Ji dar gyvena birželio 22–25 d. Kyjive vykusio 11-ojo tarptautinio festivalio „Knygų arsenalas“ įspūdžiais. Tarp renginyje dalyvavusių žodžio meistrų, literatūros mylėtojų, kurių rengėjai priskaičiavo 28 tūkst., buvo ir Viktorija Amelina. Žinoma ukrainiečių rašytoja, pastaruoju metu fiksavusi Rusijos karo nusikaltimus gimtinėje, žuvo nuo sužeidimų, patirtų Rusijai apšaudžius Kramatorską.

D. Čepauskaitė festivalyje buvo pakviesta į diskusiją „Solidarumo tiltai“, skirtą Lietuvos ir Ukrainos literatų bendradarbiavimui aptarti.

– Žvelgiant į gausią festivalio nuotraukų galeriją jo socialiniuose tinkluose maloniai stebina pilnos renginių salės ir ramūs žmonių veidai. Kokį įspūdį jis paliko? Kaip apibūdintum atmosferą, dalyvių nuotaikas?

– Atmosfera tikrai puiki, taiki, draugiška. Festivalis labai turiningas, gausiai lankomas, jo keturių dienų programoje daugybė įvairiausių renginių – knygų pristatymų, susitikimų su autoriais, parodų, diskusijų, poezijos skaitymų, koncertų ar muzikos performansų. Žmonės, atrodo, gyvena įprastą gyvenimą, dirba savo darbus, skaito ir leidžia naujas knygas. Kultūrinis gyvenimas verda, nors priešas stengiasi sunaikinti viską, ką tik pasiekia. Gyventi visavertį gyvenimą priešo apsuptyje – turbūt ir yra žmonių stiprybė ir moralinė pergalė. Kūryba yra jų atsakas į okupanto bukumą ir menkystę. O kūrybingus žmones nugalėti sunku.

Festivalio „Knygų arsenalas“ organizatorių nuotr.

– Vos už keleto šimtų kilometrų driekiasi karo fronto linija. Kaip karo tema paveikė leidžiamų knygų tematiką? Be to, juk, prasidėjus karui, kai kurie rašto žmonės išvyko į frontą ir tapo savotiškais karo metraštininkais.

– Karo tema, be abejo, yra neišvengiama. Ji persmelkia ir festivalio programą. Pavyzdžiui, diskusijų temos: „Karas ir demokratija“, „Ukrainos vaikų literatūra: metų iššūkiai, praradimai ir sėkmė šalyje ir užsienyje, perspektyvos karo metu“, „Nepalaužiamos bibliotekos. Solidarumas su Ukrainos bibliotekomis, nukentėjusiomis nuo Rusijos agresijos“ ir t. t. Vienas iš renginių – poeto Volodymyro Vakulenkos karo dienoraščių pristatymas. Šį poetą pernai nužudė okupantai. Jis spėjo savo sode užkasti dienoraštį, kurį rašė nuo pat rusų armijos įsiveržimo. Po jo mirties rašytoja Viktorija Amelina tą dienoraštį rado, vėliau buvo išleista knyga. Visai neseniai sužinojau, kad Viktorija prieš keletą dienų žuvo. Ji tiesiog vakarieniavo su Kolumbijos rašytojų ir žurnalistų delegacija Kramatorsko miesto centre esančioje kavinėje, kai į ją pataikė rusų raketa. Viktorijos sužalojimai buvo mirtini.

Kiekvieną dieną žūsta ne tik Ukrainos kariai, žūsta civiliai, kolegos, draugai. Tai negali nepaveikti. Daugumos ukrainiečių rašytojų kūryba persmelkta karo. Jie visi yra šio karo metraštininkai, nesvarbu, ar išvyko į frontą, ar ne. Jie visi kovoja savo frontuose – humanitariniuose, kultūriniuose, visuomeniniuose.

Festivalio „Knygų arsenalas“ organizatorių nuotr.

– Daiva, dalis tavo eilėraščių yra skirta vaikams, juose gražios kasdienybės akimirkos, jausmai, potyriai. Kaip karą dabar atliepia ukrainiečių vaikų autoriai?

– Vaikų literatūroje taip pat yra nemažai knygų apie karą. Vaikai gyvena tame pačiame karo niokojamame pasaulyje ir išgyvena tą patį siaubą. Šios temos neįmanoma nuo jų paslėpti. Ukrainiečiai apie tai kalba su vaikais knygose. Tai ir įkvepiančios pasakos apie drąsą, ir liūdnos istorijos apie potvynį išgyvenusį šunį, ir apie legenda tapusį gaidelį, turintį supergalių. Vaikiškos istorijos apie nevaikišką realybę.

Daugumos ukrainiečių rašytojų kūryba persmelkta karo. Jie visi yra šio karo metraštininkai, nesvarbu, ar išvyko į frontą, ar ne.

– Smalsu, apie ką diskutavote „Solidarumo tiltuose"? Lietuvos vertėjai per šiuos metus išvertė ir verčia nemažai skirtingų ukrainiečių autorių poezijos, dienoraščių.

– Kalbėjome apie jau seniai užsimezgusią draugystę tarp lietuvių ir ukrainiečių rašytojų, apie būdus tai draugystei reikštis šiuo sunkiu metu. Lietuvių rašytojai iš tiesų pastaruoju metu yra išvertę nemažai ukrainiečių poezijos. Ypač daug verčia Antanas A. Jonynas, pernai išėjo visa jo išversta ir sudaryta šiuolaikinės ukrainiečių poezijos rinktinė „Atmintis ugnis deguonis. Iš mūsų laiko Ukrainos poezijos“. Kalbėjome apie Mariaus Buroko feisbuke skelbtą karo naujienų koncentratą, jo ir kitų poetų vertimus, apie Mariaus, Donato Petrošiaus, Lauryno Katkaus koordinuojamus paramos krovinius ir pan. Apie tai, ką kiekvienas galime padaryti.

Festivalio „Knygų arsenalas“ organizatorių nuotr.

–  Ar lietuvių autorių kūryba skamba, verčiama į ukrainiečių kalbą?

– Taip, žinoma. Net ir šio festivalio metu vienas iš renginių buvo poezijos skaitymai „Eilėraščiai apie mus“, kur skambėjo Gintaro Grajausko, Jurgitos Jasponytės, M. Buroko, Rimo Užgirio eilės ukrainietiškai.

– Festivalyje susitikai su kolegėmis, bičiulėmis poetėmis Kateryna Michalicyna ir Julia Musakovska. Norisi paklausti, ar karas paskatino kurti, o galbūt nukreipė į kitas veiklas, savanorystę ir pan.?

– Kiek teko bendrauti su ukrainiečių poetėmis, dauguma pasakojo, kad prasidėjus šiai didelio masto invazijai (iš tiesų mes dažnai klystame karo pradžia laikydami 2022 m. vasario 24 d., ukrainiečiams karas su Rusija prasidėjo dar 2014 m.), poezija tapo tarsi deguonies kauke. Ji tiesiog gelbėjo, padėjo išgyventi gal ne fiziškai, bet psichologiškai. Nusakyti paprastais žodžiais siaubo ir skausmo, kuris apėmė Ukrainos žmones, buvo neįmanoma. Tiesiog nebuvo tokių žodžių. Vienintelė poezija kažkaip surasdavo įmanomus žodžių derinius tai būsenai išreikšti. Tačiau dauguma Ukrainos menininkų šiuo metu ne tik rašo. Jie daro viską, ką tik gali, – renka paramą, koordinuoja jos pristatymą, savanoriauja, dalyvauja įvairiausiose visuomeninėse organizacijose, pilietinėse iniciatyvose, dokumentuoja Rusijos karo nusikaltimus, skleidžia informaciją, gelbsti gyvūnus, padeda žuvusių kolegų šeimoms ir t. t. Darbo yra labai daug ir jie dirba negailėdami jėgų.

– Kyjive buvai tik pusantros dienos. Koks tau pasirodė miestas? Ar jauteisi saugi? Tavo viešnagės metu kaip tik vyko „Wagner" grupuotės žygis į Maskvą.

– Kyjivas gyvena įprastą miesto gyvenimą. Veikia viskas, kas turi veikti, žmonės pietauja kavinėse, vaikšto parkuose. Vaikai ir paaugliai smalsiai apžiūrinėja sumaitotą priešo techniką, kuri eksponuojama aikštėse. Jie visi atskiria – čia tankas T-72B, čia – BTR-80, čia BTR-60, – tokia laikmečio edukacija... Jeigu ne patikrų postai, draudžiantys patekti į kai kurias vietas, ir komendanto valanda, atrodytų, kad mieste nėra jokio karo. Ar jaučiausi saugi? Niekas Ukrainoje nesijaučia visiškai saugus.

Kaip tik ten būnant prasidėjo Prigožino cirkas. Ukrainiečiai į tai žiūrėjo daug ramiau nei žmonės Lietuvoje. Mums atrodė, jau tuoj grius Rusijos imperija, kai kas jau šampaną ruošėsi šauti, o jie skeptiškai šypsojosi ir sakė – nebus taip paprasta ir lengva.

Festivalio „Knygų arsenalas“ organizatorių nuotr.

– Galbūt mažiau žinomas faktas, kad tu ne tik kuri, rašai, bet ir leidi knygas vaikams, nes esi įsteigusi leidyklą „Žalias kalnas". Kaip tik ruoši porą ukrainiečių autorių knygelių. Viena jų žinomo Ukrainos vaikų poeto, kuris buvo sušaudytas ir atrastas bendrame kape pirmaisiais karo mėnesiais. Galbūt plačiau pristatytum autorius ir jų kūrybą. Kada knygelės pasirodys?

– Taip, „Žalio kalno“ leidykloje rengiame dvi ukrainiečių autorių knygas vaikams. Pirmoji – jau minėto nužudyto poeto V. Vakulenkos eilėraščių knyga vaikams „Tėčio knyga“. Volodymyras vienas augino autizmo sprektro sutrikimų turintį sūnų Vitaliką, kuriam ir parašė šią knygą. Dabar berniukas liko su seneliais. Tai labai šviesi, humoro pilna poezija, kurioje pasaulis džiaugsmingas ir jaukus.

Nusakyti paprastais žodžiais tą siaubą ir skausmą, kuris apėmė Ukrainos žmones, buvo neįmanoma.

Kita autorė – irgi jau minėta rašytoja K. Michalicyna. Verčiame jos knygą „Kas auga sode“, kurioje Kateryna supažindina vaikus su sodo medžiais. Ji biologė, tad puikiai derina žinias su literatūriniais gebėjimais. Tačiau ši knyga yra ne tik žinių šaltinis, bet ir emocinė užuovėja šiuo neramiu laiku. Medžiai, gyvenantys Katerynos knygoje, liudija, kad yra stabilus, nesunaikinamas ir brangus kiekvieno iš mūsų vaikystės sodas, ramybės oazė, kurioje ieškome priebėgos siaučiant pasaulio audroms. Pati Kateryna šiuo metu renka, koordinuoja paramą ir kariams, ir vaikams, ir gyvūnų prieglaudoms. Abi knygos turėtų pasirodyti šį rudenį.

– Ruošdamasi pokalbiui, aptikau Serhijaus Žadano eilėraštį. Keletas jo eilučių: „Bet muzika bus paskui, ir paskui bus literatūra. Rašys ją tie, kurie išgyveno. Ir skaitys tie, kurie išgyveno.“ Šitos eilutės apie viltį ir žmogaus stiprybę. Sutiktum?

– Turbūt visa šiandienė ukrainiečių poezija yra apie viltį ir stiprybę. Visa be išimties.