Portretas interjere

Dainininkė nesipuikuoja aukšta kilme

Buvusi Marijos teatro solistė doc. Ona Glinskaitė kiekvieną gimtadienį pažymi koncertu. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros vedėja doc. Ona Glinskaitė, 18 metų pagrindines partijas dainavusi prestižiniame Leningrado Marijos teatre, aplinkiniams nesigiria nei profesiniais laimėjimais, nei aukšta kilme. Gal tik visuomet tiesus stotas ar įgimtas kuklumas galėtų išduoti, jog neeilinį gimtadienį švenčiančios moters gyslomis teka kunigaikščių kraujas, o giminystės ryšiai ją sieja net su legendiniu Ivanu Rūsčiuoju.

Doc. O.Glinskaitė galėtų didžiuotis ir būriu absolventų. Dalis jų jau kelinti metai atvyksta į rečitalius, kuriuos O.Glinskaitė gegužės 13 dieną rengia savo gimtadienio proga. Ir vakar KU Menų fakulteto koncertų salėje jie mylimai dėstytojai dovanojo ne tik gėlių, bet ir savo balsus, kuriuos lyg brangakmenius ne vienerius metus šlifavo doc. O.Glinskaitė.

-Kas paskatino pasirinkti nelengvą dainininkės kelią?

-Matyt, jokio kito kelio nebuvo. Namuose visi dainavo. Gerą balsą – tenorą - turėjo 113 metų išgyvenęs senelis. Gražus buvo tėvelio baritonas. Besimokant Siesikų (Ukmergės raj.) vidurinėje mokykloje, muzikos dėstyti atvykęs mokytojas Šmitas subūrė chorą. Kartą išgirdo mano balsą ir sušuko: „Kas čia taip velniškai dainuoja!?“ Nuo tos akimirkos tapau choro soliste. Vėliau nusprendžiau pabandyti stoti į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. Į egzaminą ėjau pėsčia 18 km – be dokumentų, nepažindama natų. Pusseserė tiesiog įstūmė į klasę. Atrodė, jog visi taip gerai dainuoja, kad man nėra ką čia veikti. Tačiau po egzamino vienas dėstytojas pasakė, jog mane tiesiog būtina priimti. Nepažinojau muzikinio rašto, todėl tapau kandidate.

Vėliau Leningrado Rimskio-Korsakovo ir Juozo Gruodžio muzikos mokyklos apsikeitė koncertais. Tada pirmą kartą apsilankiau Marijos teatre. Po mūsų koncerto daug kas sakė, jog privalau atvažiuoti mokytis į Leningradą, kad mane būtinai priims. Išdrįsau. Nors konkursas buvo milžiniškas, pavyko įstoti į Leningrado konservatoriją. O paskui laukė didžiulis konkursas į Marijos teatrą. Jo vadovybė buvo mane girdėjusi dainuojant. Todėl pasiūlė dalyvauti. Iš visos Tarybų sąjungos suvažiavo maždaug 300 dainininkų, o priimti - tik keturi. Marijos teatre, kuris garsėjo akademinėmis tradicijomis, dainavo daugybė žymių žmonių, mano kurso draugai buvo Jelena Obrazcova, Jevgenijus Nesterenka. Teko dainuoti su pasaulinio garso dainininkais Vladimiru Atlantovu, Zurabu Andžaparidze, Hendriku Krūmu, Georgu Otsu, Nikolajumi Giaurovu ir kitais.

-Tačiau Marijos teatrą palikote ir atvažiavote į Klaipėdą.

-Marijos teatre dirbau 18 metų, man ten buvo labai gerai. Ne kartą kvietė atvykti į Vilnių, viliojo pačiomis palankiausiomis sąlygomis. Kvietė į Monrealį. Tačiau buvo sunku skirtis su teatru. Vis sau sakydavau: dar padainuosiu „Aidą“, dar - „Kaukių balių“. Tačiau mano dukrelei reikėjo eiti į mokyklą. Nutarėme važiuoti į Lietuvą, Klaipėdą, kur dukra ėmė lankyti dabartinę Vytauto Didžiojo gimnaziją, vėliau KU Menų fakultete baigė režisūrą, o dirba „Radiocentre“.

- Ar visos Jūsų trokštamos partijos sudainuotos?

-Kadangi Marijos teatras pasižymėjo akademiškumu, tais laikais ten nestatė netgi Pučinio - man jose neteko dainuoti. Tačiau man nėra nieko aukščiau ir brangiau už Verdžio operas: „Don Karlą“, „Aidą“. Per tuos metus buvau vienintelė Tatjanos vaidmens Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ atlikėja. Ne kartą šį spektaklį vaidinau kitose Tarybų sąjungos ir užsienio teatrų scenose. Man šis vaidmuo labai artimas. Kitos artistės yra sakiusios, jog neteko matyti tokios nuoširdžios Tatjanos.

-Ar dabar dainuojate?

-Dainuoju ir dabar. O ypač – gegužės 13 dieną. Esu parengusi daug įvairių kompozitorių – Čaikovskio, Grygo, Verdžio, Pučinio, Rachmaninovo – muzikos programų. Jau antrą kartą į rečitalius kviečiu savo studentus ir absolventus.

-O kaip tapote pedagoge?

-Dar dirbdama Leningrado Marijos teatre, pedagoginėje muzikos mokykloje dėsčiau dainavimą. Būna, kad niekur nedainavę žmonės ateina dėstyti. Ima eksperimentuoti. Dainavimo dėstytojas turi turėti patirties, tai, apie ką pasakoja, turi būti išgyvenęs. Esu mokiusi dainavimo Muzikinio teatro solistę Aureliją Dovydaitienę, Audrių Rubežių, Janą Osipovą-Tarasovą ir kitus.

-Teko girdėti, kad kraujo ryšiai Jus sieja su pačiu Ivanu Rūsčiuoju...

-Mūsų giminės šakos Elena Glinskaitė-Glinskaja buvo Ivano Rūsčiojo mama, o jos mama, Ana Glinskaja, 6 metus valdė Maskvą. Dėl kažkokių intrigų ji buvo uždaryta į vienuolyną ir ten mirė. Jos dėdė karvedys Mykolas Glinskis gyveno Lietuvoje, gynė Lietuvą nuo totorių. Kartą viename pokylyje prie mano senelio priėjo Radvila ir, paspaudęs ranką, tarė: „Ponas Glinski, kodėl, turėdamas tokį titulą, stovite prie durų?“ Senelis pasiteisino, jog neturi jokių turtų, nes paskutinysis Glinskis buvo pralošęs savo dvarą. Tada Radvila jam pasakė, jog turtus galima už pinigus įsigyti, o titulo – už jokius pinigus nenupirksi. Radvilos patartas, nuvažiavo į archyvą ir gavo dokumentus, patvirtinančius kunigaikštišką kilmę. Dabar, kai pradėjo visi tie dalykai vėl atgyti, svarstau, gal ir man reiktų patvirtinti tą bajorystę (šypsosi)? Nejaučiu kunigaikščių kraujo. Kartais man pasako, kad einu labai tiesiai ar kitaip elgiuosi, tačiau aš pati nieko specialiai nedarau. Esu tokia, kokia esu.

-Tačiau Jūs nešiojatės ypatingą instrumentą...

-Instrumentą, kuris yra tamsoje. Pianistas mato juodus ir baltus fortepijono klavišus, šokėjas - kojas, o mes savo instrumento niekada nematome. Tačiau visada turime jį jausti -dainuoti nuleistomis gerklomis, valdyti diafragmą. Dainininkas visada turi būti išsimiegojęs, nesinervinti, stengtis, kad balsas nepervargtų. Nesisaugosi – ilgai nedainuosi. Ėjimas į sceną – didžiulis stresas.

-Dėkoju už pokalbį ir linkiu kuo ilgiau džiuginti žmones savo dainavimu.