Dailininkė, žaidžianti su lėlėmis

Lėlininkė J.Jasevičienė į savo kūrinius įdeda dalį labai teigiamos savęs ir visą širdį

Daugiau nei dvi dešimtys lėlininkų iš Rusijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos į mažutę „Klaipėdos galerijos“ erdvę suvežė savo kūrybos kūdikius – lėles. Tarptautinė autorinių lėlių paroda „Burtų metas“ atidaryta prieš didžiąsias šventes ir veiks iki 2008-ųjų sausio 4-osios.

Laike sustingę vaikystės inkliuzai, spalvingos ir subtilios, žaismingos ir nostalgiškos, sudėtingos ir primityvios lėlės sutūpė ant lentynėlių, palangių, įsikūrė pasieniuose ir palubėje – karnavalas! Atrodo, kiekvienas parodos dalyvis (liežuvis neapsiverčia šių mielų sutvėrimų iš tekstilės, molio, papjė-mašė vadinti eksponatais) kaip įmanydamas stengiasi atkreipti į save parodos lankytojų dėmesį ir kelia tikrą chaosą.

Apkeliavo visą pasaulį

Prie tolimiausios galerijos sienos kukliai glaudžiasi trys elegantiškos, liūdnokos personos - nemojuoja žiūrovui prieš akis ryškiaspalviais drabužėliais, nežybsi blizgučiais ir nesišypso ryškiai dažytomis lūpomis. Tačiau traukia akį ir verčia žmones aikčioti iš susižavėjimo. Tai Jūratės Jasevičienės, lėlininkės iš Vilniaus, kūriniai.

Jūratė lėles kuria daugiau nei dešimtmetį. Lėlės iš savaime džiūstančio molio – vienintelės Lietuvoje. Jos apkeliavo visą pasaulį ir susišlavė begalę laurų. Tačiau autorė nelinkusi to sureikšminti: „Lietuvoje buvo tik dvi mano autorinės ir dar keturios bendros parodos. O pasaulyje... Aš tiksliai nežinau, kur mano darbai dalyvavo. Man tik praneša, kad jie jau eksponuojami ten ar ten. Pati asmeniškai parodose beveik niekada nedalyvauju. Yra pora galeristų, kurie mano darbus perka. Jų dėka lėlės keliauja po pasaulio parodas. Tiesiog sužinau, kad maniškės kažkur pabuvojo, kartais perskaitau apie tai žurnale. Tai šiek tiek panašu į merginas grožio konkursuose. Jos – savarankiškos būtybės, tai kaip čia dabar su mama važinės“.

Pradžioje buvo žaidimas

Paprašyta prisiminti pradžią, ji juokėsi: „Lėles kurti pradėjau... netyčia. Pirmosios buvo žaidimas, laisvalaikio praleidimas, savirealizacija. Nebuvo nė minties, kad lėlės liks visam gyvenimui“.

Lėlininkė sakė, kad ne kartą pati save ragino suaugti ir mesti „žaidus su lėlėmis“, bet lėlės susirado gerbėjų. Parodinis startas buvo, švelniai tariant, neblogas – Amerika.

„Parodose vis susišluodavau laurus. Nepamenu tiksliai visų tų apdovanojimų, jų buvo daug, tik kiekvieną kartą keista, kad lėlių reikia ne man vienai, kad kažkam jos įdomios“, - stebėjosi Jūratė.

Parodoje Klaipėdoje matome grakščias, išraiškingas, mistiškas būtybes liūdnokais veidais, lengvame moste sustingusiais plonyčiais pirščiukais. Jūratės lėlės visada buvo tokios, tik skyrėsi medžiagos: pirmasis kūrybos dešimtmetis prabėgo kuriant tekstilines lėles. „Prieš penkerius metus pasiekiau ribą. Nebemačiau, kur eiti. Supratau, kad nieko nebeišspausiu iš medžiagos. Nusprendžiau pradėti lipdyti“, - pasakojo ji.

Iki tol visiška savamokslė, kaip pati sako, „kiekviename žingsnyje atradinėjusi dviratį“, Jūratė nuvyko į Paryžių, - pasimokyti lėlių lipdybos iš specialaus savaime džiūstančio molio. Tai ypatingas molis – jo nereikia degti krosnyje.

„Tokį molį pasirinkau ne todėl, kad krosnies negaliu nusipirkti, - juokėsi Jūratė, - o todėl, kad nemėgstu formų. Pasidaręs formą, joje išliesi penkias ar šešias lėles. Prabanga - leisti sau kiekvienai lėlei kurti atskirą formą. O tiražavimas mane „užmuša negyvai“. Nesu gyvenime dviejų vienodų lėlių padariusi. Todėl ir norėjau dirbti su tuo moliu, iš kurio kiekvieną lėlę galėčiau lipdyti kaip naują žmogų, naują personažą“.

Štai ir „tveria“ Jūratė lėles, kaip Viešpats žmogų. Nuglosto, sušildo, akeles atmerkia. Lėlė gimsta maždaug per mėnesį – negali paskubėti. Reikia išlipdyti, išdžiovinti, nušlifuoti, nulakuoti, surinkti iš jau nulipdytų dalių, aprengti.

Kūrinys stipresnis už autorių

„Lėlės - tarsi vaikai. Pirma Dievas duoda dvasią, paskui kūną, - kūrybos paslaptimis dalinosi Jūratė. - Pirmiausia mano galvoje gimsta lėlės nuotaika. Būna, noriu liūdno ko nors, nostalgiško. Įsivaizduodama tokius abstrakčius dalykus kaip žvilgsnis, judesys, pradedu lipdyti. Tačiau reali lėlė labai dažnai skiriasi nuo gyvenusios mano vizijoje - dažniausiai ją pralenkia. Todėl visada sakau – jos už mane stipresnės.“

Be subtilaus spalvyno, nostalgiškos nuotaikos ir gilaus misticizmo, dar vienas išskirtinis J.Jasevičienės lėlių bruožas – ypatingi kostiumai, tarsi siūti pasakų fėjos-krikštamotės. Suknios draperijos sunkiai krenta, dengia viena kitą, slaptingai skaidrios ir giliai dukslios, tarsi išburtos be adatos, siūlo ir žirklių, o kur dar mezginiai, nėriniai, raukinukai...

„Lėlės drabužis man ypatingai svarbus, - sutiko Jūratė. - Kostiumas suteikia tam tikrą aurą, gyvumą. Lėlės aprangai toną duoda jos veidas, rankos, nuotaika. Jos rengimas – ypatingas ritualas. Aš niekada nedarau iškarpų. Rūbą kuriu tiesiog ant lėlės kūno – lankstau, drapiruoju... Medžiagos dedamos, sluoksniuojamos, kai kur net siūlių nėra, - kaip „Coco Chanel“, pagalvoju. - Nepripažįstu nei formų, nei iškarpų, nei ribų. Manęs niekas negali įrėminti.“

Dėl fizinio kūno viskas aišku. Bet kaip gi dvasia? Kaip tos lėlės išmoksta iškalbingai žiūrėti ir užkerėti šitiek širdžių?

„Dirbtuvėje su lėlėmis sėdžiu viena, - stebuklą paprastai paaiškino autorė. - Na, neskaitant katino. Bet jam tai kas – jis pažaidė, pavalgė ir miega, o pasikalbėti galiu tik su lėle. Štai mudvi ir „prisikalbam“ iki tikriausios meilės. Stengiuosi niekada neatiduoti „karštos“ lėlės, - kad po „gimimo“ ji dar kurį laiką pabūtų su manimi. Noriu ją įsiminti, susidraugauti. Išlydėdama atsisveikinu, palinkiu sėkmės. Ryšys labai artimais. O kaip kitaip – į lėles aš įdedu dalį savęs, dalį labai teigiamos savęs. Lėlėms įdedu savo širdį“.

Diagnozė – lėtinė vaikystė

Sukiojantis tarp parodos autorių, kurie gana gausiai buvo susirinkę į atidarymą, tapo akivaizdu – tie žmonės paženklinti. Kitokie. Dažno autoriaus kūriniai atspindi asmeninius kūrėjo bruožus. Kartais lyg ir netiesiogiai, tačiau... Na, kaip tėvai ir vaikai.

„Lėlės meno filosofija labai paprasta, - paaiškino Jūratė. - Lėles daro nepasenę ar net neužaugę žmonės, išlaikę sielos tyrumą. Per lėlę parodai, kad dar turi sieloje išsaugojęs vaikystę, pasaką, paslaptį... O perka lėles žmonės, kuriems galioja ta pati diagnozė. Lėlės yra brangios, ir perka jas ne kiekvienas – juk tai ne duona ir net ne paveikslas. Bet yra žmonių, kurie negali nekurti lėlių, ir žmonių, kurie aistringai trokšta jas turėti.“

Pasiklausius Jūratės, atrodo, kad pasaulyje triumfuoja gėris. Tačiau juk kuriamos ir piktos, baisios lėlės. Kaip paaiškinti šį skaidraus lėlių pasaulio fenomeną?

„Nesuprantu tų lėlininkų, kurie daro baisuoklius, - gūžtelėjusi pečiais Jūratė net nusipurtė, lėliškai papūtė lūpas ir tapo panaši į savo sukurtąsias. - Matyt, tokia keista forma žmonės nori išlieti vidinę agresiją. Norėčiau pažinti nors vieną tokį lėlininką ir paklausti – kodėl? Kas jį vaikystėje taip nuskriaudė? Mano galva, lėlininkas turi būti beveik sakralus, tarsi gerosios žinios nešėjas, nes jo kūrinys – labai įtaigus, labai simboliškas, beveik gyvas. Lėlė gali būti ir liūdna, ir nostalgiška, bet jokiu būdu – ne pikta, nes ji neša savyje vaikystės skaidrumą. Kiekvienoje lėlėje galima įžvelgti ją sukūrusio meistro vaikystės atspindžius. Mano vaikystė buvo laiminga: vis piešiau ir skaičiavau debesis.“

Gyvuoja tarsi pogrindyje

Labai keista, kad plačiai pasaulyje pripažinta J.Jasevičienės kūryba Lietuvoje gyvuoja tarsi pogrindyje. Ir Klaipėdoje vykstančioje parodoje – vos dvi lietuvės autorės. Ar tikrai Lietuvoje nepopuliarus autorinės lėlės menas?

J.Jasevičienė patvirtino, kad Lietuvos lėlininkų situacija liūdna. Pasak jos, mūsų šalyje nėra lėlininkų tradicijos. „Negalime lygintis su Olandija, kurioje lėlė turi šimtametes tradicijas, - kalbėjo lėlininkė. - Lietuvoje istoriškai nėra lėlės kaip rankdarbio. Vadinasi, lėlės nėra ir tautos mentalitete. Aš pati pasinėriau į šį meną tik spaudžiama vakariečių. Jie tvirtino, kad tai – mano sritis. Vien Lietuvoje lėlėms pritrūktų erdvės. Norėtųsi kokio Lietuvos lėlininkų klubo, ar asociacijos. Bet menininkams skirta kurti, organizacija turėtų užsiimti kažkas kitas.“

Tačiau Lietuvos parodoje juk galėtų dalyvauti daugiau lietuvių autorių? „Žinoma. Lietuvoje yra puikių meistrų“, - Jūratė nusišypsojo ir nutylėjo istoriją, kad savo lėles atgabeno tik paskutinę dieną sužinojusi apie parodą Klaipėdoje. Todėl ačiū jai, - galime džiaugtis: tarptautiniame kontekste Lietuvos lėlė, nors jauna, yra svarbi, matoma ir išskirtinė.