti. Taigi aš nekritikuoju „Kronikos“ pasisakymų, nekritikuoju net ir griežtesnių jų pasisakymų, nes manau, kad jie aiškiai parodo tam tikrą krašto, tikinčiųjų atmosferą, krašto Bažnyčios nusistatymą.

– Ar galima iš šito laiško daryti kokias nors išvadas? Kai kas Vakaruose teigia, kad šis laiškas rodo pašlijusius santykius tarp Vatikano ir Lietuvos katalikų bažnyčios.

– Manau, kad šitokia išvada yra per drąsi ir per toli eina. Negali pašlyti santykiai tarp Lietuvos bažnyčios ir Šventojo Sosto. Mes esame labai išdidūs, nes visuomet buvome ištikimi Šventajam Sostui, pas mus nebuvo jokių pavojingų judėjimų, kurie būtų mūsų Bažnyčią kaip nors atskyrę nuo Romos. Yra tik nuomonių skirtumų. O nuomonių skirtumai šiuo klausimu yra labai svarbūs. Labai svarbu juos išdiskutuoti draugiškai. Svarbu, kad ir vieni, ir kiti žinotų, kas yra galvojama ir ko norima.

– Taigi „Kronika“ savo paskirtį Vatikane atlieka?

– Manau, kad atlieka ir būtinai turi ateityje atlikti, visuomet pasakyti tą, ką galvoja ir ko nori.

– Prieš kelis mėnesius į Vatikaną buvo atvykę visi Lietuvos vyskupai, išskyrus Julijoną Steponavičių. Pakomentuokite šį vizitą.

– Matyti Lietuvos vyskupus Romoje tikrai visuomet malonu. Kalbos nėra. Mes žinome, kad jiems nepaprastai sunku, žinome jų problemas ir manome, kad jų kontaktai su Šventuoju Tėvu yra nepaprastai reikalingi ir svarbūs. Manau, kad ta proga reikėtų pabrėžti vieną dalyką. Mes norėtume, kad Lietuvos bažnyčia okupuotame krašte būtų valdoma vyskupų kolektyviai, nes vienam žmogui ją valdyti sunku, o keli protai, kelios galvos, keli autoritetai tą gali padaryti ir geriau, ir gal sumaniau.

– Kai sakote „kolektyviai“, tai liečia ir vyskupą J. Steponavičių?

– Aišku.

– Ir tai priveda prie „Kronikos“ komentaro apie vyskupą Povilonį, apie kurį irgi atsiliepiama gana karčiai. Jos redaktoriai yra rašę, kad jie tiesiog netiki vyskupo Povilonio gera valia. Ar, jūsų nuomone, tai likimas žmogaus, kuris tam tikra prasme yra komunikacijos tiltas tarp Vatikano ir Katalikų bažnyčios Lietuvoje?

– Manau, kad man netiktų vienaip ar kitaip reaguoti ir apibūdinti vyskupo Povilonio laikyseną. Jis yra Kauno vyskupas, garbingas žmogus, jis gali turėti savo nuomonę. Ne visuomet aš su šita nuomone galiu sutikti, bet, palikdamas kritikos teisę arčiau stovintiems, visgi manyčiau, kad mes turime vengti stipresnių žodžių vyskupų adresu, nes yra pavojus, kad Lietuvos bažnyčios viduje kiltų įtampos, nesantaikos, kuriomis pasinaudotų tik okupantas.

– Tai čia ir sukasi klausimas apie vadinamąjį Čekoslovakijos katalikų bažnyčios modelį. Čekoslovakijoje, kiek žinoma ir vertinama Vakaruose, hierarchija yra palyginti paklusni režimui, o tikintieji eina savo keliu, ką jie labai dažnai vadina „katakombų bažnyčios keliu“. Ar galima manyti, kad panaši tendencija vyksta Lietuvoje?

– Man atrodo, kad lyginti su Čekoslovakija Lietuvos bažnyčios mes negalime, nes ji vis tiek yra savo nusistatymu stipresnė, ryžtingesnė ir pasiekusi didelių rezistencinių rezultatų. Žinoma, sunku pasakyti, kas bus ateityje. Dabar, Andropovo laikotarpiu, padėtis, man atrodo, yra sunkesnė ir iš įvairių faktų galima spręsti, kad Bažnyčios padėtis pasidariusi dar dramatiškesnė.

Bet tokių kunigų ir vyskupų, kaip Čekoslovakijoje, kur, tarp kitko, žmonės taip pat bando išgelbėti tai, ką galima (be reikalo nemeskime žiauriai ant jų akmenų), pas mus visgi nėra. Visi pas mus yra nusistatę tiek, kiek gali, ginti turimas teises ir išsikovoti, jeigu galima, didesnių teisių, laikytis labai ryžtingai.