Jo stilius – psichodelinis popsiurrealizmas, o herojai – įvairiausios antropomorfinės, zoomorfinės ir visokios kitokios būtybės, kurioms autorius suteikia žmogiškas charakterio savybes, jausmus, silpnybes, baimes. A.Miežio darbuose gausu humoro, ironijos, šaržo, subtilaus lyrizmo, filosofijos. Jo paveikslai spalvingi ir traukiantys tarsi magnetas. Tam, kad suprastum juose slypinčią žinią ir galėtume pagauti skleidžiamą energiją, neužtenka į juos žvilgtelėti prabėgomis, reikia skirti daugiau laiko. Kitaip tariant, A.Miežio darbuose yra viskas, ko reikia geram meno kūriniui.

– Tavo e.pašto adresas yra laisvemenui, tavo feisbuko profilyje parašyta laisvas ir nenusivylęs. Kas tau yra laisvė kaip žmogui, piliečiui?

– Kaip piliečiui, man laisvė – galimybė gyventi laisvoje šalyje. Tuomet turi laisvą pasirinkimą. Pasirinkimą dirbti tai, ką nori, gyventi, kur nori, mąstyti, kaip nori. Tai yra labai svarbu savirealizacijos ir egzistencijos prasme. Laisvė – erdvė, kurioje surandi save. Laisvė niekada nenuvilia.

– O kaip menininkui?

– Menininkas – lygiai toks pat pilietis. Laisvė – universali būsena visiems. Esmė, ar tu nori ir moki būti laisvas.

– Tu – vienas iš tų retų Lietuvos menininkų, kurie ištrėmė save į provinciją ir tikriausiai nesigaili to. Kokie gyvenimo ir kūrybos provincijoje pranašumai ir trūkumai?

– Gimiau ir užaugau Vilniuje. Sukūriau šeimą, išvykome gyventi į pajūrio provincijos miestą Kretingą. Pradžioje, kelerius metus, tikrai kamavo nostalgija sostinei. Bet šis mažas miestas turi savą lėtą gyvenimo ritmą ir tai leido nesiblaškant susikoncentruoti į kūrybą. Ramybė bent jau man – labai svarbus faktorius norint deramai atsiduoti darbui. O trūkumai tokie, kad kultūrinis gyvenimas čia gana stagnuojantis ir provincialus. Trūksta meninės pasiūlos kokybinio šuolio. To labai pasigendu nuo Vilniaus laikų.

– Esu girdėjęs, kad jaunystėje buvai pankas. Kaip tavo pankavimas pasireiškė? Ar tai buvo kažkokia protesto forma, ar tiesiog saviraiška, savęs ieškojimas?

– Taip, pankavimas visų pirma buvo protesto išraiška prieš stagnuojančią, sustabarėjusią sovietinę sistemą. Sistemą, kuri darė visus vienodai pilkus, nuasmenintus ir beveidžius. Kartu tai buvo tuo metu Vakaruose vyravusi jaunimo subkultūros tendencija. Ir mada, ir protestas, ir saviraiška – viskas tilpo žodyje „punk“ (šypsosi).

– Žiūrint į tavo darbus akivaizdu, kad vidinis pankas tavyje išliko.

– Žinoma, kad liko. Tikrai nesistengiu bėgti nuo savo maištaujančios jaunystės. Tie išskusti smilkiniai ir dažyti plaukai liko kažkur mentaliniuose kloduose. Neatsižadu nė vieno savo gyvenimo periodo ir visi jie susipina mano kūriniuose.

– Kas tave įkvepia? Iš kur atsiranda tokie siurrealistiniai tavo paveikslų siužetai, personažai?

Įkvėpti gali ir labai kasdieniški dalykai, ir tam tikros egzistencinės dilemos, ir bendravimas su žmonėmis.

– Įkvėpimas – gana netikėta apsėdimo forma. Jis gali tūnoti už bet kurio kampo arba ateiti į lovą tylią naktį (šypsosi). Įkvėpti gali ir labai kasdieniški dalykai, ir tam tikros egzistencinės dilemos, ir bendravimas su žmonėmis. Kažkokiu momentu pajunti, kaip viduje pradeda formuotis paveikslo vaizdas. Visų pirma gimsta idėja, jos pavadinimas ir tik po to vizualizuojasi mintyse viskas kartu. Kiekvienas darbas turi idėją, savo turinį, savo kodą. Jei dirbi nežinodamas, ką darai, kodėl tai tau įdomu, galų gale išeis pretenzinga nesąmonė. Man menas – matematika, kurioje galioja pasąmonės krūvis.

– Ar gali papasakoti apie, esant netikėčiausiai situacijai, gimusį paveikslo siužetą?

– Kartą į svečius užsuko bičiulis, kuris, grįžęs iš Anglijos atostogų į Lietuvą, svarstė, kaip užsidirbs krūvą pinigų ir važiuos į Amazones džiungles pas kažkokią gentį pagyventi porą savaičių ir ten pavartoti visokių haliucinogeninių produktų. Jis pasakojo, kad tokiu būdu galima susisiekti su savo vidiniu „aš“ ir pasiekti paralelinius pasąmonės pasaulius. Klausiau jo išvedžiojimų apie haliucinogenų ezoterinę naudą savimonei ir nenustojau stebėtis, kiek žmonės gali būti įvairiai nučiuožę. Kiekvienas turi susikūręs savo beprotnamį ir jame nardo be stabdžių. Po šio pokalbio gimė paveikslas „Du negiliai tikintys bičai vizituoja begalybės motinėlę“.

– Esi minėjęs, kad paveikslus kuri tokius, kad jie patiktų tau pačiam esant mažu vaiku. O ar patinka tavo darbai tavo vaikams?

– Mano vaikai – jau užaugę jaunuoliai, bet vaikystėje jie visada pasidomėdavo, ką aš darau. Bet man atrodo, kad vis dėlto tai, ką darau, labiau atitinka mano vidinį vaiką, paauglį, jaunuolį ar subrendusį žmogų. Visos šios amžiaus dimensijos aktyviai dalyvauja mano kūrybiniame procese (šypsosi).

– Negi nesi gavęs pasiūlymo iliustruoti vaikiškas knygas?

– Buvo keletas miglotų pasiūlymų, bet aš nerodžiau didelio entuziazmo. Užsakomoji kūryba praranda savo pradinį gaivališkumą, stichiškumą, laisvumą. Nemanau, kad galėčiau būti grynaveislis vaikų knygų iliustratorius. Tai ne mano dausos.

– Ar gali pasidalyti, kokios muzikos klausai, kokius filmus žiūri, kokias knygas skaitai?

– Labiausiai mėgstu instrumentinę muziką be vokalo. Nuo džiazo iki elektronikos. Tai būtų Four Tet, Bonobo, Spatialize, „Medeski Martin Wood“, „Baby Mammoth“ ir t.t. Labai žaviuosi skandinavų filmais, tokiais kaip „Metalistė“, „Force Majeur“, „Žmogus be praeities“ ir t.t. Bet mielai žiūriu ir Holivudo produkciją. Pastaruoju metu perskaičiau dvi labai smagias knygas: „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ ir „Pietinia kronikas“. Pasaulyje yra be galo daug rimtų, gilių, filosofinių knygų. Bet tokių, kurias skaitydamas gali juoktis balsu, – vienetai. Šios dvi minėtos knygos – vienos iš tų, kurios priverčia kvatotis.

– Ar tavo kūrybai turi įtakos politinės, socialinės, kultūrinės aktualijos?

– Taip, kartais pajunti tą socialinį pulsą bėgiojant savo kraujo kūneliams. Retai, bet pasitaiko, kad kažkokios aktualijos inspiruoja tapybos darbui. Nesu abejingas supančiai aplinkai, neatsiriboju nuo kasdienybės.

– Ar sapnuoji savo personažus?

– Ačiū Dievui, ne. To dar betrūko, kad ir sapnuose mane persekiotų paveikslai su savo personažais. Visada stengiuosi atsiriboti nuo darbo poilsio metu, nes antraip ryšys su kuriamu paveikslu gali tapti maniakiškas. Tu niekaip nenustoji galvoti apie darbą ir tai pradeda sekinti. Tai dar vadinama kūrybinėmis kančiomis. Deja, man ne visada pavyksta jų išvengti. Kūryba – kova su pačiu savimi. Būna pralaimėjimų, bet dažniausiai laimiu.

– Esi minėjęs, kad didžiausi tavo meno kolekcininkai yra užsieniečiai.

– Taip, tai tiesa. Nemažai darbų yra iškeliavę į kelias privačias kolekcijas Lenkijoje, Rusijoje, Danijoje, Austrijoje. Keletas kolekcininkų iš Vokietijos ir Islandijos įsigijo daugiau nei po 30 mano paveikslų. Žinoma, ne per vienus metus jie tuos darbus išsirinko. Man tai buvo malonus šokas, kad galima iš autoriaus įsigyti tiek kūrinių.

– MO muziejaus kūrėjas Viktoras Butkus tai pavadino meno emigracija. Negaila, kad kūriniai nelieka Lietuvoje?

– Gaila. Kita vertus, pasaulis globalus ir visada džiugu, kad menas sugeba kalbėti universalia kalba ir žavi ne tik tautiečius. Platesnė kūrybos sklaida – paskata, rodanti, kad eini teisingu keliu. Tai motyvuoja.

– Ar Lietuvoje yra tavo darbus kolek-
cionuojančių žmonių?

– Yra keletas šeimų, turinčių ne po vieną kūrinį. Viena pora įsigijo visą personalinę parodą ir dar pavienių kūrinių.

– Kas iš Lietuvos menininkų tau imponuoja?

– Eugenijus Cukermanas, Bronius Gražys, Gintaras Znamierovskis, Aušra Barzdukaitė, Mykolė Ganusauskaitė ir daugelis kitų.

– Jei tau reikėtų savo kūrybą apibūdinti vienu sakiniu, koks tai būtų sakinys?

– Nenustokime stebėti pasaulio atviru protu ir vaiko širdimi.

– Ko, tavo manymu, labiausiai trūksta dabartinėje Lietuvos kultūros politikoje?

– Laisvo, nekonjunktūrinio požiūrio į meną ir žvilgsnio toliau, nei yra sostinė. Vilnius – dar ne visa Lietuva.

A.Miežio darbus galima pamatyti Pilies galerijoje Vilniuje, paroda veiks iki balandžio vidurio.