Susitikimai

Bibliotekoje - ne tik meilės romanai

Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos „Pempininkų“ filialo vedėja Brigita Mažūnienė tikisi, kad į biblioteką žmonės ateis ne tik knygų pasklaidyti, bet ir pabendrauti, pasiklausyti muzikos, panaršyti internete. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Neseniai po atnaujinimo atidarytam moderniam Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos „Pempininkų“ filialui vadovaujanti Brigita Mažūnienė ir grįžusi namo randa laiko knygai. Tačiau šiuolaikinę biblioteką ji įsivaizduoja ne tik kaip įvairiausios literatūros, naujausių informacinių technologijų oazę.

Anot Brigitos, biblioteka – vieta susitikimui: skaitytojo ir knygos, žmogaus ir idėjos, žmogaus ir žmogaus. Joje apsikeičiama mintimis, skirtingais požiūriais, pasisemiama naujų idėjų ir įkvėpimo.

- Prieš gerą dešimtmetį dabartiniame Klaipėdos universitete įgijai renginių režisieriaus specialybę ir išvykai į gimtąją Sūduvą. Kaip vėl atsidūrei Klaipėdoje?

- Nors įgijau renginių režisieriaus specialybę, manau, kad ten mes visi gavome ir gerus kultūros vadybos pagrindus. Vilkaviškyje dirbau Kultūros skyriaus vedėja. O į uostamiestį mane parviliojo vyras, Lietuvos karininkas. Pradėjau dirbti savivaldybės viešosios bibliotekos Jaunimo skyriuje, kur kartu su kolegėmis rengdavome įvairius vakarus, popietes, stengėmės, kad biblioteka taptų traukos centru.

-Tai reikalauja nemažai kūrybiškumo ir dvasinių pastangų. Juk galima gyventi ir ramiau...

-Turbūt taip įsivaizduoju savo misiją. Dalintis ta vidine laisve, kuria pats alsuoji, ir tuo, ką savyje turi. Dovanoti šventę bibliotekos lankytojams. Manau, kad bibliotekos trauka – ne tik knygos, bet ir galimybė susitikti giminingos sielos žmogų, plėsti akiratį ne tik skaitant, bet ir bendraujant. Tam mūsų bibliotekoje sudarytos visos galimybės.

-Turbūt turi visokių idėjų, kurias ketini įgyvendinti dirbdama „Pempininkų“ filiale?

- „Pempininkų“ filialas – iš tiesų labai moderni biblioteka, disponuojanti puikiomis galimybėmis gauti visapusišką žmogui reikalingą informaciją. Ketiname organizuoti ir įvairius renginius.

Tačiau tai nebus formalūs renginiai, organizuojami tik todėl, kad kažkas vyktų. Tikimės rengti susitikimus su žymiais žmonėmis, eksponuoti parodas. Labai norime ir sieksime, kad ši biblioteka taptų bendruomenės centru, nes pietinėje miesto dalyje klaipėdiečiai neturi kur susirinkti. Čia - savotiška kultūrinė dykvietė - intelektualūs kultūriniai reiškiniai vyksta senamiestyje, miesto centre. Tačiau nereiškia, kad mūsų bibliotekoje bus laukiami tik šioje miesto dalyje gyvenantys žmonės. Stengsimės šią vietą padaryti patrauklią visiems klaipėdiečiams, akademiniam jaunimui. Žmonės turi turėti galimybę ne tik knygą paskaityti, bet ir pasiklausyti, ką mąsto tų knygų autoriai, išgirsti muzikos įrašų, dalyvauti filmų peržiūrose, diskutuoti. Šiuolaikinė biblioteka – puiki erdvė minčių laisvei.

- Turbūt visada buvai linkusi prie knygų?

- Labai mėgau skaityti. Vaikystėje rijau Žiulį Verną, Selindžerį. Pažinimo lūžis įvyko studijų metais, kai dėstytojai atvėrė duris į užsienio literatūrą. Žinoma, ne visai tokią, kokią dabar skaito ir graibsto. Tai buvo V. Folkneris, Ch.Kortasaras, M.Prustas, G. Markesas. Manau, kad ši literatūra žmogui duoda daugiau negu vadinama populiarioji. Ji suformuoja tam tikrą suvokimą apie Europos rašytojus, to meto kultūrinį kontekstą, apie kūrybos išliekamąją vertę. Žinoma, ir dabar netrūksta geros pasaulio literatūros, knygų, kurios įvertintos ir kritikų, ir laiko.

- Ar bibliotekoje būna tokių knygų, prie kurių skaitytojai neprisiliečia?

- Retai. Visiškai neskaitomų stengiamės neužsakyti. Būna, kad guli kokia knyga neliesta, o ateina žmogus ir paprašo būtent jos. Visos knygos reikalingos. Net ir tos, kurios galbūt neturės išliekamosios vertės. Arba vadinamoji meilės literatūra. Ji, mano nuomone, veikia panašiai kaip televizijos serialai, muilo operos. Nors, vėlgi mano nuomone, vien tokių knygų skaitymas gali sukelti savotišką proto miegą ar dvasinę isteriją. Tuomet jis gyvena išgalvotų herojų problemomis, bereikalingai save apsunkindamas. Tai savotiškas bėgimas nuo savęs. Antra vertus, o gal žmonėms labai trūksta meilės ir jie šitaip jos ieško?

- Tai tu neskaitai meilės romanų?

- Esu anksčiau skaičiusi rusų klasikus, rašiusius šia tema. Manau, jei esi mylimas, tau nereikia tokio pobūdžio literatūrinės kompensacijos...

-Ar modernus informacinių technologijų centras neatbaido žmonių nuo knygų?

- Nemanau. Skirtingi informacijos šaltiniai. Internetas, kompiuteris knygos negali pakeisti. Vis dar pasitaiko tikrų knygų rijikų, tačiau, mano manymu, jauni žmonės skaito mažai. Gal jiems tai tampa prabanga dėl laiko stokos, gal norėdami užmiršti privalomus mokyklinius dalykus jauni žmonės ieško lengvesnių laisvalaikio leidimo formų?

- Ar tu pati randi laiko paskaityti knygą – dirbdama, augindama vienuolikmetę dukrą Rugilę Ainę ir Augustą Leonardą, kuriam tik porą metukų?

- Skaitau. Po darbo. Kai pabendrauju su šeima, kai visi miega. Perskaitau kad ir kelis puslapius. Jeigu knyga patinka, galiu ją perskaityti vienu ypu.

- Žinau, kad anksčiau pati rašei. O kaip dabar?

- Studijų laikais daug kas rašė. Nebeturiu tų eilėraščių, nebent koks fragmentas atmintyje dar išlikęs. Tuomet eilėraščių rašymas buvo pats geriausias būdas išreikšti save. Dabar yra gausybė kitų.

- Dėkui už pokalbį.