– Berniukų choras „Ąžuoliukas“ garsėja ne tik savo muzikine veikla, bet ir ąžuoliukų – taip vadinami buvę ir esami choristai – puoselėjamomis tradicijomis ir visą gyvenimą lydinčia bičiulyste. Koks tai fenomenas?
– Ąžuoliukų draugystę vadinti fenomenu, sakyčiau, ne visai tikslu, nes šis žodis kiek per stiprus. Visų pirma, draugaujama visuose kolektyvuose – nuo futbolo komandos iki filatelistų būrelio. Antra, „Ąžuoliuke“ artimiau bendraujama daugiausia grupėmis – natūralu, kad į jas buriasi bendraamžiai. Kita vertus, esama mažiausiai dviejų išskirtinių elementų. Ąžuoliukus subūrė muzika, dainavimas kartu. Žmogui, niekuomet nestovėjusiam scenoje su 30 ar 80 kitų choristų, neįmanoma nupasakoti, ką reiškia kartu įkvėpti, kartu išleisti garsą, kartu reaguoti į dirigento mostus. Tai žmones stipriai susieja – choristai scenoje ir repeticijose privalo jausti draugo petį tiesiogine ir perkeltine prasme. Be to, ąžuoliukai turi savo bendravimo stilių. Jei po stovyklos arba koncertinės kelionės ąžuoliukas pasakos jums apie tai, kas smagaus ir įdomaus ten vyko, jis dažniausiai kalbės tam tikrais toje stovykloje arba kelionėje susiformavusiais kodais. Pašalietis daug ko nesupras. Žvelgiant iš šalies, daug kam neįprasta, kad ąžuoliukai puikiausiai bendrauja nepaisydami skirtingo amžiaus. Visiškai normalu, jei prie vieno stalo susėdusių ąžuoliukų kompanijoje jauniausiems bus apie 20, o vyriausiems – 50 metų ir daugiau. Vyresniojo poza „aš labiau patyręs, todėl tu, jaunuoli, patylėk“ šiame chore absoliučiai neįsivaizduojama.
– Teigiama, kad „Ąžuoliuko“ dvasia – kitokie žmonės, kitoks bendravimas. Ar padėsite suprasti tą kitoniškumą?
– Į „Ąžuoliuką“ atrenkami į muziką linkę berniukai, bet chore esama visokiausių tipažų. Tai anaiptol ne rinktinis auksinių žmonių kolektyvas. Išskirtinumą itin sunku apibrėžti, nors man ne kartą yra tekę girdėti iš pašaliečių, kad mes, ąžuoliukai, tarpusavyje bendraujame kažkaip kitaip. Man atrodo, svarbu tai, kad ąžuoliukai, susipažinę chore, išlieka jei ne draugais, tai bent jau nesvetimais žmonėmis net pasitraukę iš kolektyvo. Labai svarbu tai, kad mus chore suburia muzika. Tai unikali kalba, kurią išmoksta anaiptol ne visi. Be to, muzika bet kurio amžiaus žmogui teikia žodžiais nenusakomų turtų. Jie irgi tampa ąžuoliukus vienijančia substancija.
– Tapote tarsi choro metraštininku. Pirmojoje knygoje „Mes iš „Ąžuoliuko“. Vieno choro istorijos“ sudėta daugiau kaip 200 pasakojimų, kuriais pasidalijo kelios dainininkų kartos. Dabar jau išleista knyga „Šefas“ apie svarbiausią choro ąžuolą – jo įkūrėją H. Perelšteiną. Įdarbinote savo žurnalistinę prigimtį ar pajutote pareigą chorui ir jo bendruomenei?
– Žurnalistinis motyvas, be abejo, pasireiškė. Tikrai ne pareiga. Abi knygas rašiau tik savo iniciatyva, niekieno neraginamas. Pirmąją išleidau savo lėšomis, o antrosios leidybai pinigų skyrė Lietuvos kultūros taryba. Tačiau tikrai ne finansai svarbiausia. Gal skambės banaliai, bet aš, žurnalistas, vieną gražią dieną pasijutau užaugęs knygai. Ąžuoliukų istorijas surinkau ir išleidau vedamas, sakytum, paprasčiausio noro – kad jos neprapultų. Mes ąžuoliukų kompanijoje dažnai prisimename visokiausius praeityje nutikusius linksmus įvykius. Štai ir pagalvojau – mums juk smagu girdėti net penkioliktą kartą pasakojamą nuotykį, kartais jau virtusį anekdotu. Reikia tokius pasakojimus sudėti į knygą. Ją rašyti, beje, paskatino savotiškas sutapimas: maždaug 2015 m. man į rankas pateko trys knygos apie kitus chorus – jos sausos, prigrūstos faktų apie atliktus kūrinius, dirigentus, koncertų sales, solistus, vadovus ir chormeisterius. Jų neįmanoma skaityti. Juk enciklopedijos normalus žmogus įprastą dieną į rankas neima. Pavartęs tuos leidinius galutinai įsitikinau, kad reikia išleisti knygą apie ąžuoliukų kasdienybę. Todėl toji prisiminimų knyga linksma ir šiek tiek sentimentali. Ją rašant tarsi natūraliai galvoje ėmė suktis mintis apie choro įkūrėją H. Perelšteiną, nes jį labai dažnai minėjo vyresnių kartų ąžuoliukai. Pirmąjį interviu knygai „Šefas“ ėmiau 2016 m. kovą. Taigi, dirbti teko šešerius su puse metų. Tiesa, pora metų iškrito dėl pandemijos. Dabar pažvelgęs atgal pagalvoju: gal ir gerai, kad anuomet nenutuokiau, kiek visokių kelių ir takelių teks išvaikščioti. Vien interviu šiai knygai imta iš daugiau kaip 50 žmonių, dirbau aštuoniuose archyvuose, bendravau su Lietuvoje, Norvegijoje, Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje, Izraelyje, Rusijoje gyvenančiais žmonėmis.
Vienis: „Ąžuoliuko“ terpėje Šefas ir H. Perelšteinas – tolygios sąvokos. A. Žižiūno nuotr.
– Mes, rašantys žmonės, žinome, koks nemenkas ir nelengvas darbas yra suteikti savo tekstui antraštę, pavadinimą. Kodėl „Šefas“?
– Todėl, kad visiems ąžuoliukams iš karto aišku apie ką kalbama. Be abejo, knygą rašiau ne vien ąžuoliukams, bet choro kontekstas man buvo svarbus. Choristai H. Perelšteiną ėmė vadinti Šefu maždaug 1973 m., ši pravardė (ir garbingas titulas) kaipmat prigijo. „Ąžuoliuko“ terpėje Šefas ir H. Perelšteinas – tolygios sąvokos. Su choru nesusijusiems žmonėms, manau, šis žodis irgi turi tam tikrų prasmių ir konotacijų.
– Imantis rašyti biografinę knygą didžiausias įpareigojimas – itin gerai pažinti tą žmogų, asmenybę. Kaip augo jūsų pažintis su H. Perelšteinu? Ar galite pasakyti, kad jį išties gerai pažinote?
– Formaliai galiu teigti, kad buvau tiesiogiai pažįstamas su „Ąžuoliuko“ įkūrėju, bet tuomet buvau aštuonerių, devynerių vaikas. Rašant knygą pažintis gerokai pagilėjo ir išsiplėtė. Radau daugybę įdomių dokumentų. Pavyzdžiui, patį pirmąjį jo choro pavadinimą („Ąžuoliuku“ jis tapo tik 1963-iųjų pavasarį – ketvirtaisiais gyvavimo metais). Dokumentų, kurie įrodo, kad KGB kelis kartus mėgino H. Perelšteiną užverbuoti, bet jis nepasidavė. Rašytinių liudijimų apie jam kenkusių žmonių elgesį. Neįkainojami H. Perelšteino rašyti laiškai. Laimei, jų išliko kelios dešimtys.
– Visi pabrėžia, kad H. Perelšteinas buvo genialus mokytojas ir psichologas. Vaikai jį mylėjo, tėvai gerbė – kokia čia paslaptis?
– Paslapties nėra. Kai žmogus nuoširdžiai myli vaikus, muziką, savo darbą, kai dirba vedamas noro skiepyti gėrio, grožio, padorumo principus – toks žmogus net pats to nenorėdamas taps nuostabiu mokytoju, kurį prisimins visi, kam teko prie jo prisiliesti. H. Perelšteinas yra ne kartą sakęs: vaikų choro vadovui turi rūpėti viskas – nuo muzikinės programos iki choristų batų raištelių. Jam „Ąžuoliukas“ visuomet buvo pats svarbiausias rūpestis. Ne asmeninė gerovė, ne turiningas laisvalaikis – visų pirma „Ąžuoliukas“ ir ąžuoliukai. Būtent dėl to kai kurie H. Perelšteiną gerai pažinoję muzikai vadino jį fanatiku. Todėl tikriausiai nereikia stebėtis, kad H. Perelšteino laikų „Ąžuoliukas“ buvo geriausias ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos choras. Beje, net sudėtingiausias programas tais laikais ąžuoliukai koncertuose dainuodavo be natų – mintinai.
– Papasakokite apie Kauno etapą šios asmenybės gyvenime. Juk čia, jo tėvų namuose, skleidėsi išskirtiniai muzikiniai gabumai, čia lankė Kauno konservatoriją, mokėsi pas geriausius to meto muzikos pedagogus.
– Gimęs 1923 m. Karaliaučiuje, po kelių mėnesių mažasis Hermanas su tėvais atvyko į Kauną ir gyveno čia iki 1941-ųjų birželio 14-osios – jų šeimos tremties dienos. Jis dvylikos metų įstojo į Kauno konservatoriją (kaip pats daug vėliau sakė, „tuomet ir tokio amžiaus priimdavo“), studijavo fortepijoną pas Eleną Laumenskienę, bet svajojo tapti mediku. Jis iki tremties net spėjo baigti vieną medicinos studijų kursą Vytauto Didžiojo universitete. Jo šeima gyveno pasiturimai, nors, skirtingai negu įprasta dabar, Kaune savo būsto neturėjo. Iki sovietų okupacijos kelerius metus Perelšteinai nuomojosi Maironio gatvės 18-ojo namo trečiajame aukšte buvusį šešių ar septynių kambarių butą. Tėvas buvo komersantas – Rusijoje pirkdavo siūlus ir parduodavo juos Lietuvoje veikusioms siuvimo įmonėms. 1937 m. iš Kauno keturiolikmetis H. Perelšteinas su tėvu vyko į Rygą, ten įrašė plokštelę, nes iki mutacijos turėjo puikų balsą. Plokštelė karo metais dingo, apie ją nelikę jokių žinių, bet man pavyko pakalbinti vieną tuos įrašus girdėjusią moterį.
– Kalbant apie „Ąžuoliuko“ įkūrėją, meno vadovą ir dirigentą H. Perelšteiną neįmanoma atsieti litvakiškos linijos. Žydas, blogas ne tik sovietams, bet ir saviems – nepatiko tai, kad į „Ąžuoliuką“ priėmė ne vien žydų vaikus. Ar teko kalbėtis apie jo litvakišką lemtį? Pajusti ją?
– Ne tiek litvakiškumą, kiek antisemitizmą. Sovietų Sąjungoje žydai buvo visokiausiais būdais žeminami, valdžia trukdydavo jiems siekti karjeros, nors formaliai, suprantama, teigė visų žmonių lygybę. Antisemitizmo sočiai paragavo ir H. Perelšteinas. Jis sukūrė geriausią SSRS berniukų chorą, bet Vilniaus konservatorijoje dirbo „einančio docento pareigas“ statusu, nes „docentūros byloje“ aktyviai veikė tiesioginis jo viršininkas. Kartą, kai „Ąžuoliukas“ jau buvo tapęs reprezentaciniu Lietuvos kolektyvu, vienas ministerijos klerkas H. Perelšteinui tiesiai šviesiai į akis išrėžė, kad šiam chorui neturėtų vadovauti žydas. Pats H. Perelšteinas kryptingai kovojo su bet kokiomis, kaip tuomet sakyta, „nacionalinio klausimo“ apraiškomis. Žodis „žydas“ tais laikais kartais vartotas kone kaip įžeidimas. Išgirdęs jį H. Perelšteinas choristus sudrausmindavo labai paprastai – pasakydavo: „Na ir kas? aš irgi žydas.“ Šefo autoritetas vaikus veikdavo kone magiškai.
Kai žmogus nuoširdžiai myli vaikus, muziką, savo darbą, kai dirba vedamas noro skiepyti gėrio, grožio, padorumo principus – toks žmogus net pats to nenorėdamas taps nuostabiu mokytoju, kurį prisimins visi.
– Išvežtas į Sibirą su pačia pirmąja 1941-ųjų birželio 14-osios banga H. Perelšteinas ten įkūrė savo pirmąjį berniukų chorą. 1956 m. grįžęs į Lietuvą, po trejų metų įkūrė „Ąžuoliuką“. 1979 m. emigravo į Niujorką ir ten įkūrė berniukų chorą. Ar tai dar ne visi jo sukurti chorai?
– Pirmąjį berniukų chorą jis įsteigė 1954 m. Sverdlovsko pionierių namuose, dirbo su juo dvejus metus. Vilniuje 1959 m. rudenį (rugsėjį arba spalį – tiksli data nežinoma) gimė tai, kas dabar žinoma „Ąžuoliuko“ vardu. Dar vienas berniukų choras 1980 m. atsirado Niujorke. Jis, deja, gyvavo beveik tik ketverius metus, nes H. Perelšteiną ėmė varginti sveikatos problemos. Tačiau tai ne viskas. Tremtyje jis subūrė dar mažiausiai keturis kolektyvus: vadovavo vaikų chorams Tiksio ir Pokrovsko mokyklose, o Jakutsko pedagoginiame institute – vokaliniam ansambliui ir vadinamajai agitbrigadai.
– Na, o dabar – apie juodą darbą. Vien interviu šiai knygai ėmėte apie pusšimtį, o kur dar darbas archyvuose, publikacijos spaudoje. Kas buvo sunkiausia šiame tiriamajame darbe?
– Sunku nebuvo, nes veikla nepaprastai įtraukė. Kai labai įdomu, galbūt apskritai nebūna sunku. Be to, paaiškėjo, kad tiriamasis darbas man patinka. Iki tol nebuvo tekę lankytis archyvuose, tad pirmą sykį eidamas į vieną iš Vilniuje esančių archyvų įsivaizdavau, kad reikės ilgai aiškinti, ko man reikia, maldauti, kad įleistų. Paaiškėjo, kad tai tyki, švari vieta, kurioje galima valandų valandas vartyti senus dokumentus. Kartais, tiesa, po visos dienos paieškų galėdavau sau pasakyti tik viena – šiandien vėl nieko neradau. Pavyzdžiui, dokumento, kuriame būtų užfiksuota pirmosios būsimojo „Ąžuoliuko“ repeticijos data. Tačiau buvo ir tokių dienų, kai rasdavau dešimtis mane dominančių raštų.
– Rašote nemuzikologiškai, gyva kalba, knygoje yra juokelių, anekdotinių situacijų, lengvo turinio istorijėlių. Kas tai? Knygos razinos ar literatūrinis drabužis, labiausiai tinkantis jūsų herojui?
– Ir viena, ir kita. Viena vertus, H. Perelšteinas pats mėgdavo pajuokauti. Kita vertus, dauguma ąžuoliukų yra linksmų plaučių piliečiai. Trečia – H. Perelšteino ir jo laikų „Ąžuoliuko“ gyvenimas labai spalvingas. Ketvirta – ano meto spaudoje šiandieniam skaitytojui daug kas juokinga. Tačiau svarbiausia tai, kad mane purto nuo pseudomoksliniu stiliumi parašytų biografijų. Niekaip nesuprantu, kodėl siauram mokslininkų ratui skirtą disertaciją reikia leisti plačiajai visuomenei skirtos knygos pavidalu. Tiksliau, suprantu – autoriui tiesiog neapsimoka perrašyti tą patį tekstą antrąsyk, juolab kad dalis vadinamųjų muzikologų apskritai nesugeba rašyti įdomiai. Kadangi manęs niekas nevertė laikytis mokslo darbo standartų, aš sąmoningai jų šalinausi.
– H. Perelšteinas mirė 1998 m., palaidotas Naujajame Džersyje. Ar teko bendrauti iki pat jo dienų pabaigos? Aplankyti jo amžinojo poilsio vietą? Ar ten puoselėjamas jo atminimas?
– Po jo emigracijos man tiesiogiai teko bendrauti tik 1990 m., kai jis pirmąsyk lankėsi Vilniuje. Tada aš, geltonsnapis žurnalistas, ėmiau iš Šefo interviu, jį publikavo anuomet populiariausias Lietuvos dienraštis. Vėliau dar mažiausiai du kartus dalyvavau susitikimuose su Šefu, kai jis buvo atvykęs į Vilnių. Anapus Atlanto man nėra tekę keliauti, tad H. Perelšteino kapą mačiau tik nuotraukose. Jis labai kuklus, kaip ir „Ąžuoliuko“ Šefas.
– Lietuvoje buvusių auklėtinių dėka prie Lietuvos nacionalinio muziejaus auga galingas ąžuolas, pasodintas dar 1979 m., Šefui išvykstant į užsienį. Ant namo, kur kadaise maestro dirbo, pakabinta skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurta atminimo lenta. 1998 m. išleistas režisieriaus Broniaus Morkevičiaus dokumentinis filmas „Atmintis yra tiltas: Hermanas Perelšteinas“. Kaip dar įamžintas šio iškilaus žmogaus atminimas?
– 1994 m. buvęs kultūros viceministras ir geras H. Perelšteino draugas Vytautas Jakelaitis išleido knygą „Hermanas Perelšteinas. Trys ištrėmimai ir gyvenimo prasmė“. „Ąžuoliuko“ patalpose Vilniuje yra memorialinė H. Perelšteino klasė, joje įrengtas nedidelis muziejus. Kitais metais minėsime H. Perelšteino gimimo 100-metį. Žinau, kad sukakčiai planuojama daug renginių – nuo koncertų iki tarptautinės chorvedžių konferencijos.
– Kokių didžiausių gyvenimo pamokų, vertybių, tiesų jūs pats gavote iš H. Perelšteino?
– Eik į priekį, siek tikslo ir nekreipk dėmesio į piktavalius, nors jų visuomet bus. Negalima dirbti pusiau – arba siek maksimumo, arba visai nesiimk. Kūrybiniame darbe kompromisai su savimi neišvengiamai tampa matomi viešai.
– Ir apie planus. Rašytojo ir vertėjo D. Krasausko klausiu, kokia nauja knyga mintyse ar kompiuterio darbalaukyje?
– Šiuo metu verčiu knygą apie muziką – man labai pasisekė, nes man mielesnė tema vargu ar egzistuoja. Pradėjau rašyti epizodus apie tuos laikus, kai sovietizmus keitė ankstyvasis kapitalizmas. Galbūt po metų ar poros jie susilipdys į vientisą pasakojimą. Yra viena mane dominanti istorinė tema, bet jai reikia ypatingai nusiteikti – vien archyvinių dokumentų teks perskaityti kelis tūkstančius puslapių.
Iš Dariaus Krasausko knygos „Šefas“
***
Tai, kad Perelšteinas gūdžiais sovietiniais laikais laisvai šnekėjo angliškai ir vokiškai, daugeliui atrodė kone stebuklas. O mane kartą nustebino, kaip lengvai jis pereina iš vienos kalbos į kitą. Stovėjau šalia, kai jis kažkur užsienyje su žmogumi kalbėjosi vokiškai. Po kelių minučių girdžiu – jau angliškai. Atsargiai sakau jam:
– Maestro, kalbą pakeitėte?
Jis, man regis, pats nustebo:
– Oi, atsiprašau, atsiprašau...
Bernardas Vasiliauskas, vargonininkas
***
Šefas baisiai nemėgo popmuzikos. O mes „Ąžuoliuke“ turėjome melomaną – tokį Rimą Butkevičių. Kartą jis atsinešė „Jesus Christ Superstar“ plokštelę. Po repeticijos visa pensija sugužėjo į Mokytojų kambarį klausytis. Šefas – kartu su mumis. Mes, suprantama, sėdėjome ausis pastatę, apimti euforijos, o Šefas, muzikai pasibaigus, tepasakė:
– Tai ne opera.
Vygandas Kaukėnas, ąžuoliukas
***
Šefas baisiai daug rūkė. 1978 metai, Debrecenas, iki koncerto kelios valandos, vaikštinėjame po miestą. Staiga matome Šefą: eina gatve, aišku – rūko, suka į parduotuvę ir teberūkydamas eina į vidų. Likome baisiai nustebę.
Kita vertus, jis laikėsi tam tikros rūkymo estetikos: cigaretės pelenus visuomet berdavo į peleninę, o jei jos šalia nebūdavo – į delną. Kartais ir mes jam į delną pelenus berdavome.
Adolfas Pupelis, ąžuoliukas
***
Prieš kelionę į užsienį Perelšteinas man paatviravo:
– Parsivešiu batų, nes visi maniškiai suplyšo, o pas mus taip sunku gauti kokybiškų.
Grįžta į Vilnių, ateina į „Ąžuoliuką“ su lagaminu. Atidaro – pilnas žaislų. Kiekvienam vaikui. Akyse – neapsakomas džiaugsmas. Kol juos dalijo, žiūrėjau ir galvojau: „Kažin, kas čia šiandien laimingesnis – vaikai ar jis?“ Visas tiesiog spinduliavo.
Galiausiai paprašiau:
– Nagi, pakelkite koją.
Jis juokdamasis pakėlė – batų paduose skylės...
Valerija Babianskienė, „Ąžuoliuko“ mokytoja
***
„Ąžuoliuke“ dainavo įtakingų valdžios vyrų sūnūs, tad Perelšteinui pavykdavo pasinaudoti aukštų valdininkų parama ir protekcijomis. Kai paklausdavau jo, kaip sugebėjo choristams įtaisyti naujus koncertinius kostiumus, kaip pavyko suorganizuoti įdomią kelionę, atsakydavo:
– Alfa, nepamiršk, aš žydas.
Alfonsas Uzėla, chorvedys
***
1974 metai. Į mutacijos amžių įžengusiems paaugliams Šefas kartą per savaitę vesdavo specialias pamokas. Kalbėdavomės apie gyvenimą, apie muziką, truputį padainuodavome, klausydavomės įrašų. Klausydavomės ne bet kaip: Šefas kaskart pateikdavo mums užduotį, pavyzdžiui, suskaičiuoti, kiek kartų skamba fugos tema.
Kartą pamoka sutapo su ledo ritulio varžybų tarp SSRS ir Kanados transliacija. Tais laikais ledo ritulys buvo nepaprastai populiarus, bet į pamoką dauguma vis tiek atėjome, tikėdamiesi, kad Šefas paleis mus namo. Ir tikrai – Mokytojų kambario tarpduryje pasirodęs Šefas pranešė:
– Šiandien pamokos nebus!
Mūsų nuotaika jau padebesiuose – tuoj bėgsime į troleibusų stotelę ir važiuosime namo žiūrėti rungtynių. Bet Šefas čia pat pratęsė:
– Susitariau su filharmonijos administratoriumi, jis šiandien mus be bilietų įleis į simfoninio orkestro koncertą.
Inesis Kiškis, ąžuoliukas
***
Prisimenu vieną pasiutusį choristą: neklauso, išdykauja, repeticijų nelanko. Man, tuometiniam studentui ir „Ąžuoliuko“ chormeisteriui, atrodė, kad jis jau priėjo liepto galą. Ir Perelšteinui, vos prabilus apie jį, imdavo drebėti rankos. Galiausiai nusprendė išsikviesti tėvus. Na, pamaniau, dabar viską jiems išklos. Tačiau jam prabilus išsižiojau.
– Jūsų vaikas nepaprastai talentingas. Labai gabus. Aktyvus, išraiškingas, emocingas. Tik negalės realizuoti šių savo sugebėjimų, nes jis nedėmesingas, nesugeba susitelkti...
Tėvo krūtinė tik plečiasi, mama tik šypsosi. Išgirdus tiek gero apie sūnų jiems tapo aišku, kad reikia labiau juo rūpintis, labiau skatinti. Taip Perelšteinas patraukdavo tėvus savo pusėn. Nusikaltusių berniukų jis kartais apskritai nebausdavo, tik aiškiai parodydavo, kad jam viskas žinoma. Suprasdavo, kad nenubaustas vaikas kartais jaučiasi labiau kaltas negu išklausęs moralą. Galiu teigti, kad puikesnio vaikų pedagogo nesu sutikęs.
Povilas Gylys, ąžuoliukas
***
Kartą, 1967 metais, tėvas išsivedė mus su broliu dvyniu pasivaikščioti po Vilniaus centrą. Lenino prospekte sutikome Perelšteiną. Tėvas puikiai jį pažinojo, jiedu bendravo dar tremtyje – Jakutske, kartu dirbo Pokrovsko plytų fabrike.
Tėvas Perelšteinui sako:
– Hari, paimk maniškius į „Ąžuoliuką“.
Perelšteinas vedasi mus į choro patalpas, sėdasi prie pianino ir tikrina klausą. Spaudžia klavišus ir prašo atkartoti: „Lia lia lia, lia lia lia...“ Aš kažką pabaubiau, paskui brolis. Tėvas suprato, kad mes beviltiški, bet pamėgino įkalbėti:
– Hari, o gal tu juos šiek tiek pamokytum, klausą palavintum?
Perelšteinas atsakė:
– Mindaugai, vesk juos pas mamą. Kas pagimdė, tas tegu ir lavina. Ir sugrįžk pas mane vienas. Man kaip tik butelį gero konjako atsiuntė.
Rimantas Markevičius, buvusio tremtinio sūnus
***
Man giliai į atmintį įstrigo efektas, kurį sukeldavo Šefo pasirodymas.
Tuoj prasidės repeticija. Amfiteatre susėdę daugiau kaip šimtas vaikų ir vyrų, triukšmas neįtikėtinas. Staiga kažkas pusiaušnibždom pasako: „Šefas ateina!“
Ir išsyk tyla.
Mes jo nebijojome, tai kažkas kita. Kažkoks jo asmenybės fenomenas, kuris veikdavo vaikus pačiose paprasčiausiose situacijose. Ateini į senuosius Mokytojų namus, sunkiai praveri tas dideles masyvias duris... Bet štai koridoriumi eina Šefas, jis tave pastebi, į tave pasižiūri – ir viskas, tu supranti, kad esi pats svarbiausias. Jau nekalbant apie tuos kartus, kai eidamas pro šalį paglostydavo.
Rytis Kamičaitis, ąžuoliukas
Knygos „Šefas“ knygynuose nebus, ją internetu (azuoliukas.lt) parduoda choras „Ąžuoliukas“.
Naujausi komentarai