Preliudija

Dailininko A.Klemencovo drobė – miestas

Nėra turtingesnio žmogaus už dailininką Anatolijų Klemencovą. Kasmet, Jūros šventės dienomis, jo žinioje - visas miestas: centrinė gatvė, Biržos tiltas, senamiesčio namų fasadai ir net žmonės, kuriuos suvilioja auksu tviskančios, šventės džiugesį trimituojančios angelų figūros, tarsi skalbiniai vėjyje plevenantys jūreiviški marškinėliai, begėdis „gėdos“ stulpas ir kitokios įdomybės.

Šventės preliudija

Prieš savaitę Parodų rūmuose atidaryta per šešerius metus sukurtų A.Klemencovo Jūros šventės dekoracijų fotoparoda tapo savotiška šiandien prasidėjusios didžiausios metų fiestos preliudija. Ir kartu – nostalgiškas prisiminimas, retro reginys, spinduliuojantis praėjusių švenčių grožį. Anatolijus atrinko geriausius, jau įgyvendintus projektus iliustruojančias nuotraukas – jas Jūros šventės dailininkui lyg bitės sunešė švenčių metu plušantys miesto laikraščių fotoreporteriai, o į didelius formatus dailiai „įmontavo“ fotomenininkas Vytas Karaciejus.

Tai – tik maža dalis Anatolijaus darbų. „Norėtųsi apžvelgti visą kūrybinę raidą“,- sakė parodos autorius, šiemet švenčiantis savo apvalų jubiliejų. Tačiau apie jubiliejinę parodą, kurią ketina surengti, kalbėjo puse lūpų. Tik pažadėjo, kad ji bus. Galbūt – 2005-ųjų pradžioje.

Nori būti pastebėtas

Vienus metus – pernai – pailsėjęs ir miesto šventinio makiažo nekūręs dailininkas parodos atidaryme juokavo, kad kuo labiau sensta, tuo labiau įsitikina: kiekviename mūsų gyvena du žmonės. Vienas juodas, kitas – baltas. „Ir aš taip pat esu susidvejinęs“,- sakė humoro jausmo nestokojantis menininkas.

Tas vienas kitam ant kulnų nuolat lipantis „taip“ ir „ne“ skatina kūrybinius ieškojimus. Anatolijus neslepia, kad, kaip ir kiekvienas dailininkas, nori būti pastebėtas. Jam labai svarbu, kaip žmonės reaguoja į jo kūrybinius šėliojimus. „Man labai pasisekė: jau septinti metai per Jūros šventę man atiduodamas visas miestas. Ačiū visiems, suteikusiems galimybę išreikšti save – per angelus ir krūtis. Ačiū visiems, geranoriškai reaguojantiems į mano kūrybinius „iškrypimus“,- dėkojo menininkas gausiai susirinkusiems į parodos atidarymą savo draugams, gerbėjams ir visiems, likusiems „už kadro“, bet palaiminusiems A.Klemencovo idėjas valdžios skeptro mostelėjimu.

Atsigauna tapydamas

Į atidarymą užsukęs meras A.Klemencovui neatsargiai pažadėjo: jei reikia, galįs ir dažniau miestą A.Klemencovui atiduoti į rankas...

Aktorius Bronius Gražys patrimitavo iš savo „varpinės“ šventės dailininko menuose įžvelgęs neaprėpiamą meilę teatrui. Tik A.Klemencovo teatro ribos – gerokai išsiplėtusios. Jo teatras – miestas.

Ar sunku susikoncentruoti į gigantiškus dydžius? Anot menininko, didelius objektų mastelius diktuoja pats miestas. Pajausti juos nėra sudėtinga. Kur kas sunkiau dydį įprasminti, kad jis nebūtų paviršutiniškas, kad šventėje dalyvaujantys žmonės pajustų jo pulsaciją.

Duonai dizaino darbais užsidirbantis menininkas prasitarė, kad jo dvasia atsigauna tapant. Tačiau kol kas šiuos kūrinius linkęs apsaugoti nuo pašalinių akių.