ELNIO RAGO MIŠKAS
PO ODA
Self-released
„Elnio rago miškas“ teigia, kad šiuo, jau trečiu, ilgagroju yra pagaliau išgroję savo skambesį ir galutinai atradę tai, kas juos paverčia „elniais“. Pirmiausia, džiugina, kad ilgos paieškos pagaliau atsipirko, o antra, taip, šis skambesys „elniams“ tikrai tinka. Atsargi „Šamano duktė“ ir net post metal link nuėjęs „A Downbeat Dream“ dar rodė grupę šiek tiek klaidžiojant po girias, tačiau „Po Oda“, ir ypač griežtesni šio albumo kupletai, nuteikė maloniai. Ne, tai nėra pozityvi muzika. Tai savotiška nusivylusio žmogaus kelionė po naktinį miestą, kuriame jis ieško paguodos ir pramogų, tačiau kartu supranta, kad tikros laimės tai jam nesuteiks (čia tokia mano asmeninė interpretacija). Šis herojaus vidinis pyktis, nuoskauda ir desperatiškas užsimiršimo siekis yra įpinamas į energingą 10-ojo dešimtmečio pabaigos alternatyvųjį roką ir visą tamsą iškentėti darosi ne taip sunku. Imdamiesi įkvėpimo iš nu metal bosinių partijų, metalinių būgnų ir ypač, bent jau man, „Queens of The Stone Age“, „elniai“ sugebėjo pagimdyti šešis naujo rūbo kūrinius ir tris primenančius jų praeitį, kurios klausyti ir smagu, ir liūdna. Smagu, nes smagu, liūdna, nes... o kam panašiai nėra buvę. Sakykime taip, tai kaleidoskopas vakaro, kuris gal turėtų baigtis, bet tu vis dar esi visa gerkle jame. Dėl šių priežasčių ir įlenda albumas po oda, primindamas senas geras, o kartais ir labai blogas, o kartais ne senas, o tik ką buvusias dieneles ir nakteles, kurias kartais taip labai norisi pamiršti. Gal reikėtų išvažiuoti į kokį mišką...
78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“).
VALKOS
LAIKO KLAUSIMAS
Self-released
...O jei jau su „elniais“ išvažiuosite į tą mišką, tai kodėl jame neįbristi į kokias valkas ir nepaklysti, klausant juodmetalio? „Valkų“ albumas „Laiko klausimas“ yra pats tas šaltoms rudens naktims, kai norisi ko nors kankinančio ir klasikinio. Pristatydama iš pirmo žvilgsnio klasikiniams kanonams pasiduodantį black metal, grupė įdomiai sujungia gana tolimą praeitį su modernumu. Iš vienos pusės, tai savotiškas pirmykštis metalas, kuriame aštraus ir energingo pankroko yra tiek pat kiek šaltos ir grėsmingos atmosferos, iš kitos pusės, jame gali rasti ramių momentų, kurie dvelkia post, prog ar dar kuriuo nors požanriu. Na, ir dar yra pridedamas „Lipnių Macharadžos Pirštų“ perdirbinys (ar man vaidenasi, ar LMP vėl grįžo į madą). „Laiko klausimas“ yra toks nedidelis, bet savotiškai jaukus rinkinys, kuris neatvers naujų pragaro vartų, bet sušildys, o gal, tiksliau, sušaldys kiekvieną tam pasirengusią dūšią. Iš esmės klasikinės, bet, kaip minėjau, pavarijuotos kompozicijos glosto širdį būtent tuo paprastumu, kurio kartais pritrūksta ir kurio kartais pasiilgsti tik tuomet, kai jį išgirsti. Be to, visą vokalinę ataką atlieka moteriškas balsas, o šioje, dažnai vis dar mačistinėje, nors ir besikeičiančioje, subkultūroje girdėti tokį spiegimą ir kriokimą tikrai malonu. Visiems aišku, kad „Valkos“ yra nišinis kolektyvas nišiniams klausytojams, tačiau ši niša vis tiek tave paveikia tiek pasidomėti senienomis, tiek pažvelgti, kas dabar juodmetalyje vyksta, tiek galų gale pasišiurpinti. Todėl šiurpinkimės laisvai!
76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“).
y23b6
COLOUR CAST
Self-released, Pivonija Sound
Pavadinimas keistokas? Na, gerai, nuvarome katiną nuo klaviatūros ir... išgirstame, kad vienintelis pavadinimas tėra keistas. Pauliaus Balčyčio projektas „y23b6“ (taip ir laukiu išgirsti, kaip jį kokiame radijuje pristatys) yra klasikinis shoegaze’o albumas, lyg už lango nebūtų 2025-ieji, o kokie 1990-ieji, tiesa, ne lietuviški, ir dabar visi klausytų „My Bloody Valentine“, „Jesus & Mary Chain“ ir kitų į batus spoksančių kolektyvų, kuriuos jūs ir patys žinote. Tiesa, tai nereiškia, kad „Colour Cast“ derėtų numesti į kampą ir tiesiog grįžti prie klasikų, juk ne be reikalo šis albumas pastaruoju metu sulaukia nemažai pagyrų. Tiesa, vis dėlto klausydamas jaučiau, net nežinau, kaip pavadinti, gal išrasto dviračio trūkumo, nes šiame albume man pristigo pareiškimo, kuo „y23b6“ vis dėlto yra kitoks nei prieš trečdalį amžiaus čartuose klestėję kolegos ir kodėl dabar shoegaze’as turėtų būti tas žanras, kuris man ausis atvertų plačiau. Žinant, kad būtent šis stilius yra tiesiog gyvybiškai susijęs su laiku, lyg koks grandžas ar disko muzika, vis kyla mintis, o kodėl nebuvo galima padaryti šiek tiek kreiviau, vienur gal šiek tiek paprasčiau, kitur – kaip tik superinovatyviai, todėl „Colour Cast“ nuskamba kaip užmestas, kur nors stalčiuose ilgą laiką dulkėjęs darbas, o pati grupė jau yra seniai pakabinusi gitaras ant sienos, augina vaikus ir nustebina juos, kai šie pamato, kad tėvai kažkada varė rokenrolą. Todėl tolesniuose keliuose iš Pauliaus laukiu ir šios dienos įkvėpimų, ir tikiu, kad tuomet atsiras dar įvairesnių spalvų.
77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“).
KRISTIJONAS RIBAITIS
RIBÀ
Self-released
Kai nušlifuoji savo skambesį, tai ir gyventi darosi lengviau. Tokia nuotaika ketvirtąjį savo albumą „Ribá“ pasitinka K. Ribaitis, vis labiau toldamas nuo gitarų ir su visišku pasitikėjimu pasinerdamas į elektroniką. Tai, tiesą sakant, nestebina, nes vis dar būdamas savotišku alternatyviosios scenos dainuojančiuoju poetu, Kristijonas renkasi „Solo Ansamblio“, o ne kokios nors „Arbatos“ kelią. Taip pat nestebina, kad kompaniją viename iš kūrinių jam sudaro kitas bjaurusis dainuojamosios poezijos ančiukas Pijus Opera. Todėl „Ribá“ skamba, kaip čia tiksliau pasakyti, kokybiškai ir tvarkingai: kai kur elektroniniai ritmai itin suintensyvėja, kitur tradiciškai dainavimą keičia à la repavimas / spoken word, o galiausiai pajunti, kad albumas pralėkė smagiai, greitai ir be didesnių stabdžių. Tada kyla klausimas, gal tų stabdžių vieną, kitą kartą ir reikėjo... Vis dėlto postpankinis skambesys, bent man Kristijono atžvilgiu, jau pernelyg prilipęs, pernelyg jaukus, pernelyg kristijoniškas, todėl tikiu, kad su kitais darbais jau bus pasukta nelaukta kryptimi, galbūt lėtesne ar melancholiškesne. „Ribą“ laikyčiau ta... riba, po kurios jau galima pradėti save permąstyti, pergalvoti savo kūrybą, atsinaujinti ir transformuotis. O kol kas dalyvaukime dar vienoje ribaitiškoje bakchanalijoje, kurioje nuotykių nestigs, o daugeliui ir labai patiks. Tik atsargiai, žinokite, kad viskas turi savo ribas. Arba, prisimenant Kristijono ūgį, lubas.
79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“).
PYYPAS
LIŪDNA MZK
Self-released
Pilypo Gruzdžio iš grupės „Jauti“ mini albumas „Liūdna mzk (vis norisi sakyti „muzikikė)“ pasirodė dar vasarą, tačiau, išklausęs darbą ir pažvelgęs pro langą, supranti, kad ta dozė melancholijos ir svajingumo su mažai saulės ir daug lietaus puikiai tiks ir visų „laukiamam“ lapkričiui. O ir pats darbas skamba labai dabartiškai, lyg Pilypas, ar geriau Pyypas, pasiklausė, ką dabar savo miegamuosiuose, palėpėse ir visose kitos namų pakriūtėse muzikuoja champer pop atlikėjai, kaip jungia jie tai su ambiento garsais, kokias svajas nori transliuoti, ir pasiūlė mums tautišką variantą. Nežinau, kaip jums, tačiau man tai skambėjo kaip šios akimirkos muzika, kuri rastų savo gerbėjų ir hipsteriškajame Pitchforke. Be to, smagu pastebėti, kad Pilypo muzika itin skiriasi nuo to, ką jis kuria su kolegomis grupėje „Jauti“. Ten valdo rokenrolas, o čia kūrėjas parodo savo ramiąją pusę ir, reikia pripažinti, kad yra jau antras jaučiamas narys po Džiugo Širvio, kuris ramiai sau gali ir soluoti. „Liūdna mzk“ yra paprastas, nuoširdus, labiau nuotaikos nei kokių nors kardinalių muzikinių išraiškų albumas, per 19 minučių koncentruotai išspinduliuojantis net, sakyčiau, vieną pojūtį, vieną nuotaiką, vieną atmosferą. Mini albumui to užtenka į valias. Tiesa, jei Pyypas nuspręstų keliauti link ilgesnio formato, jau neabejotinai tektų ieškoti daugiau spalvų ir pasiūlyti ne tik liūdnos, bet ir linksmesnės, mąslesnės, energingesnės ar dar kokios mzk. Tačiau kol kas, kaip minėjau, šaltai lapkričio popietei, lengvam pasivaikščiojimui po mišką ar ramiam puodeliui arbatos po lapus metančiu medžiu tokio darbo visiškai užtenka. Paklausykite, paliūdėkite, pamatysite.
77/100 („Spotify“, „Youtube“, „Pakartot“).
Naujausi komentarai