"Nenoriu teatro vadinti namais. Ar "Maximos" kasininkas "Maximą" gali vadinti namais? Juk negali. O vairuotojas gali vadinti autobusą savo namais? Tai yra arba brangi darbo vieta, arba tu ją vertini, arba jos nevertini, ir viskas", – sako 2014 m. įsimintiniausiu Kauno menininku išrinktas produktyvumu ir intensyvia kūrybine veikla garsėjantis aktorius Dainius Svobonas.
Naujųjų metų linkėjimai ir mintys apie gyvenimo ir teatro skirtis, kritikos įtaką ir jų reikšmę, santykį su Kaunu ir laimės bei sėkmės apibrėžimus – pokalbis su menininku D.Svobonu.
– Buvote išrinktas įsimintiniausiu 2014-ųjų Kauno menininku. Koks jausmas gavus šį apdovanojimą?
– Čia pažymėjimas, čia kaip gairelė, na, o jausmas toks kaip gavus apdovanojimą. Kai į snukį gauni ir kai apdovanojimą gauni – labai panašiai būna. Kartais žinai už ką, o kartais – nežinai.
– O šiuo atveju žinote?
– Šiuo atveju žinau už ką. Buvo daug dirbta, ir tiek.
– Kokios emocijos užplūdo apie tai sužinojus?
– Apie emocijas kalbėti apskritai sudėtinga, bet aišku, kad įvertinimas yra didžiulis džiaugsmas. Jis reiškia, kad galbūt ne beprasmiškai čia viskas buvo daryta, bet kyla kitas klausimas: o kas toliau? Tas įvertinimas – ir atsakomybė, nes niekada tokių dalykų nesu gavęs ir niekada nebuvau taip įvertintas, ir dabar nežinau, ką toliau daryti, raudonas pagalvėles siūtis ar ką? Nežinau, nė neįsivaizduoju. Jaučiuosi kaip storas generolas.
– Nesitikėjote tokio įvertinimo?
– Aišku, kad ne. Ir ta kūryba, ir tie darbai buvo daromi tikrai ne dėl to, o daroma tam, kad kažkaip išsivalytum pats. Po kiekvieno šio kūrybinio akto lieka kažkokia tuštuma su kažkokiomis nuosėdomis.
– Kaip manote, ko reikia norint pasiekti sėkmę?
– Man atrodo, kad jei pradedi siekti sėkmės, tu niekada jos ir nepasieksi. Jeigu tu sieki padaryti kažką, čia yra kitas dalykas. Niekas savaime neateina, aišku, tai yra ir darbas, ir aplinkybės. Pavyzdžiui, šiemet taip susiklostė, kad buvo gražių, sunkių, prasmingų, nekenčiamų, labai mylimų darbų laikas, ir juos reikėjo tiesiog imti ir daryti. Tada padarai – ir baigta. O ką su ta sėkme daryti? Sėkmė – kai ošia salė ar spaudžia ranką? Kas yra ta sėkmė ir kam ji reikalinga?
– Gal per sėkmę ateina vidinis džiaugsmas?
– Na, koks vidinis džiaugsmas? Tada, kai pasieki viską, sau pasakai: o kas toliau? Čia džiaugsmas? Apskritai aš labai noriu klysti: juk ko daugiau klysti, tuo daugiau gauni ir pats.
– Ar susiduriate su kolegų pavydu? Konkurencija?
– Ne.
– Tai labai gerai, nes juk retas to išvengia... O gal jūs į tai tiesiog nefokusuojate savo dėmesio?
– Taip, o kai nekreipi į visa tai dėmesio, tai viskas atšoka kaip nuo žąsies vanduo. Galima baisiausiai knistis, gyventi tuo, ir tada galiausiai pasiimsi kokį pagaliuką ir užmuši save – tai kam to reikia? O tą įvertinimą skyrė Kauno menininkų namų menininkų kolegija, ir aš priklausau tai pačiai menininkų kolegijai, bet man buvo pasakyta, kad šiemet esu skiriamas ten, tai prašom daugiau nebesirodyti šituose namuose metų gale, na, tada paspaudžiau kolegoms rankas ir pasakiau, kad išrinktų teisingai. Ir, rupūžės, išrinko! Tai, manau, jei jie būtų pilni pavydo, tai šito gal būtų nedarę.
– Ar jums svarbi teatro kritika?
– Ne, dėl to, kad dabar teatrologai absoliučiai nedalyvauja kūrybiniame procese, jie mato tik gatavą daiktą, ir tai yra labai liūdna. Nežinau, kodėl jie nesidomi, gal bijosi, gal jiems neįdomu, gal yra kitų įdomesnių reikalų.
– O ar skaitote recenzijas?
– Pasiskaitau, bet kas iš to? Juk tu pats savo klaidas žinai, ir kam tas reikalinga? Ar gera recenzija, ar bloga, ką ji duoda tau kaip kūrėjui? Nieko. Ji gali duoti tik tam bendram burbului, kai staiga pradeda apie tave gerai arba blogai rašyti, tai tik tame. Kūrybiniam procesui tai absoliučiai nepadeda. Teatro kritikai galbūt reikalingi tik tam, kad supažindintų žiūrovą su tuo, kas vyksta tuose spektakliuose, bet dabar tos recenzijos būna tokios sudėtingos, kad mes patys, kurie dirbame su medžiaga, perskaitę nieko nesuprantame, kas ten vyksta tame spektaklyje, nors iki tol žinojome. Čia baisi tendencija jau nežinau kiek metų.
– O kokia tada kritika turėtų būti?
– Aš nežinau, čia ne mano reikalas. Teatro kritika yra atskiras mokslas, atskiras galbūt net ir menas. Mes darome savo. Aš neatsakau už skulptorių, tapytojų, kompozitorių darbus, tai taip pat neatsakau ir už kritikų. Jei jiems yra gerai, jei jie įsivaizduoja, kad šitai teisinga, tai tegul taip ir yra. Mano požiūriu, tai tos teatro recenzijos pasidarė neįdomios, bet galbūt spektakliai yra neįdomūs? O iš kritikų aš nieko nenoriu, gali jie būti, gali ir nebūti. Turi būti režisierius, kompozitorius, dailininkas, teatras, artistai, kolegos – taip, mes su jais dirbame, vargstame, džiaugiamės, bet nė su vienu teatro kritiku po spektaklio nesame pasidžiaugę ir nė su vienu teatro kritiku per repeticijas nesame vargę.
– Pats esate vilnietis. Ar nejaučiate prisirišimo prie ano miesto?
– Esu gimęs ir augęs Vilniuje, bet jau pusę gyvenimo gyvenu Kaune. Dabar, kai su sūneliu važiuojame į Vilnių, tai sakome, kad važiuojame į kaimą pas senelius. Prisirišimą prie Vilniaus jaučiau anksčiau, kai labai norėjosi grįžti, – Kauną juk labai sunku prisijaukinti.
– Ar apskritai sunku prisijaukinti kitą miestą, ar sunku būtent Kauną?
– Kauną. Labai daug kauniečių, išvažiavę į Vilnių ir pagyvenę pusę metų, sako, kad jie yra vilniečiai, o čia, atvažiavęs į Kauną, gyveni 20 metų ir vis dar pagalvoji: koks iš manęs kaunietis? Na, bet kaunietis, nes čia gyvenu, čia mano namai, mano šeima, viskas čia yra, o ir dabar jau ta valanda kelio nėra labai svarbu, tai tokių kelionių atžvilgiu Vilnius labai arti, bet kūrybiniu atžvilgiu, manau, truputį toliau. Vilniuje, be abejo, intensyvesnis ir populiariosios kultūros, ir teatro gyvenimas. Ten jis toks intensyvus, o čia jis turi tokio lėtesnio judėjimo, bet nemanau, kad prastesnio, pastaruoju metu yra nemažai įdomių spektaklių. Vieni geresni, kiti blogesni, bet tematika, aktualumu jie tikrai nenusileidžia vilniečiams.
– Kiek jums svarbus žiūrovas?
– Žiūrovas yra partneris. Būna, kad partneris visai nesiklauso tavęs, būna, kad tu partnerio negirdi, būna, kad viskas yra įdomu ir iš vienos pusės, ir iš kitos, ir tada būna smagiausia.
– Kiti menininkai sako, kad kuria sau, o žiūrovas nėra itin svarbus.
– Pas mus spektakliai skirti žiūrovui, kad jis matytų, suprastų, suvoktų, apie ką kalbama, dėl to yra įdedama daug darbo, kad visa tai įvyktų. Tai nereiškia, kad reikia padlaižiauti žiūrovo skoniui – tai yra skirtingi dalykai, bet kad padarytume taip, jog žiūrovas suprastų ir pačią sudėtingiausią medžiagą – tam dedame labai daug pastangų. Kartais būna, kad ir sudėtinga medžiaga, ir tu tyčia darai, kad žiūrovas sunkiau suprastų, bet tuomet pats turi labai tiksliai žinoti, ką darai. Tačiau kadangi žiūrovas yra partneris, vis tiek bandai padaryti, kad tas partneris atsilieptų.
– Stengiatės kalbėti ta pačia kalba?
– Taip, būtent, turi stengtis daryti tokius dalykus ir kalbėti ta pačia kalba.
– Ar norite savo vaidmenimis daryti jiems įtaką?
– Ne. Kokią įtaką jam daro kažkoks dalykas žiūrovas, turi pasakyti tik pats. Aš nenoriu daryti jokiems suaugusiems žmonėms jokios įtakos. Žmogus ateina su savo gyvenimu, su savo patirtimi, ir tai nereiškia, kad jis yra kvailas ar labai protingas. Mes duodame tam tikrą temą ir žiūrovas arba ją priima, arba ne.
– Kaip jums atrodo, kaip laikui bėgant keitėsi žiūrovas?
– Šiandien žiūrovas labiau žino, kas yra internetas, o šiaip juk yra visos tos pačios tiesos jau tūkstantmečius, tik esmė ta, kaip mes sugebame jas pateikti ir kaip užlenkti tą klausimą. Tos pačios biblinės tiesos ir dar senesnės kaip eina ligi šiol, taip eina. O šis klausimas yra labai svarbus režisieriams. Aktorius vis tiek yra daugiau kaip atlikėjas nei kūrėjas. Be abejo, reikia ir pasikalbėti, ir sutarti, ir išaiškinti kartu – tai ir yra bendras režisieriaus ir aktoriaus darbas. Labai svarbu, kad važiuotume tuo pačiu traukiniu, kad išsiaiškintume. Svarbios ir režisieriaus padiktuotos žaidimo taisyklės, klausimai, kaip į juos atsakyti, kokia forma atsakyti.
– Kas yra aktorius? Gal kaip laidininkas tarp režisieriaus ir žiūrovo?
– Aš manau, kad ne tik tarp režisieriaus ir žiūrovo, bet ir tarp autoriaus–režisieriaus–žiūrovo. Mes, aktoriai, galime daug, jei tik tvirtai stovime tose nustatytose vėžėse kartu su režisieriumi. Jei randi bendrą kalbą, tai būna iš tikrųjų palaima – tada tu gali puikiausiai ir daug improvizuoti labai aiškia kryptimi, tada atsiranda laisvė ir tas žinojimas, ką reikia daryti, tada yra ne vienas kumštis, o autoriaus, režisieriaus ir aktoriaus kumščiai, ir tada ta visa jėga eina į žiūrovą. Tai yra nuostabu, o kai viskas padrikai, tai nieko gero, nors buvo ir tokių darbų.
– Ką darote, kai pasitaiko tokių darbų?
– Kiekvienu atveju skirtingai. Labai daug nuo režisieriaus priklauso. Aišku, ir nuo savęs, būna, kad ir su gražiausiais, įdomiausiais darbais susitinki ir turi daryti labai daug dalykų, kad perlaužtum save.
– Daug yra to savęs laužymo?
– Aišku, to yra kiekviename darbe, nes jeigu tu savęs nelaužai, vadinasi, naudoji kažką iš praeities, tuomet prasideda štampai. Didesnė darbų dalis yra tokie štampai, ir tai tiesiog jauti. Bet būna režisierių, kurie sako: "Ai, gerai, tiks." Na, ir eini, ir nieko iš to gero nebūna. Ir žiūrovas tada gauna tokį truputį drungną – nei šiokį, nei tokį spektaklį.
– Kokios temos šiuo metu jums svarbiausios? Tiek kūryboje, tiek gyvenime.
– Negaliu apsiriboti viena tema, kuri man būtų įdomi, nesu vadovas, režisierius, aš negaliu rinktis. Duoda medžiagą ir tada net tau pati neaktualiausia tema gali tapti labai svarbi tau pačiam, jei tu ją suvoki ir su režisieriumi surandi bendrą kalbą. O gyvenime svarbūs dalykai yra namai, šeima, vaikas, poilsis, – viskas tas pats, kas ir visiems. Gerai, kai grįžti į namus kaip į namus, o ne kažkur kitur.
– O teatrą galėtumėte pavadinti namais?
– Aš nenoriu teatro vadinti namais. Juk ar "Maximos" kasininkas "Maximą" gali vadinti namais? Juk negali. O vairuotojas autobusą gali vadinti savo namais? Tai yra arba brangi darbo vieta, arba tu ją vertini, arba jos nevertini, ir viskas. Aš nenoriu absoliutinti, aišku, teatre yra kitokios taisyklės nei garaže, bet tai yra tik tiek.
– Tai yra riba tarp asmeninio gyvenimo ir teatro?
– Manau, kad ji turi būti. Jei nebūtų, tada susinešame daiktus ir čia miegame, atsinešame kavinukus, darome sumuštinius, verdame sriubas ir visa kita. Nenorėčiau šitaip, nes tada nebelieka asmeninio gyvenimo, ir tada tu pasidarai joks.
– Joks?
– Taip, tu pasidarai joks. Tai kam to reikia?
– Nes iš asmeninio gyvenimo atėjusios patirtys padeda ir kūryboje?
– Taip, todėl ir reikia turėti tą išėjimą, atsiribojimą. Peržengi duris ir atsiriboji, aišku, pagalvoji, bet suvoki, kad tavęs tai dabar neliečia.
– Tikrai taip pavyksta?
– Aišku, ir tuomet yra pačios brangiausios minutės, nes jų kiekvieną dieną yra vis mažiau.
– O kodėl mažiau?
– Dėl to, kad teatras viską siurbia, čia turi atiduoti viską, nes jei teatre duosi truputį, tai tada truputį ir bus. Todėl, kai tik randi laiko, kurio gali neatiduoti teatrui, jis yra brilianto vertės. Turiu labai daug ir gerų, ir gražių pomėgių, ir jie man – kaip atsvara viso to, kas vyksta teatre. Kelerius pastaruosius metus viskas labai intensyviai jame verda, todėl labai džiaugiuosi atostogomis, tomis dienomis, kai esu neužimtas. Nežinau, gal čia yra pervargimo požymiai, bet manau, kad ne. Juk kiekvienam kūrėjai reikia iš kažkur paimti naujų minčių, kiti galbūt skaito, kiti gal dar kažką daro, tačiau tas atsiribojimas būtinas.
– O jūs kur daugiausia to randate?
– Dabar tai per paprasčiausią buvimą ne teatre, buvimą su vaiku, žmona, name, tvarkantis. Kažkada jaučiau aistrą žvejybai, svarbus tas buvimas gamtoje. Dabar irgi pasižiūriu pro vieną langą ir matau, kaip ereliai skraido, pro kitą – kaip stirnos ateina, dar pro kitą kaimynus matau, ir tai daug duoda.
– Minėjote, kad kitiems padeda knygos. O koks jūsų santykis su jomis?
– Buvo labai geras, o dabar jau nebe, nes kokius metus jokios knygos nesu skaitęs, bet, aišku, kad ateis vėl laikas su jomis susitikti. Be abejo, knygos yra didžiulis džiaugsmas, nes su knyga susitinki kaip su savimi, nes skaitai ir gimsta tavo mintys, jausmai, pajautos, viskas čia, ir niekas to pasaulio negali reguliuoti – nei joks režisierius, nei kompozitorius, pats sau esi ir gyveni. Bet dabar tam tiesiog nėra laiko.
– Ką Naujųjų proga palinkėtumėte sau ir kitiems?
– Kad ir kaip pasakyčiau, vis tiek tai bus vienokios ar kitokios banalybių variacijos. Tai gal tada – tiesiog laimingų Naujųjų metų.
– O kas jums yra laimė?
– Baikite su tokiais klausimais. Kas yra meilė? Kas yra laimė? Kas yra džiaugsmas? Kas yra nelaimė – aišku, bet kas yra laimė – nežinau, iš kur aš galiu žinoti? Aš būnu laimingas, kai pagaunu didžiulį upėtakį, o kitas nueina į parduotuvę, nusiperka tą upėtakį, ir jam jokios laimės nėra. Man atrodo, kad vieną dieną yra pilnos kelnės laimės, o kitą dieną jos sausos, ir tuomet vėl kažką darai, kad tos kelnės būtų pilnos.
Naujausi komentarai