Jos naujoji novelių ir apsakymų knyga „Plyšys danguje“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) veda skaitytoją per mažas, bet reikšmingas gyvenimo akimirkas, atverdama naujus pasaulio ir savęs pažinimo klodus. Kaip sako pati rašytoja, ši knyga padėjo jai sukurti save iš naujo.

Šiame interviu – apie tai, kaip gimsta paveiki novelė ir ką kūryba gali atskleisti apie žmogų.

– Pradėdama rašyti novelę jau žinote jos pabaigą ar tai paaiškėja kuriant?

– Iš tiesų tai esminis klausimas. Pradžia ir pabaiga. Ir ką gi – taip, dažniausiai, vos pradėjusi rašyti pradžią, jau žinau ir tai, kokia bus pabaiga, o jeigu ne, tai labai nervingai jos dairausi, ieškau nyrančios kažkur rūke. Man būtų sunku rašyti tekstą nežinant, kur jis mane veda, kur link einu aš pati ir veduosi skaitytoją. Tai būtų netgi pragaištinga. Esu girdėjusi ir skaičiusi rašytojų interviu, kaip skirtingai jie rašo apsakymą, novelę. Pavyzdžiui, Juozas Aputis seniai viename savo interviu paklaustas atsakė, kad novelę įprastai prisėdęs parašo vienu ypu, prieš tai, žinoma, ją ilgai išnešiojęs galvoje. Mano praktika ir įpročiai kiek kitokie. Novelę parašau per gerą mėnesį, nuolat šlifuodama ir gludindama jau turimus gabaliukus, grįždama prie jų, jungdama juos ir kilnodama – kitaip tariant, neriu teksto tinklą kaip voras voratinklį. Kad parašiau, suprantu tada, kai man pačiai skaitant tekstą nuo pirmo iki paskutinio sakinio niekas nekliūva ir apima pojūtis, kad nieko nepridėčiau ir neatimčiau.

– Kiek esate priekabi žodžiui ir sakiniui?

– Labai. Bet dabar jau esu pasiekusi tokią stadiją, kad kalbos instrumentas groja menkai kur kliūdamas. Leisdama naująją knygą labai džiaugiausi iš redaktorės gavusi beveik švarų savo pačios tekstą. Visgi rašydama neatsipalaiduoju, man itin svarbu, kad žodžiai būtų savo vietose, kurtųsi sakinio melodija, intonacija – būtent tokia, kokią girdžiu aš pati. Įsitikinau, kad tam labai svarbi žodžių seka sakinyje. Tik sukeisk vietomis – ir akcentas krinta ne ten. Todėl ne visada sutikčiau su kolegomis redaktoriais, kad žodžių tvarka sakinyje – asmeninis autoriaus reikalas. Ne visai. Kartais užtenka perdėlioti žodžius ir atsiveria tikroji prasmė.

– Ar rašydama galvojate apie skaitytoją? Ar siekiate, kad tekstuose jis atpažintų save?

– Apie skaitytoją galvoju visada, jaučiu prieš jį atsakomybę. Apskritai, man sunku įsivaizduoti rašytoją, kuris negalvotų apie skaitytoją, atsivertusį skaityti jo tekstą. Toks rašytojas turėtų būti arba visiškas narcizas, arba nesusipratėlis. Jei nusprendžiu papasakoti istoriją, pakviesti į ją kitą žmogų, tokiu atveju tiksliai žinau, kokią žinutę noriu perduoti, siekiu, kad mūsų patirtys susiliestų, galbūt net susilietų, tikiu, kad mums rūpi tie patys dalykai, mus išjudina tos pačios egzistencinės smegduobės.

Taip, man svarbu, kad mano tekstuose skaitytojas atpažintų save, siekiu kalbėti svarbiomis temomis, galbūt išjudinti tai, kas seniai kaip klinčių sluoksnis tūno kažkur giliai viduje po metų klodais. Jei tai įvyksta – apima nepaprastas džiaugsmas. Tuomet rašymas man atrodo prasmingas. Tokiu atveju, man regis, atsiveria tikroji literatūros esmė – rašytojo pasaulis susitinka su skaitytojo pasauliu ir įvyksta visa apimanti chemija, išsprogsta, nutinka kažkas svarbaus.

Leidyklos nuotr.

– Ko, Jūsų manymu, reikia, kad novelė ne tik būtų meniška, bet ir tikrai paliestų skaitytoją?

– Jei tikrai palies, tai ir bus meniška. Ir atvirkščiai. Meno esmė ir yra sukurti pasaulį, kuriuo įtikintum, kitas juo patikėtų, net tu pats patikėtum. Kitaip tariant, tekstas turi turėti jėgos, būti paveikus. Kiek tenka perskaityti tokių „bejėgių“ tekstų! Laimė, kad jų neprisimeni. Seniai žinoma: kuo ilgesnis meno kūrinio poveikis, tuo jis, vadinasi, geresnis, genialesnis. Kad kūrinys tikrai paliestų žmogų, visų pirma, man regis, rašytojui reikia būti labai sąžiningam prieš save patį. Nesimuliuoti, nebandyti nieko imituoti, nepulti kamšyti kuriamame tekste savo įsitikinimų, principų, netgi kūrybinės negalios. Kitas ne mažiau svarbus garantas – pasirinktas instrumentas, kalba, jos priemonės, kaip tu kuri pasakojimą, kaip jį pradedi, su kuo eini į skaitytoją ir su kuo jį palieki.

– Nors kiekvienoje knygos „Plyšys danguje“ novelėje pasakojama vis kita istorija, jas sieja bendra nuotaika – juntama įtampa, egzistencinis nerimas. Ar tai sąmoningas pasirinkimas?

– Sakyčiau, natūralus. Jau sulaukiau atsiliepimų, kad knygoje nestinga įtampos, nerimo, netgi to jausmo, kad, atrodo, tuoj tuoj kažkas ims ir sprogs. Priimu tai kaip gerą ženklą, nes sukurti įtampą kūrinyje, jį įelektrinti, manyčiau, nemenkas pasiekimas. Kita vertus, jau pats novelės, apsakymo žanras neleidžia kitaip pasielgti, to išvengti. Jei nori jį suvaldyti, įgalinti, įtampa – didesnė ar menkesnė – privalo būti inkrustuota, nes kūrinio apimtis nedidelė. Galėtų prisidėti ir dar vienas paprastas paaiškinimas – pati esu gan dramatiška, matyt, mano kūriniuose tai organiškai atsiranda, įsiaudžia. Nepaaiškinama melancholija, dramatizmas yra persmelkę mane pačią, visą gyvenimą – nežinau, iš kur nė kaip.

Man itin svarbu, kad žodžiai būtų savo vietose, kurtųsi sakinio melodija, intonacija – būtent tokia, kokią girdžiu aš pati.

– Pastebėjau, kad šiose novelėse iš kasdienių akimirkų kyla universalių, labai svarbių klausimų. Kodėl Jums svarbu būtent per mažas detales kalbėti apie didelius dalykus?

– Maži dalykai, smulkmenos iš tiesų pasako daugiausia. Ne tik literatūros kūrinyje, bet ir gyvenime. Jeigu jau kalbame apie literatūros kūrinį, tekstą – itin mėgstu detales, jų kalbą. Tai tokie maži žėručiai kūrinyje, kurie sukuria spindėjimą. Atsikartojančios detalės niekada nebūna šiaip sau, jos kuria gilias prasmes. Man atrodo, kad rašytojui apskritai būdinga kalbėti apie kažkokius esminius, giluminius dalykus – o kaipgi kitaip? Buvau dar mokinė, kai prof. Elena Bukelienė, moksleivių konkursuose skaičiusi pirmuosius mano tekstus, davė patarimą: reikia eiti gilyn, į žmogų, skverbtis į pačią jo gelmę, kitaip niekada neturėsime didelės literatūros. Šiuos jos žodžius prisimenu iki šiol.

– Knygos veikėjai labai įvairūs – skiriasi jų lytis, amžius, socialinė padėtis, patirtys. Kaip Jums pavyksta taip įtaigiai įsijausti į tiek skirtingų žmonių?

– Turbūt tai ir yra rašytojystės esmė. Iš nieko sukurti kažką. Kita vertus, privilegija – tapti tuo, kuo nesi, pasinerti į kito psichologiją, charakterį ir... išnerti visai kitu žmogumi. Esu sukūrusi personažų, su kuriais man tikrai buvo sunku atsisveikinti, jie man brangūs kaip gyvi žmonės. Ypač tai galėčiau pasakyti apie vaikų personažus. Ne vienas skaitytojas yra pastebėjęs, kad būtent juos man geriausiai pavyksta sukurti, išjausti tą vaikišką psichologiją, nors negalėčiau paaiškinti, kodėl taip yra. Dar labiau nustebau, kai novelių rinkinį „Dienų piramidės“ išsivertę italai savo apžvalgose apie knygą tai pastebėjo ir akcentavo. Vadinasi, tai tiesa! Ir naujojoje knygoje tie vaikų personažai man brangūs, ypač tas bevardis vaikas iš novelės, kuri pavadinta „Plyšys danguje“. Nepaprastai įdomu buvo su juo „bendrauti“, iš dalies juo tapti – tada pajunti, kaip pasikeičia tavo žiūros taškas, imi visiškai kitaip – ne savaip – vertinti aplinką, žmones. Tai nuostabus jausmas, aplankantis rašytoją.

– Kaip apskritai gimsta Jūsų veikėjai – ar jie visiškai išgalvoti, ar įkvėpti realybėje sutiktų žmonių?

– Niekada jokio realybėje sutikto žmogaus nuo galvos iki kojų nesu pavertusi savo personažu. Tai, manyčiau, būtų ir neįdomu, ir neetiška. Apskritai, nesu autofikcijos mėgėja, na, gal tik kartais. Mėgstu stebėti žmones arba netgi ne tai – tas įsižiūrėjimas į esančius šalia įvyksta natūraliai, savaime, ir kažkas paskui manyje pasilieka, nusėda – gal žvilgsnis, gal išgirstas žodis, lūpų vyptelėjimas... Nežinia po kiek laiko, žiūrėk, ima kažkas ir iššoka iš atminties prieš akis taip gyvai, kad negali atsistebėti. Mano personažas jau įgyja tą žvilgsnį, tą lūpų vypsnį... Personažus man patinka kurti, modeliuoti, o ne kopijuoti. Lipdyti iš molio, kaip Sutvėrėjui.

– Veikėjų jausenos neretai balansuoja tarp realybės ir vaizduotės. Ar sąmoningai siekiate, kad skaitytojas iki galo nesuprastų, kur baigiasi viena ir prasideda kita?

– Ir taip, ir ne. Man įdomu žaisti, klaidinti – save pačią ir skaitytoją. Tai žaidimas. Kita vertus, juk visa literatūra – kažkas tarp realybės ir vaizduotės. Be abejo, kuriant tekstą svarbu nubrėžti tam tikras ribas, kad ir punktyrines. Lyg dar čia, bet jau ir ne čia. Noriu, kad ir skaitytojas tai patirtų.

– Tekstai dažnai baigiasi taip, kad skaitytojui lieka daugiau klausimų nei atsakymų. Jums svarbu palikti tą nežinios jausmą?

– Hm. Prisimenu, kai dar buvau pradedančioji rašytoja, iš garbių kolegų gavau patarimą labiau pasitikėti skaitytoju, taip nuogai visko neatverti kūrinyje. Tos meistrystės – neatverti – reikėjo išmokti. Dabar jau man įdomu, ar tikrai tos pabaigos tokios neaiškios, paliekančios tiek daug klausimų... Pati esu iš tų skaitytojų, kurie nori įminti teksto paslaptį, iššifruoti visus kodus, nenusiraminu, kol tekstas man neatsirakina. Kartais prireikia ne kartą grįžti prie tų pačių puslapių. Tokia proga negaliu nepaminėti mano mylimo apsakymų meistro Julio Cortazaro ir jo apsakymo „Žaidimas baigtas“, kuris iki šiol man tebėra visiška mįslė, nors šitiek kartų esu jį skaičiusi! Toks painus tekstas, kaip voratinklis, dėl to šiam rašytojui jaučiu dar didesnę pagarbą, nors negaliu išsivaduoti iš deginančio smalsumo.

Taigi, grįžtant prie apsakymų, novelių – noriu, kad juose būtų paslapties. Rašytojas Alvydas Šlepikas taip pat yra pasakęs: „Gerame apsakyme yra paslaptis.“ Visiškai sutinku su tuo. Nedidelės apimties tekstas turi nustebinti, netgi sukrėsti, priversti ieškoti atsakymų. Tame jo stiprybė ir įtaiga. Visgi norėčiau, kad mano noveles skaitytojas „įmintų“, galų gale jos jam atsivertų. Tam, žinoma, reikės pastangų. Į tokį skaitytoją ir orientuojuosi – neskubrų, atidų, atkaklų.

– Esate sakiusi, kad rašytojas turi gerai pažinti žmones. O kaip dėl savęs – ar rašytojas turi gerai pažinti ir save?

– Nesu tikra. O ką reiškia pažinti? Man atrodo, kad kuo toliau, tuo mažiau aš pati apie save galiu ką nors pasakyti. Ir vis mažiau save pažįstu, atpažįstu. Išskyrus labai bendro pobūdžio informaciją – pavyzdžiui, ką skaitau, kas man patinka, kas nepatinka, kokį mėgstu maistą, kada keliuosi ir einu gulti. Kažką abstraktesnio ir atskleidžiančio esmę apie save man tikrai būtų sunku pasakyti. Savo artimiesiems ne kartą esu sakiusi, kad jie mane pažįsta geriau nei aš pati. Tai joks stebuklas, paprasta ir natūralu – matyti iš šalies kitą ir susidaryti apie jį nuomonę. O kas liečia rašytoją, dabar netgi galvoju, kad jis kaip tik neturėtų savęs pažinti. Tai būtų gal net pavojinga. Gal net mirties nuosprendis kūrybai. O štai pažinti kitus žmones, įsižiūrėti į juos – čia jau visai kas kita.

Prisimenu, kartą pajūryje mačiau sėdintį vyrą. Jo ant kelių bejėgiškai sunertos rankos ir tas žvilgsnis – į tolį ir staiga čia pat sau po kojomis. Kiek slypėjo tame judesyje! Toks egzistencinis gyvenimo nuovargis. Net oda pašiurpo! Ne novelę, romaną galėtum parašyti.

Personažus man patinka kurti, modeliuoti, o ne kopijuoti. Lipdyti iš molio, kaip Sutvėrėjui.

– Ką naujo atradote apie žmogų ar jo prigimtį rašydama šią knygą?

– Hm, geras klausimas. Ar atradau ką nors naujo? Ko gero, taip, kitaip ir negalėtų būti, nors įvardyti konkrečiai, kas tai yra, būtų sunku. Atsakymas galėtų būti gelbstinčiai abstraktus – žmogus visada turės kuo nustebinti save ir aplinkinius. Labiau galvoju apie save pačią – ši knyga išėjo sudėtingu mano gyvenime metu, pavadinčiau jį pervartų laikotarpiu. Gyvenime įvyko esminių ir nelengvų pokyčių, palikau darbą, kuriame išdirbau net dvidešimt metų – tai nėra lengva. Buvo daug nerimo, skausmingo suvokimo, susivokimo, savęs paieškų. Kūryba buvo tai, į ką visada galėjau atsiremti, įsikibti. Prisimenu, buvo toks laikas, kai tris mėnesius sėdėjau be jokio darbo, neįsivaizdavau, ką darysiu. Tai labai gniuždo. Bet aš sau pasakiau kitaip – štai, prašom, dabar turi laiko novelėms. Ir rašydavau. Tai padėjo visiškai užsimiršti. Taigi ši knyga iš naujo atvėrė, sukūrė man save pačią, kokios nebuvau pažinusi.